Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad švedai atlieka pavojingą eksperimentą, galintį pasibaigti tragišku Italijos ar Ispanijos variantu. Bet galime tik spėlioti. Mat švedų epidemiologai (ne politikai!) sąmoningai pasirinko kitokį kovos su virusu modelį. Jis iškrenta iš pasaulinio konteksto, bet yra paremtas rimtais argumentais. Štai švedų matematikos profesorius T. Britton teigia, kad matomi susirgimai ir mirčių kiekis rodo, kad nematomų susirgimų yra šimteriopai daugiau. Tai gali reikšti, kad likusiems jokie simptomai nepasireiškia ir mirčių kiekis tokiu atveju yra daug mažesnis. „Šie rodikliai – svarus argumentas prieš visos visuomenės uždarymą. Žinoma, italai su šia išvada nesutiktų.“
Taigi, kuris modelis pranašesnis? Ar priverstinis karantinas, totalus visuomenės funkcijų sustabdymas, o gal teisingesnis yra švedų pasirinkimas? Laikas parodys, neteks ilgai laukti. Anot buvusio Švedijos valstybės epidemiologo Johan Giesecke, tik po dviejų – trijų savaičių bus pasiektas pikas. Tada bus galima tiksliai suskaičiuoti mirusiųjų kiekį: „Visai įmanoma, kad mirs apie pora tūkstančių žmonių. Šiandien, remiantis mirčių kiekiu, negalima lyginti skirtingų kovos su virusu modelių. Tai bus galima daryti gal po kokių metų.“ (Švedijoje gyvena 10,12 milijonų žmonių. 2019 metais Švedijoje mirė 89 000 žmonių arba apie 7,4 tūkst. per mėnesį. Šiuo metu registruotų apsikrėtusiųjų koronavirusu yra 8419 . Mirusių 793. (Balandžio 9 dienos duomenys).
Neišmanant švedų visuomenės, jos demokratinės kultūros ypatumų, sunku suprasti, kodėl pasirinktas būtent toks – neprievartinės – kovos su koranavirusu modelis. Man pačiam, daug metų gyvenusiam šioje šalyje, toks pasirinkimas atrodo logiškas, nes jis remiasi pasitikėjimu tarp valstybės ir jos piliečių. Valstybė traktuoja piliečius kaip savarankiškas asmenybes, kurios atsakingai priima sprendimus. Gyvenau Švedijoje beveik tris dešimtmečius, todėl žinau, kad šios šalies visuomenėje yra išvystyta demokratiniais pagrindais veikianti organizacijų – bendruomenių kultūra. Švedijoje gyvuoja tūkstančiai įvairiausių nevyriausybinių organizacijų – kultūros, mokslo, švietimo ir kitose srityse. Šiose organizacijose siekiama priimti sprendimus konsensuso pagrindu. 71-eri socialdemokratų solidarumu grįsti valdymo metai davė rezultatų – pasitikėjimas valstybės institucijomis čia yra vienas aukščiausių pasaulyje. Tai faktai, leidžiantys geriau suvokti nestandartinius Švedijos lyderių sprendimus pasaulinės grėsmės – koronaviruso pandemijos –akivaizdoje.
Galima, žinoma, pateikti aibes neigiamų pavyzdžių iš socialinio švedų gyvenimo, bet niekas nenuneigs to, kad švedų visuomenė iš esmės yra laisva nuo nepilnavertiškumo kompleksų. Valstybė, su savo piliečiais bendraujanti prievartos ir bauginimo kalba, paprasčiausiai būtų nesuprasta. Nesenas pavyzdys: kai Švedijos vyriausybė balandžio 3 dieną pareikalavo neeilinių įgaliojimų trims mėnesiams, Riksdag’as savo ruožtu pareikalavo veto teisės vyriausybės sprendimams.
