Akivaizdu, kad rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje Lietuvos Parlamentas pavasario sesijoje tęsė nacionalinio saugumo srities reikalingiausių sprendimų, stiprinančių ne tik šalies saugumą ir gynybą, bet ir įtvirtinančių didesnio mąsto paramą kovojančiai Ukrainai, priėmimą.
Vidaus politika taip pat neliko nuošalyje. Pavasario sesijoje po ilgų diskusijų ir kompromiso paieškų Seimas patvirtino valstybės tarnybos pertvarką. Kalbant apie šią sisteminę pertvarką, reikia pasakyti, kad reforma netapo tik valdančiųjų norų ir pageidavimų koncertu. Socialdemokratų frakcijos registruoti pasiūlymai privertė Vyriausybę Seimui teikti kompromisinę ir labiau subalansuotą pertvarką. Pirminis reformos šūkis ir jos visas pirminis turinys – „optimizacija valstybės tarnyboje“ – nerado vietos Seimo salėje, todėl dešiniesiems teko atsisakyti šių lozungų ir pakankamai paviršutiniškai parengtos pertvarkos. Teko prie reformos prisėsti dar kartą. Tik šį kartą tai buvo padaryta įsiklausant į socialdemokratų bei kitų opozicinių frakcijų pastebėjimus, profsąjungas ir kitas suinteresuotas grupes. Atradus sąlyčio taškus ir pavykus apginti pažeidžiamiausius valstybės tarnautojus, reforma iš tiesų gali atnešti taip laukiamų pozityvių pokyčių viešajame sektoriuje.
Kaip vienus sėkmingiausių šioje sesijos priimtų sprendimų galėčiau įvardyti du projektus. Tai sprendimas pagaliau papildomai apmokestinti šalies bankus ir didinti socialines išmokas. Vadinamasis bankų solidarumo mokestis į šalies biudžetus per ateinančius metus gali atnešti papildomai 410 mln. eurų, kurie bus nukreipti tiek civilinės, tiek krašto apsaugos transporto infrastruktūros gerinimui. Be kitą ko, planuojama, kad aiškus Seimo sprendimas apmažins bankų apetitą ir pasipinigavimą iš Lietuvos gyventojų, kurie turi pasiėmę būsto paskolas. Siekdamas padėti geriau derinti įsipareigojimus šeimai su darbu, Seimas taip pat nusprendė didinti minimalias išmokas už vaikus ir paskatas dirbti auginant vaiką, papildomai gerinti sąlygas asmenims, slaugantiems artimuosius ir savanoriškai besigydantiems nuo priklausomybių.
Sesija pasižymėjo ir kitų labai reikalingų sprendimų priėmimu. Kalbu apie miestelių ir kaimų vaistines, kurioms buvo grasinama uždarymu jau nuo šios liepos. Priimtos Farmacijos įstatymo pataisos leis atokiau nuo didžiųjų miestų esančiose vaistinėse toliau dirbti vaistininko padėjėjui arba farmakotechnikui. Tokiu būdu buvo apsaugotos mažiausių Lietuvos gyvenviečių vaistinės nuo liūdno likimo, o tuo pačiu ir tų miestelių gyventojai, kurie ir toliau turės galimybę savo vietovėje įsigyti taip reikalingų vaistų.
Nuo liepos mėnesio įsigaliojo ir griežtesni reikalavimai ūkininko sodybos statybai. Tai reiškia tik viena – naujos Ūkininko ūkio įstatymo pataisos neleis „sofos“ ūkininkams lengvatinėmis sąlygomis statyti sodybų. Tariami „ūkininkai“ iki šiol naudojosi įstatyminėmis spragomis, dėl to kentėjo tiek pati valstybė, tiek sąžiningai savo namus besistatantys žmonės. Parlamentas taip pat pritarė galutiniam žemės valdymo ir Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) pertvarkos procesui. Tikimasi, kad su žemės naudojimo klausimais susijusios procedūros taps skaidresnės ir aiškesnės.
