Taip sakytų jau ne vienu negatyviu epitetu paženklinta Maskvos propaganda. Nepropagandinis vaizdelis gerokai kitoks. 2015 metų vasara Rusijai – tai nepripažinta Krymo aneksija, nebaigtas ir vis nesimpatiškiau atrodantis karas Ukrainoje – sankcijos, mažėjantis draugų ratas. Pridurti verta tai, kad naftos kainos nekyla, dujotakių ir naftotakių strateginė reikšmė mažėja... O iš to seka ne tik ekonominės bėdos, bet ir moraliosios politikos dilema – kodėl Rusija ir vėl pasaulyje tokia vieniša. Jei kas ir draugauja su ja, tai dėl biznio, bet jau tikrai ne iš meilės jos ideologijai ar teigiamoms geopolitinėms perspektyvoms.
Jei sakysite, kad viskas taip ir turėjo būti, viskas kontroliuojama ir pagal planą, tai planuotojai prasti arba kažko nesuvokiantys, stumiantys savo šalį į labai neperspektyvią ateitį. Neseniai įvykęs BRICS vadovų susitikimas reiškė susitikimą ir tiek – mažytės Graikijos likimas pasauliui atrodė kur kas įdomesnis, nei reklamuojamų pasaulio ateities valstybių pabendravimas. Išties nė vienas posovietinis geopolitinis projektas dorai nebuvo įgyvendintas.
Kas gi kaltas dėl to, kad Rusija vis atsiduria globalios politikos nuošalėje ir vis turi teisintis, kad yra kažkuo ypatinga ir išskirtina, o ne kaip visos valstybės.
Manau, kad nesėkmes ir nesusipratimus lemia mažiausiai trys klaidingos sisteminės nuostatos, kurių ši šalis niekaip nesugeba ar nenori atsisakyti.
Pirma – įsitikinimas, kad pasaulį valdo tie, kurie laimi karus, t.y. fizinė jėga galiausiai nulemia pasaulio tvarką.
Tai neteisinga ir seniai paneigta idėja. Amerikiečiai ir šiandien ne kartą primena, kad karą laimėti svarbu, bet kur kas svarbiau – laimėti taiką.
Rusija/SSSR laimėjo ne vieną karą. Pastarojo didelio laimėjimo metines neseniai minėjo kaip vieną reikšmingiausių savo istorijos pasiekimų. Tačiau po karo formaliai pralaimėjusios valstybės išsiugdė ir ekonominę gerovę, ir demokratiją, o didžioji laimėtoja, šalis su didžiausiais pasaulyje resursais ir neribotomis galimybėmis taip ir liko neturtingų ir užguitų žmonių bendruomene.
Kai kas teisingai pastebės, kad SSSR pergalė pagal daugelį požymių vertintina kaip Pyro pergalė, į mirtį pasiųsta tai, ką kiekviena šalis turėtų labiausiai branginti, į mirtį pasiųsti žmonės, raginant jų negailėti. Sunaikintas fizinis ir intelektinis potencialas, kurio atkūrimui reikia nežinia kiek dešimtmečių. Kaip pasakytų žymiausias kinų karo teoretikas Sun Tzu – karas, kuriame laimėjimai neatperka nuostolių, yra tiesiog savižudybė.
Tačiau svarbiausia net ne prasčiokiškas žmogaus kainos nuvertinimas. Teorinis konceptas, kad svarbiausias karo tikslas yra pergalė, nustūmė į antrą planą visas racionalias ir protingas karo teorijas ir karo vadybą, kuriomis, beje, vadovaudamiesi sąjungininkai nugalėjo tą patį nacių režimą su japonais ir kitais sąjungininkais kur kas racionaliau ir humaniškiau, o svarbiausia, karą pabaigė taika. Pastaroji, kaip moko nemirtingo Carlo von Clausewitzo rašiniai, leidžia buvusiems priešininkams tapti sąjungininkais ir atsisakyti revanšizmo pagundų. Sovietai laimėjo tik karą, Vakarų sąjungininkai laimėjo dar ir taiką.
Rusija nelaimėjo taikos beveik po jokio per pastarąjį šimtmetį laimėto karo. Ji tebėra karo būsenoje ne tik su Japonija, Gruzija ar Ukraina, ji tebėra šalis, savotiškai besitikinti revanšo už SSSR pralaimėjimą Šaltajame kare. Užuot pasirinkusi taiką ir naujas galimybes, renkasi revanšą, t.y. naują karą. Ukrainos ir Gruzijos teritorinis nukramsnojimas panašus į revanšo pradžią, galbūt tikintis, kad jau šį kartą jėgos pergalė pasiteisins. Geriau taip neatsitiktų...
Antra – įsitikinimas, kad pasaulį gali valdyti tas, kas sukuria daugiausia prekių, paslaugų ir apibendrintai – bendrojo vidaus produkto. Žodžiu, gamyba lemia pasaulio ateitį. Labai marksistiška, ką ir besakysi...