Taigi, pasitikėdama bendrapiliečių sąmoningumu, Švedijos visuomenės sveikatos tarnyba (folkhälsomyndigheten) nusprendė vengti prievartinio karantino. Čia esminis žodis „patarimas“. Užuot duodama griežtus nurodymus ir grasindama baudomis, valstybė pataria piliečiui vienaip ar kitaip elgtis. Šis modelis reikalauja nekonfliktinio valdžios ir piliečių santykio, kuris paremtas specifine švediška problemų sprendimo kultūra. Kai eilinis pilietis nelaikomas nepakankamai išmintingu, infantilu, net galimu nusikaltėliu, kurį reikia versti, kuriam reikia grasinti, bausti.
Dar daugiau pasitikėjimo suteikia profesionalai lyderiai. Švedijos visuomenės sveikatos tarnybos vyriausiasis valstybės epidemiologas – medicinos mokslų daktaras, filosofijos magistras Anders Tegnell. Tai profesionalas, turintis didžiulę epidemijų ir jų sukeltų krizių valdymo patirtį. Jo, gydytojo, specializacija yra infekciniai susirgimai. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) nurodymu jis dirbo Afrikoje, kai vyko kova su Ebolos virusu. A.Tegnell – buvęs Švedijos Socialinių reikalų valdybos statistikos departamento bei Užkrečiamų ligų instituto direktorius. Jis taip pat yra Švedijos Karališkosios karo akademijos tikrasis narys. Antraip nei SAM ministras A. Veryga, Anders Tegnell nelaksto po Stokholmą apsirėdęs karine uniforma. Net duodamas interviu spaudai švedų vyriausiasis epidemiologas išlieka kuklus ir dėvi paprastą megztinį.
Švedijos kovos su virusu modelio pagrindas – pasitikėjimas piliečio sveiku protu. Žinoma, galioja atitinkamos rekomendacijos, „patarimai“ – pavyzdžiui, vienoje vietoje susiburti ne daugiau kaip 50-čiai žmonių. Apie atvykusiųjų ar sugrįžusiųjų į Švediją prievartinį uždarymą (juo labiau kartu su galimai užsikrėtusiais) negali būti net kalbos. Anot švedų specialistų, pradinių mokyklų uždarymas ir po to veiklos atnaujinimas sukeltų naują pandemijos bangą. Be to, vaikai nėra taip stipriai pažeidžiami, kaip suaugusieji. Sutrikęs švietimas ir nutrūkusi tėvų darbinė veikla pridarytų daugiau žalos nei tie atvejai, kai vaikai „parneštų“ virusą namo. Nepamirškime ir to, kad Švedijoje niekuomet jaunos šeimos negyvena su savo senstelėjusiais tėvais. Taigi, švedų epidemiologai didžiausią dėmesį skiria tik susirgusiems ir priklausantiems rizikos grupei – juos ir nuspręsta testuoti.
Pokalbis su Audriumi Butkevičiumi, krizių valdymo ekspertu, Švedijos Karališkosios karo akademijos garbės nariu, turinčiu aukštąjį medicinos išsilavinimą
A. V. Žinau, kad esate Švedijos kovos su koronavirusu modelio šalininkas. Kokie Jūsų argumentai?
A. B: Yra dvi sąvokos, kurios dažnai painiojamos: krizė ir katastrofa. Jeigu kalbame apie krizę, tai ją galima paversti pergale. Jeigu katastrofa, tai situacija, kurios valdyti negali. Užsiimi tik pasekmių likvidavimu. Tai, ką daro švedai yra krizės valdymas, nes jie mąsto ateities vizijomis. Jie mąsto ne apie tai, kiek žmonių numirs, liks neįgalūs, bet apie tai, kaip atrodys jų visuomenė pandemijai pasibaigus. Jie nenori, kad po pandemijos visuomenė liktų moraliai sugniuždyta, įbauginta ir nerimaujanti dėl nenuspėjamos ateities, kad ji taptų minia, praradusia pasitikėjimą lyderiais. Jie nori, kad švedas išliktų išdidus, savimi ir savo visuomenės vertybėmis pasitikintis pilietis.
