Klesti sąmokslo teorijos ir įvairiausios melagienos, kurių esmė: „jie niekšai ir visų mūsų problemų šaltinis.“
Kai diskutuojama, kas Lietuvą labiausiai skiria nuo šiaurietiškos gerovės valstybių, galima drąsiai sakyti – mūsų cinizmas, kuris komplikuoja autentišką bendruomeniškumą ir bendrojo gėrio puoselėjimą.
Yra ir kitokios Lietuvos atšvaitų. Jie reiškėsi solidarumo akcijomis per karantiną ir ypač džiugino, reaguojant į Ukrainoje vykstančią tragediją. Nors profesionalūs cinikai labai stengiasi paskleisti savo melą ir įlieti nuodų į paramos Ukrainai vajų, tačiau jie įtikina tik „saviškius“, tuos, kurie esą žino – „visi parsiduoda, tik kiekvienas turi savo kainą.“
Šių laikų paradoksas, kad pasitikėjimas ir bendruomeniškumas, nors ir lėtai, auga miestuose, o daug regionų tampa suirzusių žmonių teritorija, kurioje vyrauja įsitikinimas, kad valdžia juos pamiršo, o patys mieliau jausis aukomis, nei padarys net ir tai, kas nuo pačių priklauso.
Iš dalies tai susiję su netolygiu ekonominės gerovės pasiskirstymu, tačiau tai ne vienintelė priežastis. Sparčiau nei miestai, į kuriuos pervažiuoja didžioji dauguma jaunų žmonių, senstantys regionai dažnai gyvena tik į nebūtį grimztančios praeities atsiminimais. Pastangos modernizuoti, siekti permainų, kurios ilgainiui prisidėtų prie gyvenimo kokybės regionuose, labai dažnai sutinkamos, kaip „tradicinės socialinės sanklodos“ griovimas.
Švietimo, socialinės gerovės ir sveikatos apsaugos tinklo reformos – jų sėkmė ir pralaimėjimai – puikiai iliustruoja paradoksalią situaciją. Į regionus siekiama investuoti tikrai solidžias sumas. Tačiau juos investuojamos į pokyčius, o ne į dabartinės situacijos konservavimą. Tačiau pokyčiai regionuose suvokiami ne kaip naujos galimybės ir rūpestis, bet kaip toliau besitęsiantis „apiplėšimas.“
Ministerijos išdidžiai tvirtina, kad nieko nedaro per prievartą ir visą iniciatyvą palieka vietos valdžiai. Pastaroji nežino, kaip reaguoti – pokyčiai gąsdina ir jais nepasitikima, tačiau investicijų norima, todėl bandoma gudrauti, galvojant, kaip „pasiimti pinigus ir išvengti nesuprantamų pertvarkų.“ Dažniausiai vietos politikai skundžiasi, kad jiems primetami pokyčiai „iš viršaus“ ir patys augina žmonių nepasitikėjimą nacionaline valdžia, į kurią, kaip žinia, visada išrenkame „ne tuos“. Kita vertus, iš tiesų „viršuje“ sukurpti reformų planai sklandūs tik ministerijų prezentacijose, o tam, kad jie būtų išmintingai koreguojami, labiau atsižvelgtų į specifinį kontekstą, reikia sąžiningo ir geranoriško tarpinstitucinio dialogo ir nuoseklaus paaiškinimo žmonėms, kuriuos reformos tiesiogiai paliečia.
Šiandien daugelis žmonių regionuose ant vienos svarstyklių pusės mato nykstančias įprastas, kad ir dešimtmečius keiktas, paslaugas, o ant kitos – šviesios ateities pažadus, kuriais turėtų pasitikėti, nors nuoširdžiai bijo, kad eilinį kartą bus apgauti.
Tuo labiau, kad ir nacionaliniame lygmenyje skirtingos partijos daugiausia dėmesio skiria viena kitos demaskavimu, o ne diskutuoja dėl optimalaus būdo spręsti skaudžias problemas.
Praktiškai visos politinės jėgos žada „ištaisyti tragiškas oponentų, buvusių valdžioje, klaidas“, o ne ieškoti būdų, kaip sėkmingiau pratęsti jau pradėtus darbus. Todėl nieko keisto, kad daug žmonių mieliau renkasi bent kažkaip veikiančia mokyklą, bent formaliai egzistuojantį vietos ligoninės skyrių, nei pažadus apie modernų pavėžėjimą ir modernias ateities gimnazijas.
Deja, tačiau ir mūsų švietimo ar sveikatos apsaugos sistemos savo esme „gynybinės“. Mokytojas nuolat turi pildyti daugybė ataskaitų, atitikti įvairiausias schemas, norėdamas įrodyti, kad nėra tinginys ir apsiginti nuo vadovybės, ministerijos ir mokinių tėvų įtarimų. Kiekvienas medikas visus popierius turi pildyti, galvodamas ne tiek apie paciento gerovę, bet apie tai, kaip juos, jei iškils toks poreikis, skaitys teisininkai. Neduok Dieve, jei medikas parodys kūrybinę iniciatyvą, bandydamas išgelbėti pacientą ir jam nepasiseks. Kur kas saugiau viską daryti pagal instrukcijas.
Valstybinė ligonių kasa ir dauguma socialinių projektinių veiklų taip sukalibruotos, kad augintų motyvaciją skirstyti pagalbą žmonėms į „perspektyvią“ ir „nuostolingą“. Gydoma tiek dienų, kiek labiausiai apsimoka gydymo įstaigai, o ne reikalauja paciento būklė. Socialinės paslaugos pirmiausia teikiamos ne tiems, kurie yra sunkiausioje situacijoje, bet tiems, apie kurių „progresą“ galima bus parodyti ataskaitoje.
Na, o jei dar įsivaizduosime situaciją, kai žmonės mokesčius suvokia, kaip itin svarbų indėlį į bendros gerovės kūrimą, o ne tai, kas „atimama“, nes nesugalvojo, kaip tai nuslėpti? Kai tiek išradingumo pasireiškia, kai reikia „išsaugoti“ pašalpas, nuslepiant kitas pajamas ir nė į galvą neateina, kad tai savo esme vagystė – „pradžioje tegu kiti viską daro sąžiningai.“
Ekonomistai jau seniai pateikė verdiktą, kad nepasitikėjimas brangiai kainuoja. Tenka kurti kontrolės institucijas, daug laiko „suėda“ įvairiausios ataskaitos, labai sumažėja bendro veikimo sinergiją. Gynybinė nuostata menkina kūrybiškumą ir neleidžia išnaudoti turimo potencialo.
Kita vertus, pasitikėjimo auginimas – sudėtingas procesas, kuris reikalauja pastangų ir drąsos žengti pirmą žingsnį – pačiam kažkuo pasitikėti.
„Radarom“ ir panašių akcijų entuziazmas teikia vilties, kad cinizmą tirpdyti įmanoma. Tiesa, tam tikrai nepadeda „rožiniai akiniai“ ir dirbtinis optimizmas. Pirmiausia turime drąsiai kalbėti apie visas skaudžias problemas, pripažinti savo baimes ir silpnybes. Tačiau ne tam, kad augintume cinizmo slibiną, bet, priešingai, kad jis prarastų savo galią.
Suprantu, kad šiame tekste tik prisiliečiau prie labai sudėtingų problemų. Man svarbiau buvo išryškinti cinizmą, kaip problemą. Kritinis mąstymas kuria pasitikėjimą, nes padeda atrasti tvirtus atspirties taškus. Ciniškas nepasitikėjimas pūdo bendrystės pamatus.