Šiam tikslui puikiausiai tarnauja Prigožinas ir jo Wagnerio grupuotė, kurios veikla dabar ir bus labiausiai sutelkta į įtakos Afrikoje plėtimą ir migrantų kelių kontrolę.
Wagneris iki šiol kontroliavo net keturias nestabilias Afrikos valstybes: Malį, Centrinę Afrikos Respubliką, Libiją ir Sudaną. Politinės įtakos ši grupuotė turi dar bent keturioms kitoms valstybėms: Alžyrui, Burkina Faso, Kamerūnui ir Eritrėjai.
Prieš keletą dienų Wagnerio rankose atsidūrė strategiškai bene svarbiausia Sacharos regiono valstybė – Nigeris. Po įvykdyto karinio perversmo naujoji perversmininkų valdžia į pagalbą pasikvietė ne ką kitą, o Wagnerio pajėgas. Sostinės Niamėjaus gatvėse perversmininkus palaikančios minios mojavo ne kuo kitu, o Rusijos vėliavomis.
Nigeris yra svarbus dviem aspektais. Pirmiausiai dėl tų pačių migrantų. Jau daugelį metų Nigerio miestas Agadezas yra vienas svarbiausių Subsacharinės Afrikos migranų centrų. Tai vieta, kur visi suplaukia, prieš traukdami į Šiaurę, kur yra užsakomos logistikos paslaugos, o dažnai tiesiog vykdoma prekyba žmonėmis, ginklais ir narkotikais. Nuo šiol Agadezas yra Prigožino, o kartu tūkstančių migrantų likimas. Jis gali kontroliuoti visą migrantų kelionės grandinę iki pat Europos, nes kontroliuoja nestabiliuosius konfliktų taškus (Sudanas, CAR, Malis, Eritrėja ir kt.), kur žmonės yra priverčiami palikti savo namus, kontroliuoja Nigerį, kuriame daugelis migrantų susikaupia, ir svarbiausius vartus į Europą – Libijos pakrantę.
Nigeris svarbus ir dėl gausybės natūraliųjų išteklių. Šioje šalyje yra penktas pagal dydį pasaulyje urano telkinys, o tai ypač svarbu Prancūzijos atominei energetikai. Pagal savo urano telkinius Nigeris prilygsta Rusijai.
Greta Nigerio perversmo faktoriaus turime pridėti ir labai strategiškai pasirinktą Putino sprendimą pačiame derliaus ėmimo įkarštyje uždaryti Ukrainos grūdų eksportą. Didžioji dalis šių grūdų keliaudavo būtent į Afriką. Ukraina jau daug metų yra Afrikos maitintoja, todėl netekus šių grūdų mes matysime dar daugiau bado, kovų ir nestabilumo. Tai ir generuoja naujus migrantų srautus, kurių kontrolė vėliau perima Prigožino gauja.
Galiausiai trečiasis, politinis faktorius. Visoje Europoje tarsi grybai po lietaus stiprėja kraštutinės dešinės partijos. Visoje Vakarų Europoje matome kraštutinės dešinės partijas aukščiausiose reitingų lentelių pozicijose. Prancūzijoje Le Pen pirmautų Prezidento rinkimuose, Belgijos Flandrijoje dominuoja radikali Vlaams Belang, Olandijoje migracija bus svarbiausia išankstinių rudens rinkimų tema, o kraštutinės dešinės partijų yra bent 3-4. Vokietijoje AFD įsitvirtina antroje vietoje. Italijoje turime Vyriausybę, kurioje dominuoja partijos, kategorizuojamos kaip kraštutinė dešinė. Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje norint sudaryti Vyriausybes po rinkimų nuosaikiems dešiniesiems reikia/reikės dirbti su kraštutinėmis jėgomis. Austrijoje apklausų pirmoje vietoje yra kraštutinė FPO, o šį savaitgalį Vienoje vyko didžiulis konspiracijų teorijų tikėtojų, putinistų ir kito plauko radikalų mitingas. Turime Orbaną ir t.t., ir t.t.