Ir štai čia verta palyginti krizės modelius. Lietuvoje krizės valdymas yra suvedamas į karantiną. Tačiau karantino organizavimas ir krizės valdymas yra visiškai skirtingi dalykai. Nes krizes didžiąja dalimi sukuria ne virusas ir susirgimas, o krizės valdytojų veiksmai. Taigi, bauginimu ir prievarta pagrįsta komunikacija yra tapati vaiko mušimui per rankas. Tokia bendravimo forma nerodo išeities iš bendros nelaimės, neugdo žmonių pasitikėjimo savo jėgomis. Krizės valdytojų komunikacija Lietuvoje – „karantinas“, kuris pakeliamas į panacėjos lygį. O kas bus po to, kai jis baigsis?
Toks Lietuvos valdžios bendravimo su žmonėmis variantas nerimą ir stresą gilina dar labiau. O tai pažeidžia pavasarį nusilpusį imunitetą labiau nei virusas. Yra juk dar ir kitų ligų: koronoviruso epidemija nesunaikino nei kitų virusų, nei bakterijų, nei širdies ligų... Lyderio funkcija yra vesti visuomenę į ateitį. Jeigu lyderis tai daro, jis valdo krizę. Yra teisingas posakis: „Be vizijų žūsta tautos“. Gyrimasis, girdi, tik tiek ar tiek žmonių numirė, yra ne kas kita, kaip politikavimas. Katastrofos pasekmių likvidavimas nėra krizės valdymas.
A. V. Kokia linkme, anot Jūsų, mąsto Švedijos lyderiai?
A. B. Švedijos lyderiai visu pirma galvoja, kaip atrodys jų visuomenė, kaip ją pakeis pandemija. Jie apsieina be gąsdinimų, grasinimų. Jie rūpinasi visuomenės psichologine ir dvasine būsena. Anksčiau ar vėliau 50–70 proc. žmonių persirgs šia infekcija. Jie to nedaro savo visuomenės moralės sąskaita. Lietuvoje atvirkščiai: gatvėse laksto policininkai ir kariuomenė. Šios priemonės kuria galutinio armagedono vaizdą. Šis savo ruožtu skleidžia depresyvią nuotaiką, o tai veikia psichiką ir fiziologinius procesus, žmogaus imuninę sistemą. Valstybė aiškina, kad ji esą žino geriau, taip paversdama žmogų šūdniekiu. Neatsakoma į klausimus, kada baigsis karantinas, ką visuomenė praras psichologine ir ekonomine prasme.
A. V. Betgi švedai taip pat remiasi žinomais mokslininkų tyrimais, kuriais naudojasi ir kitas viruso sutramdymo modelis...
A. B. Mokslininkai teigia, kad Lietuvoje susirgs iki 4–7 tūkstančių žmonių ir numirs apie 300. Tai kur problema? Lietuvoje per dieną miršta apie 110–120 žmonių, per metus numiršta apie 45000 žmonių. Pavasarį ir rudenį mirtingumas didesnis. Klausimas: kaip virusas pakeis visų mirusiųjų skaičiaus vidurkį? Nepamiškime, kad dalis žmonių numirdavo nuo gripo, bakterinio plaučių uždegimo. Dabar mirs nuo koronaviruso ir nuo tradicinių komplikacijų. Bet jeigu šalia kitų ligų bus nustatytas dar ir koronavirusas, tai netektys bus įskaitytos į bendrą mirčių nuo šio viruso skaičių.
Covid-19 nedaug keičia mirusiųjų vidurkius. Tą žmonės turi suprasti matydami karstus Ispanijoje ir Italijoje. Italijoje paprastai per dieną miršta apie 1750 žmonių. Kaip tai keičia mirusiųjų nuo koronaviruso skaičiaus vidurkį? Jis padidėjęs apie 20 procentų, tai yra apie 350 mirusių per dieną.
A. V. Švedijoje panikos kaip ir nesimato, nors kai kurie Švedijos mokslininkai kritikuoja vyriausio epidemiologo pasirinktą modelį. Ar Lietuvoje galima pastebėti panikos ženklų?
A. B. Mes tris mėnesius rėkiame apie virusą ir tik virusą, bet galiausiai mirčių kiekis susiveda į apie 200–300 mirčių iki metų galo. Dėl to stabdoma ligoninių veikla, dėl to atsisakoma pagalbos sergantiems kitomis ligomis. Veiksmai neadekvatūs.