Taip irgi niekad nebuvo, tačiau galime paminėti Rusijos (deja, ir ne tik jos) viziją, kad pasaulį greitu metu valdys kokios nors BRICS valstybės ar Kinija. Šiandien daug gaminančios bet vis dar besivystančiomis laikomos valstybės yra veikiau didžiuliai fabrikai ar paslaugų ofisai, bet ne pasaulio tvarkymo centrai. Tokie jie ir nebus, jei nesukurs savo (kaip sakė Zbigniewas Brzezinskis) mesianistinių idėjų, kodėl jos turi dominuoti pasaulyje ir kodėl kitoms valstybėms tai turi būti priimtina. Rusija nieko malonaus ir priimtino pasiūlyti negali, optimistinio scenarijaus politologai Rusijai nerašo. Amerikietis Thomas Friedmanas, išgarsėjęs veikalais apie „plokščią“ pasaulį, mano, kad artimiausiais dešimtmečiais technologijos ir gamybos raida sudarys galimybes veikiau indams ar kinams nei rusams. Jei net Amerika nunyks, Rusija jos tikrai nepakeis. Jo bendrapavardis George Friedmanas, parašęs įtikėtinai atrodančią XXI amžiaus istoriją, Rusijai priskiria žaliavų provincijos vaidmenį ir beveik marginalią reikšmę tarptautinėje politikoje.
Rusija, kaip žinome, nėra didžiausia gamintoja, tačiau galėtų pretenduoti būti kelių gana didelių (nors politiškai gerokai nedemokratiškų) valstybių grupėje. Bene vienintelis globalus scenarijus, kuriame Rusijos vaidmuo minimas pozityviai, tai tas jau minėtas BRICS pasaulis, kuriame turėtų dominuoti Brazilija, Rusija, Indija, Kinija ir Pietų Afrika. Net ir jame Rusija matoma kaip potencialiai silpniausia grandis. Net paties BRICS šviesios ateities galimybėmis vis labiau abejojama – pernelyg daug vidinių problemų kiekvienoje iš sąrašo šalių. Nėra ko stebėtis, kad BRICS lyderių susitikimas nedavė jokių pasaulį sudominusių rezultatų. Be gražios abreviatūros, šalys turi veikiau daugiau individualių bėdų, nei bendrų interesų pertvarkyti pasaulį. Jei Rusija turi vilčių per šią organizaciją tapti didžiąja valstybe, viltys gali greit išsisklaidyti, kaip jau išsisklaidė su didele pompa kurti įvairių eurazijinių ar muitų sąjungos projektai.
Trečia – įsitikinimas, kad užsienio politika yra viso labo užsienio prekyba, nuo kurios reikia kuo greičiau numėtyti politinius uždangalus. Politika eina vamzdžiais ir laidais.
Nors gyvenimas ne kartą įrodė, kad žmonių ir tautų įsitikinimai nėra perkami naftos biržoje, o kas taip daro, greitai praranda tautos meilę, Rusijos pareigūnai ir toliau siekia depolitizuoti užsienio politiką, atrodo, nuoširdžiai įsitikinę, kad kokia nors Euroatlantinė integracija tėra turgelis ir jį išardyti galima užsukinėjant ar atsukinėjant kranelius.
Kad taip nėra, žinome iš savosios patirties.
Atrodo, kad naujo laimingosios Rusijos plano nėra, o tai, kas yra – senų ir nepasiteisinusių strategijų variacijos. Platesne prasme dabartinė Rusijos idėja yra „išlikimo strategija, įsivaizduojamų priešų apsuptyje“. Visi pačioje Rusijoje sukurti planai – tai pavojuje atsidūrusios nelaimingos šalies siekis įtvirtinti save jėga ir pergalėmis prieš kaimynus. Tad 2015 metai Rusijoje yra nebaigto karo, neprasidėjusio revanšo, tarptautinės neapykantos metai... Nekoks tas vaizdelis.
O galiausiai – kiek visa tai kainuoja? Keiksnojant Graikiją, galima imti ir paskaičiuoti, kiek Rusijai sau pačiai ir mums kainavo ir tebekainuoja sisteminės šalies vadovybės klaidos. Žinau, kad okupacijos žalą esame skaičiavę ir perskaičiavę, tačiau tai tik mūsų žala ir tik okupacijos sukelta. Ne mes vieninteliai buvome okupuoti ir dirbome neefektyviai „komunizmo statybos“ strategijai. Kiek kainavo jos primetimas Vidurio Europai, „broliška pagalba“ siekiant dominuoti pasaulyje. Kiek mums – europiečiams – šiandien kainuoja Rusijos strategija Ukrainoje ir kitos karinės bei ekonominės „pergalės“? Graikija maža ir su ja galima susitarti, su Pyro pergalių apologetais sutarti kur kas sunkiau.