Šioje vietoje būtina pabrėžti, kad kraštutinės dešinės partijos nėra vienodos. Nors visoms migracija yra svarbi tema, tačiau jas reiktų bandyti atsijoti per požiūrį į Putiną ir jo karą Ukrainoje. Italijos Georgia Meloni Ukrainos klausimu yra tiesiog puiki, o putinistų jos aplinkoje yra menkai (po Silvio Berluskoni mirties beliko mažasis koalicijos partneris Lega). Ispanijos Vox taip pat niekados ryškiai nenudreifavo į rusiškus vandenis. Švedijos demokratai, nors turėjo rusiškų galų, tačiau atsidūrę valdžioje laikosi neblogai. Lenkijos PiS turi savo niuansų ir aštrumų, kurie sustiprėjo artėjant rinkimams, bet artumu Rusijai ar putinizmui PiS tikrai negalima apkaltinti.
Tačiau Putinui labai reikia nukreipti dėmesį nuo Ukrainos ir kraštutinės dešinės pakilimas jam puikiai tarnauja, nes daug valstybių yra priverstos sugrįžti į vidaus politikos batalijas. Visiškai nenustebčiau, jei netolimoje ateityje tie migracijos vartai su Wagnerio pagalba būtų atverti, kaip tai buvo padaryta prieš dešimtmetį, o tai vidaus politikos diskusijas daugelyje šalių dar labiau įaudrins.
Nebūkime naivūs, tai gali paliesti ir mus tiesiogiai. Vienas, nors ir nelabai didelis kelias hibridinės atakos dalyviams patekti į Europą yra per Minską. Tą jau patyrėm, galime patirti dar ne vieną kartą. Todėl turime būti budrūs.
Ką daryti? Pirmiausiai nebijoti ir būti tvirtiems. Lietuvai svarbu tvirtai kontroliuoti savo sienas. Ta padarėme per rekordinį laiką pastatydami fizinį barjerą Baltarusijos pasienyje, normaliai apginkluodami savo pasieniečius ir parengdami kitas tarnybas. Situacija turi būti stebima ir veiksmų imamasi nedelsiant.
Labai svarbu, kad Europa taip pat reaguotų ir imtųsi veiksmų. Visos tos diskusijos apie naują ES migracijos paktą, migrantų perskirstymą ir t.t. man atrodo gana beprasmės. Turime žiūrėti ne kaip su pasekmėmis kovoti, o kaip tvarkytis su priežastimis. Priežastys yra Afrikoje ir jos valstybių nestabilume.
Europa turi sugrįžti į Afriką ir skirti jai žymiai daugiau dėmesio. Kalbu tiek apie karines priemones, tiek apie ekonominę ir politinę paramą. Wagnerio grupuotė yra efektyvi, nes savo brutalumu sugeba užtikrinti režimų saugumą ir stabilizuoti vidaus situaciją. Prancūzija pabandė tai padaryti Malyje ir buvo tiesiog išjuokta vietinių islamistų. Visgi netikiu, kad Europos šalių kariuomenės negali geriau, todėl, pavyzdžiui, kodėl nėra svarstoma karinė intervencija Nigeryje? Jeigu yra problema dėl kai kurių valstybių kolonijinės praeities, misijoje lyderiauti galėtų tos šalys, kurios neturi kolonijinės praeities (bent jau agresoriaus vaidmenyje).
Greta to reikalingas rimtas ekonominės pagalbos šioms šalims paketas. Tačiau reikia ne tiek subsidijų, kiek realių ilgalaikių investicijų į šių šalių pramonę, švietimo sistemas, socialinių problemų sprendimus.
Greta to turi būti sprendžiama natūraliųjų resursų problema, nes nors visos šios nestabilios valstybės yra kažkuo turtingos, tie turtai nepasiekia jų valstybių iždų, ar juo labiau žmonių. Dažnai prie to prisideda ir senos europietiškos kompanijos, kurios tiesiog šiose šalyse veikia kaip savo dominijose. Tai turi keistis. Netikite, kad gali keistis? Afrikoje yra gerų pavyzdžių, iš kurių paminėtina deimantais turtinga, stabili, demokratiška Botsvana.
Šiuo tekstu noriu atkreipti dėmesį ir pabrėžti, kad Europos negebėjimas ir nenoras įsitraukti į problemų sprendimą Afrikoje yra labai pavojingas. Tai leido iniciatyvą perimti Prigožino galvažudžiams. Jų rankose milijonai potencialių migrantų ir Putinas migrantų kranelį gali atsukti kada tik panorėjęs. Panašu, kad esame taške, kai jis tai gali padaryti labai greitai.