Ką būtinai turės žinoti Prezidentas 2019, kad tokiu taptų? Aišku, kad įprasta rinkimų kampanija nesisteminiam kandidatui bus ir visiški banali, ir neveiksminga.
Sisteminiai kalbėtojai apie prezidento rinkimus beveik įsitikinę, kad geriausia bus vėl pasiūlyti lietuviams kokią nors pigią hedonistinę piliulę – kaip gauti daugiau, smagiau, minkščiau ir šilčiau nieko nedarant, tik balsuojant už tą ar kitą kandidatą. Visi lyg ir žino, kad geriausia, lengviausia net būtų galvoti, kaip užsidirbti daugiau, o ne gauti saldainiuką, tačiau panašu, mano tradiciniai kandidatai, kad publika ir vėl susigundys tik saldainiuku iš pageidavimų koncertuose skambančio repertuaro. Tokia pozicija iš dalies naudinga visiems. Organizuoti smagų koncertą ir „gerumo akciją“ lengviau, nei pasiekti, kad gerumo akcijų nereikėtų.
Tačiau saldainiuką siūlantis kandidatas tikriausiai pralaimės. Prisiminkime ne tai seniai vykusią JAV prezidento kampaniją.
Ponia Hillary, labai sisteminė kandidatė, kalbėjo žmonėms, nurodė, kas Amerikoje blogai, ir labai puikiai žinojo, ką ji padarys, kad būtų geriau. Hillary pasakydavo, ką ji galvoja ir pabrėždavo, kad galvoja teisingai, nes yra mokyta ir turi gerą komandą. Jei kas galvoja kitaip – yra tiesiog arba neišmanėlis, arba blogai informuotas. Sisteminiam kandidatui politika yra racionali nauda, politikos misija atnešti kažką pamatuojamo ar pasveriamo savo piliečiams, politikas yra protas, politikas – virš minios. Valstybė yra tokia, kokios viziją suformuoja politiškai korektiški ekspertai.
Nesisteminis Trumpas kalbėjo su žmonėmis, klausė jų pritarimo ar patarimo, ir svarstė, ką čia padarius, tautai pritariant, kad būtų geriau. Trumpas pasakė garsiai, apie ką visi svajoja, tik nedrįsta sakyti, nes visi yra tikrai normalūs žmonės, o ne politikos žiniuoniai. Galvoti netradiciškai yra ne tik nedraudžiama, tai yra gėris. Nesisteminiam kandidatui politika yra vizija, svajonė ne tiek žmonėms, kiek kartu ir jų vaikams, jis yra ne protas, o veikiau širdis, esanti ne virš ko nors, o kiekviename. Politikos ekspertai įgyvendina viziją, kokią suformuoja žmonės, išdrįsę pasakyti, kas iš tikro jiems „ant širdies“. O ant širdies... let‘s make America great again! Nekorektiška, bet paprasta.
Lietuvoje tradicinė rinkimų strategija nekinta jau kelis dešimtmečius ir yra labai banali. Kandidatai aiškina, kokia bloga – išvogta, pavergta, neprausta, ištuštėjusi, nukvailėjusi ir pan. yra Lietuva, po to bando samprotauti, kaip jie tą Lietuvą gelbės. Visada pasitelkiamas Lietuvos kaip mažos, bejėgės, bevalės, tiesiog niekingos šalies įvaizdis. Kartais net stebina išradingumu kandidatai, sugebantys palyginti Lietuvą su Zimbabve ar Šiaurės Korėja. Tiesa, gelbėjimo įranga neišmani – prižadama vienus susodinti, kitus sugrąžinti, kitaip surinkti ir kitaip padalinti... ir dar nugvelbti daugiau ne visai savo uždirbtų pinigų iš Europos. Daugiau dirbti, tvarkingiau ir sąžiningiau gyventi... reikalauti negalima, nes rinkėjas neva įsižeis. Geriau meluoti, kad nieko daryti nereikės, tik tegu subalsuoja. Dar pakeliui galima siūlyti pakelti politinės kultūros lygi kartą ir visam laikui perauklėjant visuomenę.
Tai ne tik banalu. Tai atgrasu. Ne perauklėti visuomenę reikia, bet suprasti, kad jos lūkesčiai yra nebeįgyvendinami tradicinės (sisteminės) politikos instrumentais. Visuomenė visai nemano, kad ji nekultūringa. Ji pasiruošusi dirbti ir užsidirbti, ginti tėvynę ir susitvarkyti su istorijos stigmomis, jos politinė kultūra savita, dinamiška ir jos prioritetai tolygiai keičiasi.
