Paaiškėjo, kad partneriai už skolas nusprendė inicijuoti bankrotą, o įmonės vadovai neatsiliepinėja į skambučius. Suprantama, kokia baimė suima mažametį vaiką auginančią mamą, kuriai ta įmonė nesumokėjo nei atostoginių, nei paskutinio atlyginimo prieš atostogas. Ką jau kalbėti apie išeitinę išmoką. Štai jums pavyzdys, kaip „veikia“ dabartinis darbo kodeksas, už kurį taip aktyviai kovoja profesinės sąjungos.
Žinoma, jei paaiškės, kad tai bankroto atvejis, išmoka bus sumokėta remiantis garantinio fondo įstatymu. O jei tai piktybiškas darbdavio elgesys – tektų bylinėtis su įmone. Jei senąjį Darbo kodeksą pakeistų naujasis – moteris galėtų tikėtis greitesnio situacijos išnarpliojimo be teismų. Dėl neteisėto atleidimo (ne tik dėl neišmokėto darbo užmokesčio) ji kreiptųsi į darbo ginčų komisiją (ne teismą, kaip yra dabar), tai paprastesnė tvarka, tad galėtų greičiau tikėtis ir finansinės kompensacijos.
Šiandien, kol naujasis Darbo kodeksas kabo ant plauko, nes Prezidentė vetavo nemažai jo punktų, situacija gali užsitęsti, nes pagal tebegaliojantį Darbo kodeksą, darbo ginčus sprendžia teismai.
Telefonu prašiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbuotojų, kad įpareigotų Darbo inspekciją viešoj erdvėj aptartą atvejį išnagrinėti ir padėti moteriai išspręsti šią situaciją. Vilniuje įsikūrusia įmone Darbo inspekcija jau domisi. Jau priimtas nagrinėti šios moters prašymas dėl darbo ginčo nagrinėjimo, posėdis vyks rugpjūčio pabaigoje.
Bet tokių atvejų yra daug – mes turime keisti situaciją iš esmės, ir to pasiektume su naujuoju Darbo kodeksu. Darbdaviai prisitaikys prie bet kokio Darbo kodekso, bet juk svarbiausia, kad jis realiai veiktų kaip apsauga darbuotojams. O dabar stengiamasi nueiti populizmo keliu, įtikti profsąjungoms, bet daugiau – dar nereiškia – efektyviau.
Dar vienas toks pavyzdys – vienas iš Prezidentės siūlymų dar labiau didinti išmokas pensininkams, jų išėjimo iš darbo atveju. Sakykim, ims Vyriausybė ir pritars Prezidentės veto – ir liks visi prezidentūros pateikti populistiniai pasiūlymai naujame Darbo kodekse. Kas nutiks? Ogi darbdavys nenorės priimti į darbą vyresnio amžiaus žmogaus, nes žinos, kad norint atleisti iš darbo pensininką, turės labiau atverti kišenę ir sumokėti didesnes išmokas negu darbuotojui, kuris yra vidutinio amžiaus. Taigi tok pasiūlymas padarys meškos paslaugą. Deja, žmonės žiūri trumparegiškai – ir nenori to suprasti, kol darbo vietą turi.
Ir kaip sako patys verslininkai, galima būtų pritarti mokėti ne 6, o 8 VDU darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kai sutartis nutraukiama darbdavio valia (59 str. ) – tiesiog faktiškai ši nuostata nebus taikoma praktikoje ir atleidimai toliau vyks pagal nerašytą praktiką, stengiantis apeiti įstatymą. Ar to siekiame naujuoju darbo kodeksu?
Taigi, nepaisant to, ar „veto“ Seime bus priimtas ar atmestas – papildomų pataisų neišvengsime. Greičiausiai juos teiks patys Seimo nariai. Vyriausybė pasiryžusi dar paieškoti kompromisų dėl darbuotojų apsaugos. Kokiu būdu tai bus padaryta, išsispręs jau rudenį. Tačiau tam reikia šalto proto, sugebėjimo įvertinti, kas laukia, priėmus vieną ar kitą sprendimą.
Būtina suprasti, kad kai kurie vetuoti punktai tikrai negalės būti įgyvendinti, net jei „veto“ Seime bus palaimintas. Apribojant terminuotų darbo sutarčių sudarymą, nebus sukurtos prielaidos steigti naujas darbo vietas jaunimui, neturinčiam patirties, ištraukti iš šešėlio nedeklaruotą darbą ir pasiūlyti jaunimui patrauklias darbo formas. Vyriausybė ir Seimo nariai, balsavę už Darbo kodeksą nori padidinti tarptautinį investicinį Lietuvos patrauklumą, kuris, kaip rodo praktika, yra tas magnetas, pritraukiantis didelės pridėtinės vertės produktus kuriančias įmones, mokančias didžiausią darbo užmokestį.
Darbo kodeksas siūlo tinkamai sureguliuoti terminuotas sutartis, kad darbuotojas būtų apsaugotas. Siūloma leisti sudaryti tokias sutartis tik laikotarpiui iki dvejų metų, nustatant paeiliui einančių darbo sutarčių skaičiavimo taisykles. Be to, maksimalus tokių sutarčių skaičius negalėtų sudaryti daugiau nei 20 proc.. Darbuotojas gautų 1 VDU išeitinę išmoką pasibaigus terminui. Beje, darbdaviui atsiranda prievolė mokėti dvigubai didesnę nedarbo socialinio draudimo įmoką.
Tikriausiai, dar kartą ant svarstyklių bus padėta ir nenustatytos apimties darbo sutarties rūšis. Nespėliosiu, kaip apsispręs Seimo nariai. Tik priminsiu faktą, kad būtent pagal tokias sutartis, sudarytas su užsienio agentūromis, „anglijose“ dirba mūsų emigrantai. Kitaip tariant, į darbą žmonės kviečiami tuomet, kai darbo yra.
Prezidentūros retorika prieštarauja pati sau – čia „valdžia nužmogėjusi“, o čia – „lankstesni darbo santykiai reikalingi“. Ar norima naujos Darbo kodekso redakcijos, kuri iš esmės nieko nekeistų, bet būtų padėtas pliusas prie punkto „redaguota“? Ar norime realių teigiamų rezultatų?
Pažiūrėkime, kaip šią problemą būtų galima išspręsti iš esmės, kad ir avis sveika būtų, ir vilkas nejaustų alkio – kad iki galo atsisakytume sovietmečio relikto ir pradėtume gyventi pagal tokį darbo santykių dokumentą, kuris skatintų šalies ekonomiką. Jei pati visuomenė suvoktų argumentus ir priimtų kompromisą, Prezidentei nereikėtų vaikytis populiarumo, siekiant įtikti profsąjungoms, o premjerui nereikėtų kariauti su Prezidentūra, siekiant teigiamų pokyčių šalies ūkyje, siekiant daugiau darbo vietų žmonėms ir geriau apmokamų darbo vietų.