Kas taip nusprendė? Kas taip neišmano istorijos, kad šalia okupacinės Komunistų partijos Centro Komiteto vadovo palaidos Lietuvos kovų už Laisvę didvyrį? „Ekspertai“ ir komentatoriai akimirksniu pasinaudoja proga pasisakyti apie „gyvenimišką ironiją“ ir šią temą „paskanina“ gera doze sarkazmo.
Etika ir elementari pagarba mūsų skausmingai šalies istorijai čia negalioja. Socialinių tinklų burbulams užtenka antraštės. Nesvarbu, kad, švelniai tariant, kiek stokojančios tikslumo.
Kaip yra iš tikrųjų? Ar tikrai valstybinė komisija Adolfo Ramanausko-Vanago laidotuvėms organizuoti priėmė tokį sprendimą?
Sensacijų medžiotojams teks gerokai nusivilti. Tokios antraštės gal ir naudingos skaitytojų srautui generuoti, bet, deja, nėra tikslios. O ir visuomenės priešinimui čia – ne vieta.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos vadovas ir ginkluotųjų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas bus palaidotas Antakalnio kapinėse esančiame valstybės vadovų panteone. Jis, tikrosios – kovojančios – Lietuvos vadas, atguls amžinojo poilsio ten, kur ir priklauso.
Esminė detalė: tokia yra vado Adolfo Ramanausko-Vanago artimųjų – dukters Auksutės ir anūkės Ingos – išreikšta valia. Valstybinė komisija, gerbdama šeimos pasirinkimą, atsižvelgia į tai ir sudarys visas sąlygas tinkamam mūsų Tautos didvyrio pagerbimui.
Artimieji pasirinko labai konkrečią vietą valstybės vadovų panteone, o Krašto apsaugos ministerija bei Lietuvos kariuomenė artimiausiu pateiks konkrečius pasiūlymus dėl taikytino laidotuvių ceremonialo tokios svarbos atsisveikinimui.
Nepamirškime, tai nėra palaikų perlaidojimas: būtent spalio 6 dieną, praėjus 61-eriems metams nuo nužudymo, Adolfas Ramanauskas-Vanagas atguls į šventintą kapinių žemę. Tad viskas yra ir bus daroma tik suderinus su šeima ir gavus jų pritarimą. Turime suprasti, kad vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas – ne vien didvyris Lietuvai, bet ir tėvas Auksutei Ramanauskaitei-Skokauskienei.
Vien dėl šios priežasties būkime atsakingi už savo žodžius. Ne tas atvejis, kuomet reiktų naudoti taip pamėgtus „sarkazmus“ ir „ironijas“.
Man sunkiai suprantamas noras ieškoti greitų sensacijų ir konflikto regimybės ten, kur turime retą progą būti vieningi. Spalio 6-osios dienos atsisveikinimas su Adolfu Ramanausku-Vanagu yra mūsų Tautos susitelkimo ir valstybės sąžinės klausimas.
Turime istorinę galimybę šiais, Adolfo Ramanausko-Vanago atminimo metais, parodyti: Lietuvos Laisvės kovų atmintis gyva šiandieninėje modernioje Lietuvoje. Spalio 6 d. susirinkime sostinėje ir į amžinąją kelionę palydėkime mūsų šalies didvyrį, mūsų Laisvės kovotojų vadą. Tai geriausiai atspindės mūsų pagarbą praeičiai ir šiandienos Lietuvos stiprybę.