Kandidato vietoje imčiau ir neslėpčiau, kad mes – Lietuva – esame tiesiog geopolitinis stebuklas regione. Per tris dešimtmečius iš okupuotos teritorijos virtome atsakinga vidutinio dydžio ir puikių galimybių Europos valstybė, pirmą kartą istorijoje turime vienu metu ir Vilnių, ir Klaipėdą, esame mylima ir vertinama pasaulio tauta, laimime olimpinius medalius, tarptautinius konkursus, turime greičiausią internetą, biotechnologijas, jau galime ir turime ko kitus pamokyti. Žinau, kad galime griauti imperijas ir keisti pasaulį į gera. Tikrai neslėpčiau, kad myliu Lietuvą tokią, kokia ji yra – su visais jos randais ir spuogais. Ir tai visai ne melas.
Paradoksalu, bet didžiuotis savo šalimi, matyti joje galimybes ir prasmę, šiandien yra... nesistemiška.
Nesisteminiam kandidatui nereikia jokios detalios rinkimų programos. O jei jau kas reikalauja, tai geriau turėti ne politinių projektų, o žmogiškų santykių politikoje programą. Sugebėjimas ne primetinėti savo valią, o sutelkti esamas politines nuomones, yra gero nesisteminio prezidento savybė. Nesisteminis prezidentas nevaldo ir neadministruoja. Jis konsoliduoja.
Kandidatui nereikia veržtis į oficialius debatus ir diskusijas tarp kandidatų, kurios pastaraisiais metais virto žiniasklaidos „darytojų“ šou. Juose parodoma veikiau kaip kandidatas moka žongliruoti žodžiais ir išsisukti iš kvailo klausimo, nei sužinoma kas nors apie būsimą prezidento politiką. Geriausia tiesiog būti savimi, kol neišrinko ramiai pjauti žolę kieme ir pačiam skaityti žinių portalus, kalbėtis be patarėjų ir visiems suprantama kalba. Šalies ekonomika sugebės ar nesugebės padaryti, kad kažko daugiau būtų Lietuvos žmonių kišenėse, prezidento programa, kad daugiau Lietuvos būtų žmonių širdyse.
Tačiau ne viskas taip lengva – politikos nesistemiškume slypi nemaža pavojų, kurių kandidatas, tapęs prezidentu, turės išvengti arba... prisitaikyti.
Žinia, šiandien teisę ir tvarką keičia interpretacija ir iracionalus tikrovės supratimas. Tiesos kriterijų keičia atskiros nuomonės primatas. Postmodernus pasaulis – svajonių pasaulis. Politikams tai reiškia, kad gali nebegalioti ne tik teisė, bet ir bendrai jokia tvarka, o „visuotinės“ deklaracijos tėra tiek visuotinės, kiek tam ar kitam priimtinos. Pasaulio Tvarka gali netikėtai virsti Pasaulio Betvarke. Metafizikus pakeičia ironikai, filosofus – sociologai, psichoanalitikai ir vienadieniai ekspertai, moralę – pragmatinis pasirinkimas. Mat pačios sąvokos „gera/bloga“ tampa beprasmės, jomis nebegalima remtis tiesai ginti. Dažnai belieka ginti ir įrodinėti jėga, t. y. karu. Turime karus, nepaisant visų moderno epochoje sukurtų organizacijų karams išvengti.
Galiausiai – politikos estetika svarbiau nei etika. Politinę realybę vis dažniau keičia politinis įvaizdis, politinė emocija svarbesnė už politinį veiksmą. Žodžiai vertinami ne pagal tiesioginę, o pagal perkeltinę ar metaforinę prasmę, hierarchijos žinojime ir teisėje nebuvimas suponuoja chaosą, kuriame gimsta (ar yra išsvajojami) atsitiktiniai – geri ar blogi sprendimai. Tiesa nereikalinga, nes tiesa verčia prisirišti prie jos kaip dogmos. Politiką „daro“ ne teisininkai ir technokratai, jos imasi viešųjų ryšių iliuzionistai. Modernus pasaulis – iškreiptos tiesos bendrija. Kalbama, kad tiesa gali būti „lengvesnė“, „minkštesnė“, pritaikyta tikslinei auditorijai, nes tikra tiesa gali būti per grubi į pramogas orientuotai bendruomenei.
Tai nemaloni kasdienybė, bet išeitis iš jos – ne bandymas kaip nors išsižongliruoti žodžiais, kad blogai ne taip dar blogai. O tiesiog sakyti tiesą. Nesisteminė politika byloja: Europai laikas baigti su iliuzijomis, kad politiką galima pakeisti prekybiniais sandoriais, kad Europos Komisijos narius ir užsienio politikos vadovus galima parinkinėti ne pagal kompetenciją, o pagal lytinius, partinius ir tautinius kriterijus. XXI amžius – tai nebe pragmatiško gyvenimo ir kvotų sistemos, o politinių svajonių amžius.
Taigi, lietuviai, norėjome vilties prezidento, turėjome šalies ūkvedį, romantišką intelektualą, žmogų, grasinusį, kad tvarka bus, ir tvirtai tvarkingą moterišką ranką. Dabar eilė – svajonių prezidentui. O koks jis bus – kitame tekste.