Esminių pokyčių pasiekta ir kitose srityse: sudarytos teisinės prielaidos pasirengti ankstesnei elektros energetikos sistemos sinchronizacijai su kontinentinės Europos elektros tinklais, po opozicijos įsikišimo pagaliau pasiekta, kad nepriklausomas tiekėjas galės vienašališkai mažinti elektros energijos tiekimo kainą vartotojams, Seimas papildomai nutarė nuo šių metų spalio naikinti ir išimtis, taikomas kaitinamojo tabako gaminiams. Pagal pakeitimus, šie gaminiai nebegalės sudėtyje turėti kvapiųjų medžiagų ir turės būti ženklinami pagal naujus reikalavimus. Verta paminėti ir tai, kad Seimas pirmą kartą istorijoje paskyrė Žvalgybos kontrolierių, kuris bus atsakingas už nuolatinę žvalgybos institucijų – Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento – veiklos teisėtumo priežiūrą.
Nepaisant nemažos dalies ganėtinai sėkmingai priimtų teisės aktų pakeitimų, visgi reikia neužmiršti, kad pati opiausia ir skaudžiausia problema visoje valstybėje taip ir neatrado vietos. Tai vis dar augančios maisto kainos. Iš dabartinės perspektyvos aiškiai matosi, kad dešiniųjų Seimo dauguma su Vyriausybe priešakyje net nebandė rekordinių maisto kainų klausimo įterpti į plenarinių posėdžių darbotvarkes.
Ignoruojama problema niekur nedingsta, o tik užaštrinama, kartais ji gali tapti net nebeprognozuojama. Taip atsitiko ir šįkart. Ekonomistai skelbia, kad per pastaruosius dvejus metus maistas Lietuvoje brango dvigubai sparčiau nei Europos vidurkis. Per dvejus metus maisto ir gėrimų kainos Lietuvoje augo beveik 50 proc., kai vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES) – tik kiek daugiau nei 26 proc. Šiuo metu, remiantis preliminariais skaičiavimais, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje jau viršija ES vidurkį!
Matematika paprasta: jeigu prieš porą metų lietuvis tam tikro laikotarpio maisto krepšeliui išleisdavo 200 Eur., tai šiuo metu jis prekybos centre yra priverstas palikti jau 300 Eur. Tuo tarpu vidutinis europietis parduotuvėse išleidžia mažesnę pinigų sumą. Pavyzdžiui, pieno produktai Lietuvoje jau kainuoja penktadaliu daugiau nei Skandinavijos šalyse.
Žinoma, čia galima liūdnai pajuokauti, kad pagal kai kuriuos oficialius rodiklius Lietuva pagaliau lenkia ES vidurkius. Tačiau realybėje statistiniai duomenys apie beprecedentį maisto kainų augimą atrodo labai pesimistiškai ir tokioje statistikoje tikrai nesinori pirmauti. Juolab, mūsų šalies gyventojų pajamos vis dar gerokai atsilieka nuo ES vidurkio.
Atrodo, kad naujausi infliacijos duomenys galėtų leisti lengviau atsikvėpti. Po labai ilgo laiko mūsų šalyje buvo fiksuojama mėnesinė defliacija. Bendras kainų lygis šiek tiek sumažėjo. Tačiau maisto sektoriuje to nebuvo fiksuojama. Atvirkščiai – produktų kainos toliau linksta augti. Ekspertai irgi neprognozuoja optimistinio scenarijaus, prie jų prisideda ir ūkininkai. Jie unisonu kartoja, kad tikėtis žymesnio maisto produktų kainų sumažėjimo tikriausiai būtų nerealu. Nereikia pamiršti, kad kai kuriuose Lietuvos regionuose fiksuojama ekstremali situacija dėl sausros, todėl tikėtis, kad mažesnis derlius lems mažesnes kainas – visiškai nerealu.
Jau dabar aiškiai galima prognozuoti, kad ateinantys mėnesiai nebus nė kiek lengvesni. Vasara ir šiltas oras, žinoma, leidžia bent kiek laisviau kvėpuoti, daugelio gyventojų mintys nukreiptos į atostogas prie jūros ar gamtoje, ne tokį intensyvų gyvenimo ritmą. Tačiau atostogos ir vasara praeis, o po užtarnauto poilsio Lietuvos gyventojus pasitiks dar labiau išaugusios maisto kainos prekybos centrų lentynose.
