Tačiau tenka konstatuoti, kad panašūs klausimai ar net diskusijos įvairia forma pastaruoju metu tik intensyvėja. Kas jūs labiau – federalistas ar nacionalistas? Abu žodžiai viešojoje erdvėje turi neigiamą atspalvį, suprask, kad federalistai naikina tautas, o nacionalistai savąjį tautiškumą kelia aukščiau visko. Bandoma teigti, kad viena prieštarauja kitam – jei jau vienijamės, tai prarandame tautinį identitetą, jei ginam tautiškumą – provokuojame konfliktus. Tad sutarimas tarp abiejų ideologijų yra neįmanomas. Ar tikrai?
Europos integracijoje yra mitų ir stereotipų, kurie ne visai atitinka tikrovę.
Integracijos pradininkai savo idėjoms pagrįsti pasirinko (neva) aksiomą, kad pasaulinius karus sukėlė grobuoniškas nacionalizmas, ir būtent jo pažabojimui integracija ir buvo reikalinga. Tai labai graži tezė, pateikta laiku ir jos laukusiai publikai (ypač prancūzams ir vokiečiams), tačiau ar tikrai būtent šių valstybių nacionalizmą reikėjo pažaboti? Aišku, kad ir ne Beneliukso šalių. Prancūzams ir vokiečiams tiesiog reikėjo „išrasti“ pretekstą labiau draugauti...
Žinomas prancūzų istorikas Thierry Baudet savo darbuose perspėja, kad istoriją reikia suvokti kaip tik priešingai: tautiškumo stygius, ar net priešiškumas jam, ne kartą buvo karų priežastis. Karus dažniausiai sukeldavo ne tautiškumas, pavadintas nacionalizmu, bet imperijų kūrimas, imperijų, kur kažkokių, dažnai dirbtinai sugalvotų interesų vardan buvo raginama tautiškumą paminti ar bent ignoruoti. Zbigniewas Brzezinskis įsitikinęs, kad Europoje pasaulinių karų priežastimis buvo ideologizuotos imperijos, pernelyg didelis susidomėjimas vadinamomis mega ideologijomis ir pernelyg didelis pragmatizmas, paremtas vien apskaičiuojamąja nauda.
Pirmasis Pasaulinis de facto prasidėjo ne todėl, kad Austrija-Vengrija propagavo nacionalizmą, o kad jį slopino. Antrąjį karą gi savaip „sutarė“ dvi valstybės, kurių mega ideologijos propagavo rasę ir klasę, bet ne tautą. Tai buvo ne tautų karas, o nacizmo, komunizmo ir demokratijos – t.y. ideologijų - priešprieša. Šaltasis karas irgi baigėsi vienos iš ideologijų, bet ne kurios nors tautos žlugimu.
Nors kai kam ir atrodys nemalonu, bet Mussolinis, Hitleris ir Stalinas buvo savotiškai suvoktos integracijos šalininkai – savaip integruodami Europą aiškiai numatė tautų nereikalingumą.
Mussolinio idėja – Naujoji Romos Imperija, turėjo būti imperija, bet ne tautų sąjunga, Goebbelsas dar 1940 metais pareiškė, kad po penkiasdešimties metų dabartinės (tautinės) valstybės tiesiog neteks prasmės. Geografinė („gyvybinė“) erdvė buvo kur kas svarbiau.
Panašiai, beje, mąstė ir Japonijos vadovai. Kaip pažymi ne vienas istorikas, rasių teorija ar marksizmas nekėlė vienos tautos hegemonijos, o veikiau glorifikavo konkrečios tautos bruožų neturinčią rasę ar socialinę klasę. Juk net ir Napoleonas neplėtė Prancūzijos, o savo galia savaip vienijo Europą.
Tautiškumo priešininkai sako, kad tai nėra ilgą atmintį turinti idėja. Apie tautiškumo pagrindu sukurtas valstybes rimtai kalbėti imta tik XVII amžiuje. Iki tol valstybė buvo labiau siejama su valdančiąja dinastija. Realiai tautinės valstybės Europoje triumfavo po Pirmojo pasaulinio karo, ir tai priimta kaip tautų išsilaisvinimas, visuotinis gėris.
