Visa tai ir dar daugiau galėjome išsamiai aptarti praėjusios savaitės viduryje Europos liaudies partijos (EPP) frakcijos pasitarimuose, kurie buvo surengti šiltojoje Kretoje, o savaitės pabaigoje – ir tradiciniame Šiaurės/Baltijos regiono centro dešiniųjų politikų bei ekspertų pasitarime Visbyje.
Tai padėjo man pačiam susiformuluoti keletą svarbių nuostatų, vieną iš kurių čia ir noriu aptarti: kodėl Vakarai turėtų nedelsiant pritarti Ukrainos narystei NATO?
Akivaizdu, kad mums patiems yra savaime aišku, jog Ukraina turi būti nedelsiant priimta į NATO. Tačiau mūsų užduotis yra platesnė: turime pasirūpinti ir išplėtoti šią diskusiją tokiais argumentais, kurie ir visus Vakarus tuo įtikintų.
Toliau ir bandau išdėstyti keletą tokių argumentų.
Mano įsitikinimu, šiandien mums nebeužtenka vien tik su nuoskauda prisiminti 2008 metų NATO viršūnių susitikimą Bucharešte, kuriame, nepaisant JAV paramos, NATO nesutiko suteikti Narystės veiksmų plano (angl. Membership Action Plan, MAP) Ukrainai ir Sakartvelui, kas būtų šias šalis apsaugoję nuo vėliau sekusių Rusijos agresijų. Tai teisingas istorinis priminimas, bet reikalingi ir nauji argumentai, atitinkantys šios dienos ir artimiausios ateities iššūkius.
Verta prisiminti, kad NATO kaip Vakarų karinė gynybinė organizacija buvo sukurta 1949 m. tam, kad būtų sustabdyta Stalino svajonė išplėsti Rusijos imperiją į visą Vakarų Europą.
Po Antrojo pasaulinio karo Ukraina yra pirmoji valstybė Europos kontinente, kuri karo lauke drąsiai sustabdė naujas Stalino-Putino imperijos svajones plėstis į Vakarus.
Ukraina, net ir be narystės NATO, jau įrodė, kad turi pakankamai drąsos ir galios atlikti NATO pagrindinį darbą – stabdyti Rusijos imperines svajones bei ambicijas. Ar NATO (be Ukrainos narystės) sugebėtų tai padaryti – atsakymo nežinome.
Todėl ne Ukraina turėtų prašytis į NATO, o NATO turėtų prašyti ir kviesti Ukrainą prisijungti prie Aljanso. Tuo metu, kai Ukraina demonstruoja neprilygstamą drąsą, ateina metas ir Aljansui parodyti, ar turi pakankamai politinės drąsos priimti Ukrainą į savo nares.
Iki šiol Vakaruose vyravo du pagrindiniai argumentai, kodėl nebuvo pritariama Ukrainos narystei Aljanse. Pirma, garsiai buvo skelbiama, kad Ukrainos kariuomenė turi atitikti NATO standartus, antra – garsiai neskelbiant buvo tiesiog bijoma aštrios Putino reakcijos į NATO sprendimą priimti Ukrainą.
Abu argumentai šiuo metu yra visiškai praradę savo vertę.
Pirmiausia, Ukrainos kariškiai pergalinguose karo frontuose akivaizdžiai įrodė, kad savo moraliniu ir kariniu pasirengimu jie žymiai viršija visus NATO standartus. Ukrainos kariuomenė Europos žemyne yra neabejotinai stipriausia tarp visų demokratijų ir Ukrainos karininkai po karo turėtų būti kviečiami dirbti instruktoriais į visas NATO šalis. Todėl Aljansas paprasčiausiai elgtųsi neracionaliai, nesustiprindamas savo gynybinio potencialo tokiais ukrainietiškais resursais.
Antra, ukrainiečiai jau įrodė, kad „Putino faktorius“ NATO plėtrai taip pat nebeturi reikšmės. Akivaizdu, kad Vakarams baimintis Putino karinės konvencinės galios nėra didelės prasmės, nes ukrainiečiai jau įrodė, kokia menka yra ši galia. O išsigąsti branduolinio šantažo tiesiog negalima, nes tokia Vakarų baimė tik paskatintų Putiną branduolinį ginklą panaudoti iš tikrųjų. Galų gale, pats Putinas jau skelbia, kad Ukrainoje jis kariauja su visa NATO, taigi Ukrainos narystė nieko naujo Putino reakcijoje ir retorikoje nebesukurtų. Kita vertus, Putinas taip pat jau spėjo įrodyti, kad jis pats netiki sava propaganda, jog NATO artėjimas prie Rusijos sienų tariamai kelia grėsmę Rusijos saugumui. Kai dėl Putino agresijos prieš Ukrainą Švedija ir Suomija pasiprašė į NATO nares, Putinas į tai reagavo visiškai ramiai, nors Suomijos siena su Rusija yra tokia pat ilga, kokia ir Ukrainos.
Ir dar vienas argumentas, kodėl Vakarai turėtų neatidėlioti sprendimo dėl Ukrainos narystės Aljanse. Paprasčiausiai todėl, kad tai padėtų Rusijai po Putino transformuotis į demokratiją. Putino režimas artimiausiu metu gali nebeatlaikyti pralaimėjimų ir subyrėti. Putinas dvidešimt metų stengėsi puoselėti nostalgiją imperinės galybės laikams, taip sėkmingai zombindamas eilinius Rusijos žmones. Vakarai turi pasirūpinti, kad artimiausiu metu žlugtų ne tik Putino režimas, bet ir jo išpuoselėta imperinė „svajonė“. Tam reikia ne tik Ukrainos pergalės, bet ir aiškaus parodymo, kad didžiarusiškai „svajonei“ kada nors imperijai susigrąžinti Ukrainą nebėra ir nebus jokių galimybių realizuotis, nes Ukraina jau artimiausiu metu taps NATO nare.
Vakarai, galutinai sugriaudami imperines Rusijos svajones, tuo pat metu turi padėti Rusijos žmonėms įgyti naują svajonę: normalaus, europietiško gyvenimo pačioje Rusijoje svajonę. Vakarai tai gali padaryti, sukurdami ir rodydami Rusijai Ukrainos sėkmės pavyzdį. Tam Ukrainai reikia ne tik Vakarų ginklų ir narystės NATO, bet ir Maršalo plano Ukrainos atstatymui bei Ukrainos narystės Europos Sąjungoje.
Kad visa tai įvyktų, reikia vieno – Vakarų geopolitinės drąsos. Iki šiol tai buvo didelis deficitas. Reikia tikėtis, kad Ukraina padės išspręsti ir šią Vakarų problemą.