A. V. Kokios galimos šios, anot Jūsų, neadekvačios politikos pasekmės Lietuvos ekonomikai?
A. B. Jeigu Lietuvoje bus 3 000 susirgusių ir 300 mirusių nuo koronaviruso, vertėtų pamąstyti apie tai, kas nutiktų, jei žmonės nebūtų uždaryti į karantiną? Kaip pasirinktas kovos su virusu modelis atsilieps Lietuvos BVP? Per kiek laiko sugrįšime į buvusį ekonominį lygį? Švedai, tuo tarpu, neužsiima priešrinkimine agitacija ir rinkimų kampanija, kaip tai vyksta Lietuvoje. Mūsų valdžia tik šaukia, gąsdina, dievagojasi, kad tik ji mus išgelbės. Švedai valdo krizę galvodami apie visuomenės ateitį po pandemijos. Mes turime kalbėti apie resursus. Krizės valdymas, tai iš esmės efektyvus resursų valdymas: žmogiškųjų, finansinių, ekonominių, materialinių...Tai savo laiku sukauptų ir reikiamam momentui išsaugotų rezervų svarbos suvokimas! Krizę paverčia katastrofa nemokšiškai besidorojantys su situacija.
A. V. Bet juk turime Jungtinės Karalystės pavyzdį, kai išvis nebuvo imtasi jokių priemonių...
A. B. JK vyriausybė neatlaikė informacinio ir ideologinio spaudimo. Visuomenė pergąsdinta, baugina pati save. Dėl tos pačios priežasties gali sužlugti ir švedų planas. Ten ne šiaip sau vyriausiu epidemiologu pasirinktas žmogus turintis ir Socialinių reikalų valdybos statistikos departamento vadovo patirtį. Lyderiai padeda žmonėms suvokti vadovų sprendimų prasmes, todėl ir efektas geresnis nei pasirinkus totalų karantiną.
Lietuvoje yra atvirkščiai – veiklos imitacija ir mistifikacija. Švedai tokių pavojingų veiksmų nesiėmė. Jie tiksliai paskaičiavo, kiek laiko žmonės ištvers karantine, kiek laiko tokį svorį pakels ekonomika. Jau dabar pas mus kalbama apie būtinybę išeiti iš karantino režimo, o epidemija dar nepasiekė savo piko, žinomi gąsdinantys pakartotino užsikrėtimo atvejai. Švedijoje kalbama ne apie kovos būdus, bet apie viruso charakteristiką. Virusas, kuris veikė Kinijoje ir Italijoje nėra vienas ir tas pat. Mes negalime pasakyti, koks virusas veikia Lietuvoje. Tačiau yra žinoma apie kiekvieno asmens elgsenos viruso aplinkoje efektyvią higieną. Tai yra ne bauginimo, bet mokymo keičiant kasdienius įpročius klausimas. Švedai tai ir daro, beje, savo neuždarytose mokyklose. Tai švedų požiūrio esmė.
A. V. Gerai, išleidžiame Lietuvoje visus iš karantino. Tuojau pasipils kaltinimai antihumaniškumu, siekiu numarinti dalį visuomenės. Tokia kritika pasigirsta vis dažniau ir pačioje Švedijoje.
A. B. Žmonės turi problemą: jie yra mirtingi. Uždarius visus į karantiną šių klausimus neišspręsi. Karantinas yra skirtas tam, kad laimėtum laiko. Tokiu būdu : a) mažėja apkrovimas sveikatos apsaugos sistemai, b) dėl galimų mutacijų virusas gali nusilpti, c) bus sukurta vakcina arba atrastas efektyvus gydymas. Nieko kito karantinas negali duoti. Švedai eina vidurio keliu išsaugodami visuomenės esmines funkcijas. Tam vyriausiam Švedijos epidemiologui reikia nusilenkti. Jis aiškiai suvokia, ką daro.
A. V. Dėkui už pokalbį.