Kodėl Lietuvoje susidarė būtent tokia situacija, kai maisto kainos tik kyla? Arba žiūrint iš kitos pusės – čia galima sau lengvai užduoti kitą retorinį klausimą: o kodėl jos turėtų kristi? Kodėl didieji prekybos tinklai ir kiti maisto tiekimo grandinėje dalyvaujantys subjektai turėtų ką nors keisti?
Atsakymo toli ieškoti nereikia ir jis randamas valdančiųjų pasirinktame veikimo, arba tiksliau – neveikimo, modelyje. Mėnesis po mėnesio, pasinaudodama burtažodžiu „perkamoji galia“, Vyriausybė minėtus subjektus tik skatina ir toliau viską daryti taip, kaip darė iki šiol, už tai nesusilaukiant jokių tyrimų, išvadų ar pasekmių. Valdantieji tiesiog nedaro nieko, nesiima jokių veiksmų, kad maisto kainų augimas būtų pristabdytas ar suvaldytas.
Maisto kainų suvaldymas konservatorių, liberalų ir laisviečių Vyriausybei nėra prioritetas. Tai akivaizdus faktas, kurį galima konstatuoti po beveik trejų metų jų veikimo valdžioje. Tuštėjančios piniginės Lietuvos šeimos ūkiuose, šios valdžios nuomone, yra tik jų pačių reikalas. Visos kalbos iš tribūnos ir nesibaigiantys finansų ministrės pasisakymai, kad gyventojų pajamų augimas leis subalansuoti gyventojų biudžetus, – lieka tik tuščiomis kalbomis. Šie skaičiavimai, matyt, atrodė gerai tik finansų ministrės juodraščiuose, bet ne kasdieniniame gyvenime. Jau anksčiau skelbta, kad realios žmonių pajamos sumažėjo dešimtadaliu, nes žymiai didesnė infliacija tiesiog suvalgė bet kokį padidėjimą ir stabdė galimybę pajusti pajamų augimą.
Aiškiai matosi, kad Vyriausybė šias problemas tiesiog ignoruoja, nors ne kartą esu rašęs, jog vis daugiau ES valstybių išdrįso imtis priemonių kainų augimo tempui stabdyti. Tik pasikartosiu, kad infliacija euro zonoje buvo ir yra kur kas mažesnė nei mūsų šalyje, tačiau tai nesustabdė kitų ES narių imtis intervencijų, kad maisto kainų šokas būtų bent kiek pristabdytas. Vienos panaikino pridėtinės vertės mokestį būtiniausioms prekėms, kitos privertė prekybos centrus susimažinti pelnus, o kai kurios nuėjo dar toliau – prekybininkus tiesiogine to žodžio prasme išsikvietė „ant kilimėlio“ ir sustiprino prekybininkų kontrolę. Valstybės ieškojo įvairiausių būdų, deja, mūsų dešiniųjų Vyriausybės jie net nebuvo svarstomi. Šiai valdančiajai daugumai, mano įsitikinimu, akivaizdžiai lengviau yra gąsdinti mus Vyriausybės ir Seimo griūtimi, negu imtis efektyvių priemonių, gelbėjant žmones nuo aukštų kainų, o dalį – ir nuo skurdo.
Vilniuje istoriniu laikytas NATO Viršūnių susitikimas įvyko, o viena įsimintiniausių šio politinio sezono premjerės Ingridos Šimonytės citatų „jeigu Seimas neras savyje valios perkrauti save <...> tokiu atveju, tiesiog aš teiksiu savo atsistatydinimo prašymą, kas reiškia, kad Vyriausybė atsistatydins po NATO summito <...>“, neišsipildė. Vyriausybė, dirbtinai sukėlusi visiškai nereikalingą audrą visuomenėje, dirbs kaip dirbusi, todėl jai privalu pagaliau išgirsti tai, kas labiausiai kelia nerimą mūsų šalies gyventojams – tai rekordinės maisto kainos. Rugsėjo mėnesį prasidėsianti dar viena Seimo sesija parodys, ar ši dešiniųjų valdžia pagaliau sugebės atsisukti į žmones ir savo „prekystalyje“ pateiks bent kelis receptus, kaip suvaldyti rekordines maisto kainas?