Žmonės, susiveržkite diržus! Aišku, tik laikinai.
Taip pat laikinai, kaip ir 2008 m., kai PVM dėl krizės buvo pakeltas nuo 18 proc. iki 21 proc. Tuometinis ministras pirmininkas, konservatorius Andrius Kubilius sakė: „Tikimės, kad krizė netruks amžinai, tada bus galimybė grįžti prie to tarifo, kuris yra dabar.“ Matyt, Lietuva yra unikali valstybė ir krizės čia niekada nesibaigia.
Kaip ir karas. Kuris šiuo metu, beje, vyksta Ukrainoje, o ne Lietuvoje. Nesakau, kad ruoštis nereikia. Ne veltui sakoma, kad norint taikos, reikia ruoštis karui. Bet.
Visų pirma, kodėl pradedame pasiruošimą ir pinigų paieškas praėjus jau beveik dvejiems metams nuo plataus masto invazijos Ukrainoje pradžios? Ką veikėme iki šiol? Ir kas pasikeitė šiandien, baigiantis kadencijai? Kai jau biudžetas 2024 m. patvirtintas. O gal tai karšta tema, pridėsianti balsų?
Antra – ar tiksliai žinome, kam tie pinigai bus naudojami? Koks planas? Aiškaus negirdėjau nei aš, nei, greičiausiai, dauguma Lietuvos piliečių. Pirksime tankus? Įrenginėsime butus vokiečių kareivių šeimoms? Bus privalomas jaunuolių šaukimas į kariuomenę, visų? Kasime apkasus prie sienos su Baltarusija? Gaminsime dronus? Reikia pinigų šoviniams ir sviediniams?
Kažkokie pavieniai svaičiojimai, kurie niekaip nesusidėlioja į aiškų planą, ir aš tikrai nesijaučiu saugesnis su tokiu „planavimu“.
Valdantiesiems aišku tik viena – reikia kelti esamus arba įvesti naujus mokesčius. Net įvardijamas poreikis: 400 mln. eurų.
Kad pasidalytų atsakomybe už savo neveiksnumą dvejus metus – sukvietė ir kitas partijas, kad šios pasiūlytų sprendimą. Neva atsiklausė ir profsąjungų, verslo atstovų. Puiki taktika: dabar kiekvienas traukia paklodę į savo pusę.
Profsąjungos siūlo apmokestinti verslą ir verslininkų pelnus, verslininkai savo ruožtu sako: kodėl tik mums, tegul visi susimoka. Partijų siūlymai irgi kardinaliai priešingi. Dar viena puiki, laiko patikrinta konservatoriška taktika – kur du pešasi, trečias laimi. Galiausiai, taip nukreipiamas dėmesys nuo jų tinginystės ir, sakyčiau, nusikalstamo neveikimo.
O pereinant nuo kritikos prie siūlymo – mano ir socialdemokratų pozicija aiški. Užuot skurdinę žmones didindami mokesčių naštą, leiskime jiems užsidirbti. Tiek eiliniam piliečiui, tiek verslui. Savanoriškai, be prievartos.
Lietuvos banko duomenimis, net infliacija neapkarpė lietuvių turimų santaupų, kurios siekia 21,4 mlrd. eurų. Ir tai suma, laikoma bankuose. Dar panašiai tiek, manoma, yra, liaudiškai tariant, laikoma kojinėse, nes yra žinoma, kad 71 procentas lietuvių turtą kaupia indėlių bankuose bei namuose laikomų grynųjų pinigų pavidalu. Suma auga, jeigu įvertintume verslo turimas laisvas lėšas.
Įdarbinkime šiuos pinigus! Valstybė turi visus įrankius, kad galėtų pasiskolinti iš Lietuvos žmonių – ir kalba eina ne apie pusę milijono, o apie gerokai didesnę sumą. Siūlau skolintis ne iš tarptautinių fondų, kurių pelnai nusėda kažkur už Atlanto, o iš mūsų žmonių, verslo. Ir aš tai vadinu ne skolinimusi, o investicija. Investicija tiek į gynybą, tiek į mūsų žmonių gerovę. Nes uždirbtus pinigus jie leis ne kur kitur, o Lietuvoje.
Obligacijos gynybai. Valstybės taupymo lakštai. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Prognozuojama infliacija šiems metams – 1,8–3 proc. Bankų siūlomos palūkanos už indėlius – apie 3,5 proc. Pasiūlykime šiek tiek daugiau už skolinimą valstybei, mūsų šalies gynybiniams pajėgumams didinti.
Prasukime tokią kampaniją, kaip „Radarom“ – šį kartą jau sau, savo šalies gynybai. Ir žiūrėk, turėsime ne tuos 400 mln., o visą milijardą ir daugiau.
Dar daugiau – į krašto gynybą įtraukime verslą. Jie laksto nuo vienos ministerijos prie kitos, sėdi pas Prezidentą, bet ir vėl jokio atsakymo nesulaukia. Ar bus valstybinis užsakymas? Ko reikia Lietuvos gynybai? Ką verslas turi pagaminti? Jie pagamins – duokime jiems darbo, duokime jiems užsakymų čia ir Europoje, leiskime jiems kelti bendrąjį vidaus produktą. Stipri ekonomika – vienas iš pagrindinių mūsų saugumo garantų.
Užteks imituoti darbą ir eiti lengviausiu keliu. Nes žmonės ne geležiniai. O gyvenančiųjų ant skurdo ribos ir žemiau jos – ką labiausiai palies papildomi mokesčiai, o ypač PVM didinimas – Lietuvoje kas penktas. Jautriausia grandis – vieniši tėvai, daugiavaikės šeimos ir pensininkai. Palikite juos ramybėje ir nebeverskite dar labiau susiveržti diržų, nes vietos naujoms skylėms dirže nebeliko.