Tačiau šįsyk noriu rašyti ne apie mokyklos bendruomenės pastangas puoselėti kasdienę aplinką, bet apie jau įprastais tapusius švietimo įstaigų reitingus, kurie tampa svarbiu švietimo politikos įrankiu, yra plačiai aptarinėjami žiniasklaidoje ir nemažai daliai tėvų tampa svarbiu kriterijumi, kur jų atžalos gali atrasti geriausias starto aikšteles sėkmingai karjerai.
Kiek žinau, gana ilgą laiką mokyklų reitingai buvo vertinami argumentuojant atskirus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimus. Kai ministerijos vadovybė apsisprendė niekaip finansiškai neprisidėti prie reitingavimo iniciatyvos, pastarosios vykdytojai tapo aršiausiais dabartinės švietimo politikos kritikais. Tai, kad galima atrasti, ką kritikuoti, nekelia abejonių, tačiau tikrai ne už kritišką požiūrį į reitingų įtvirtintą įvaizdžio vadybą.
Ar tikrai svarbiausias švietimo įstaigos kokybės rodiklis yra tai, kad absolventas įstoja į madingą specialybę? Net jei buvo dosniai investuota į korepetitorius? Net jei toje švietimo įstaigoje klesti patyčios ir galioja principas „įveikti kitus bet kokia kaina“?
Reitingavimas, deja, nėra nekaltas žaidimas. Suprantu, kad ne reitingų sudarytojai kalti, kad nemaža dalis švietimo įstaigų vadovų, rūpindamiesi, kad jų vadovaujama mokykla būtų „kuo aukščiau“, vykdo socialinę eugeniką ir siekia pritraukti tik „moksliukus“ ar tuos, kurių tėvai yra pasiryžę investuoti į papildomus užsiėmimus. Taip pat labiausiai vertinami ne tie mokytojai, kurie geriausiai sugeba padėti mokiniui atpažinti savo kūrybiškumą, ugdo emocinį intelektą, bendradarbiavimo įgūdžius, bet tie, kurie veiksmingiausiai sugeba paruošti egzaminams – sugeba išmokyti ne klausti, bet teisingai pasirinkti atsakymus.
Nieko keisto, kad eugeniniam mąstymui įtraukiojo ugdymo modelis atrodo kaip nelaimė, nuo kurios reikia gintis. Apie kokią įvairovės dovaną galima kalbėti, jei svarbiausia – fabrikinis sėkmės modelis?
Gerbiu ir vertinu mokytojus, kurie sugeba motyvuoti mokinius mokytis taip, kad valstybinių egzaminų rezultatai visus nudžiugina. Tačiau man tikrasis herojus yra mokytojas, kuris kantriai padeda keistis tam, kuris galbūt neturi ambicijų apie prestižines studijas, bet kiekvieni mokyklos metai jam padeda patikėti, kad pasaulyje yra grožio, kad verta auginti pasitikėjimą kitais žmonėmis ir yra vilties ištrūkti iš to „elgesio skurdo“ modelio, kuris kartojasi per jo šeimos kartų kartas.
Pamenu savo auklėtoją, biologijos mokytoją. Nė vienas iš klasės netapome biologais ir ji niekada nebuvo tokia legenda kaip, pavyzdžiui, viena kiečiausių visų laikų chemikių, užauginusių daugybę talentų. Tačiau auklėtoja sugebėjo būti žmogumi, kuris išklauso, pastebi nusiminusius, drįsdavo apginti ir nuo sovietinės mokyklos administracijos keistenybių. Man tikrai pasisekė, kad turėjau tokią mokytoją, kuri labai daug davė to, kas neužfiksuojama jokiuose reitinguose. Beje, jau minėtą chemiką taip pat labai gerbiau, net ne už tai, kad „prasilaužiau“ chemijoje – deja, buvau sunkiai „pralaužiamas“, – bet už tai, kad ji tikrai mylėjo savo dalyką ir buvo labai sąžininga ir teisinga.
Grįžtant prie reitingų. Deja, puikiai žinau ne vieną atvejį, kai mokytojai, artėjant egzaminams, labiausiai rūpinosi, kaip nesugadinti mokyklos reitingų ir įtikinėdavo mokinius priimti sprendimus, kurie būtų palankūs įstaigos įvaizdžiui, o ne išaugusius iš mokinio svajonių ar siekio save išbandyti.
Kai rašau šį tekstą, skelbiami baigiamųjų egzaminų rezultatai. Pasveikinau krikšto sūnų, kuris puikiai išlaikė egzaminus, tačiau kartu priminiau, kad didelė klaida gyventi, stengiantis atitikti kažkieno lūkesčius, galvojant vien apie įvaizdį. Kiekvienas esame unikalus ir turime savo talentus, potencialą ir tik mums skirtą kelią. Jo ir turime ieškoti, net jei jis gerokai skiriasi nuo vyraujančio „sėkmės“ recepto ir neatitinka jokių reitingų.
Galiu suprasti norą į viską pasaulyje žiūrėti kaip į varžybas, o reitingai – tarsi apdovanojimai už rezultatus. Jei žiūrėtume į juos tik kaip į žaismę, kaip į vieną iš daugybės rakursų, kuriais galima žvelgti į švietimo sistemą, galima būtų sveikinti ir reitingus, kurie surikiuoja visas gimnazijas į ilgą eilę. Tačiau, jei mes iš tiesų norime, kad mokyklos ugdytų kūrėjus, o įtraukus ugdymas praturtintų visus jo dalyvius, itin svarbu keisti mąstymą ir turėti drąsos priimti tikrovę kaip sodą, kurį turime drauge puoselėti, o ne kaip įvaizdžių dirbtuvę su vyraujančiu eugeniniu mąstymu.