Situacija per paskutinius metus labai pasikeitė – uždaromi skyriai kaimuose, mažuose miesteliuose. Bet argi ne valstybės pareiga yra pasirūpinti visais savo piliečiais, o ne tik gyvenančiais miestuose? Argi ne valstybė turi rodyti rūpestį ir empatiją vyresnio amžiaus, vienišiems žmonėms, kuriems kartais net išeiti iš namų yra nelengva užduotis?
Kyla klausimas, ar tai atitinka programinį Vyriausybės įsipareigojimą mažinti miestų ir regionų kultūrinę atskirtį?
Tuo metu, kai buvo uždarinėjami pašto skyriai regionuose, labiausiai pasigedome Lietuvos pašto vadovų kūrybiškumo ir lankstumo sprendžiant tokias problemas, o ypač derinant savo pelno siekimą su gyventojų poreikiais.
Viso šito mes nematome nė su žiburiu. Vietoje to kaip alternatyvą ir sėkmingą išeitį Lietuvos pašto vadovai pristatinėjo mobiliojo paštininko veiklą. Jie teigė, kad tai naujas ir šiuolaikiškas pašto paslaugų teikimo būdas kaimiškose vietovėse, leidžiantis gyventojams suteikti daugiau pašto paslaugų jiems patogesniu būdu.
Šiandieną girdime, kad masiškai atleidžiami ir mobilieji paštininkai. Nors ši žinia iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg ir tiesiogiai nesusijusi su prenumeratos paslauga, tačiau kiekvienam leidėjui aišku, kad drastiškas laiškininkų sumažinimas gali atsiliepti prenumeratos prieinamumui, ypač regionuose.
Kita priežastis, kuri mažina prenumeratorių skaičių, yra nuolatinis pašto prenumeratos pristatymo paslaugos brangimas. Prenumeratorius mato tik galutinę kainą ir jam susidaro įspūdis, kad spauda, o ne pristatymas nuolat brangsta. Žmonės skaityti laikraščius ir žurnalus tikrai nori, bet juos gąsdina kainos.
Leidėjus nuvylė ir naujai sukurto Medijų rėmimo fondo žadamas menkas biudžetas. Vietoj žadėto mažiausiai dukart didesnio biudžeto nei Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui (SRTRF), kuris kasmet turėjo didėti, Medijų rėmimo fondui numatyta tik 5 mln. eurų. O reformuojant fondą iš tribūnos ministras Simonas Kairys sakė, kad bus žymiai geriau ir finansavimas bus visai kitoks nei senojo fondo. Tik primenu, kad LRT kitąmet numato 73 mln. eurų, o tuo tarpu Medijų rėmimo fondui (regioninei, kultūrinei ir kitai žiniasklaidai) tik 5 mln. eurų.
Ilgai laukta parama – tik vizijose, o spaudos leidėjai jau praneša apie sustabdomą leidybą ir uždaromas redakcijas. Leidėjus stumia į neviltį ne tik ateinančių metų spaudos prenumeratos kainos, bet ir nurodymas laikraščius iš bet kurio Lietuvos krašto pristatyti į logistikos centrą Vilniuje.
Laikraščių ir žurnalų leidėjai nė juodžiausiame sapne nesapnavo, kad 2024 metais, kai Lietuva švęs spaudos atgavimo 120-metį, teks kovoti už savo išlikimą.
Noriu pažymėti, kad regionuose spaudoje dirbantys žurnalistai kasdien renka svarbiausias žinias apie vietos valdžios darbus, žmonių rūpesčius ir vargus. Tos svarbios profesionaliai parengtos žinios ir sugula į laikraščių puslapius. Bet didžiąją dalį už prenumeratą gautų pinigų leidėjai atiduoda valstybei ir jos valdomam Lietuvos paštui. O tinkamas žinių pateikimas gyventojams turėtų būti pačios valstybės interesas. Baisiausia, kad atimama žmonių teisė į žinias, teisė būti išgirstiems, teisė gintis nuo valdžios savivalės. Todėl Vyriausybė turi aiškiai atsakyti, ko jie siekia – padėti visuomenei gauti žinias ar užgniaužti žurnalistiką regionuose?
Spauda ištvėrė įvairiausias ekonomines krizes, naujųjų technologijų spaudimą, tačiau yra beveik bejėgė atsilaikyti prieš Lietuvos pašto ketinimus.
Augančios pašto veiklos ir leidybos sąnaudos neturėtų būti pasiteisinimas regionų atskirčiai didinti, įskaitant ir informacinę atskirtį.
Primenu, jog Lietuvos paštas pavaldus Susisiekimo ministerijai.
Masinis Lietuvos paštininkų atleidimas antrus metus iš eilės (2022-aisiais bendrovė atleido 600 darbuotojų, šiais metais iki pavasario atleis dar 400 paštininkų), kartu branginant leidinių prenumeratos pristatymo įkainius, silpnina ir naikina regioninę žiniasklaidą ir visą regioninę politiką iš esmės. Greitai Lietuvoje liks tik viena tiesa – iš biudžeto išlaikomo LRT.