Sovietų imperijos dezintegracija taip pat buvo gėris. Proletarai neturėjo tėvynės, išsilaisvinę sovietinio lagerio žmonės ją gavo. Realiai Europos integracijoje žmonės dalyvavo ne tam, kad pamirštų savo tautiškumą, o kad pabrėžtų jo vertę, Europą kūrė taikūs vokiečiai ir taikūs prancūzai, o ne betaučiai proletarai. Proletarai „besivienydami“ kėlė socialinį sąmyšį, tautinės valstybės – garantavo tvarką. Tačiau ar Lietuvai būtų geriau buvę likti „suvereniai“ ir tenkintis kur kas didesniais krizės vargais, tokiais, kokius patiria Albanija, Makedonija ar Moldova? Nieko paguodžiančio.
Gilesnės integracijos šalininkai savo ruožtu perspėja, kad federalizmas - tai ne iš vieno centro valdoma valstybė, kaip daug kas mano. Atvirkščiai – federalizmas reiškia decentralizaciją, t.y. nuomonių įvairovę ir bendrus sprendimus bendrai sutarus. Šiandieniniai federalistai sako, kad prieš integracijos procesų problemas reikia veikti klaidų taisymu ir integracijos gilinimu. Prieš integracijos bėdas reikia kurti... daugiau integracijos, tik ne vadovėliškai priešinti tautiškumui. Euro sunkumų priežastis yra ne pats euras, o jo naudojimo taisyklių nesilaikymas. Norint išlikti tikrais solidariais ir tvirtais europiečiais reikia vienytis, o ne kiekvienam rūpintis tik savimi. Europos Sąjungos (ES) užsienio politika stringa daugiausiai dėl to, kad nacionaliniai interesai yra žymiai didesnis prioritetas už visos Europos interesus. Dar prasčiau su gynyba – per pastaruosius dvidešimt metų nepavyko sukurti nieko, kas primintų Europos ginkluotąsias pajėgas. Jei ne tvirtas „federalinis“ NATO, būtų galima abejoti, ar Europos gynybos galimybės iš viso egzistuoja.
Peikiantieji Europos integraciją gali pasitikrinti, ką ji davė. ES yra turtingiausia bendrija pasaulyje (beje, visi dejuojantys, kad taip blogai dar nebuvo, turėtų tą suprasti). Iš dvidešimties aukščiausią pragyvenimo lygį turinčių šalių aštuonios yra ES narės, o didesnė pusė – 15 – priklauso labiausiai išsivysčiusių trisdešimtukui. 8 iš 20 laisviausių pasaulio ekonomikų, 12 iš 20 stabiliausių pasaulio valstybių yra integruotos Europos šalys. Jos taip pat sudaro 11 iš dvidešimties geriausių demokratijos ir mažiausiai korumpuotų valstybių. Visais aspektais priklausymas ES yra ne tik gerovė, bet ir politinis prestižas, kuriame federalizmas nieko neatima, o duoda išties daug. Lietuva 2013 metais tampa svarbiausia Europos (sąlyginai ir viso pasaulio) valstybe, nes pirmininkaus ES. Ar be integracijos tai būtų įmanoma?
Tačiau gal ES yra dar viena mega ideologija (apie kurias kalbėjo Brzezinskis), ir palengva virs karus sukeliančia imperija?
Atsakymas į šį klausimą greičiausiai yra neigiamas. ES neturi specifinės tik jai būdingos ideologijos, o savo pagrindu laiko universalias vertybes . Kai kas sako, kad jos ne universalios, bet tai kita tema.
Niekas taip ir negali racionaliai paaiškinti, kuriam galui ES reikia naikinti lietuvius ar kokius dar švedus. Juk būdami lietuviais ar švedais jie bus darbštesni ir kūrybiškesni. Integracija yra labai pragmatiškas projektas: šiandien jau nepamename kiek problemų išnyko su Šengenu ar vienodais techniniais standartais. Tačiau likome lietuviais, kaip ir tie italai liko italais su visomis savo dorybėmis ir keistenybėmis.
Daugelio sociologų ir politikų išvada gana paprasta. Federalizmas yra pragmatiškas gėris, dažniausiai išmatuojamas skaičiais ir komfortu, jis didina mūsų turtus ir plačias fizines galimybes. Tautiškumas – jausminė sąvoka, kiekvienas siekia būti tautiškai unikalus ir nepakartojimas. Iki šiol Europiečiams pavykdavo tai suderinti abu konceptus, tad gal nereikia ginčytis – tarp federalistų ir tautininkų turi būti taika. Imperijos ES geriau nekurti. Susitaikyti nėra taip ir sunku, jei nebeklausinėsime, kas esame, – labiau lietuviai ar labiau europiečiai?