Kas realizavo šį teroro aktą ir ko siekė – sužinosime tik tada, kai tyrimą atliks kokie nors nepriklausomi tyrėjai iš „Belingcat“, „Insider“ ar Christo Grozevas. Iki tol girdėsime kokių tik nori Kremliaus versijų ir prisipažinimų FSB tardytojams, kurie įrodinės tariamą Ukrainos ar Vakarų pėdsaką. Nors dauguma informacijos šaltinių skelbia, kad tai – ISIS atšakos darbas, tačiau intuicija kužda, kad tai greičiausiai neapsiėjo ir be FSB vaidmens: tai, kaip teroristai atsitraukė su ta pačia balta „Renault“, su kuria ir atvyko į teroro akto vietą, ir tai, kaip jie buvo FSB sulaikyti, – panašiau į FSB prastai surežisuotą tragišką „spektaklį“ nei į rimtai parengtą teroristų operaciją. Bet kuriuo atveju, gaila nekaltų aukų, bet tai yra būdingas Vladimiro Putino režimo stilius: aukų neskaičiavo ir 1999 metais, kai FSB Pamaskvėje sprogdino daugiabučius. Apie tai, kad tai gali būti FSB operacija, spėjimus išsako ne tik tradiciškai viskuo Kremlių įtariantys lietuviai, bet ir solidūs Vokietijos politikai.
Tačiau šiandien verta nagrinėti ne tik tai, kas tokį teroro aktą galėjo organizuoti ir realizuoti bei kam jis gali būti naudingas, bet ir tai, kokias ilgalaikes išvadas turime daryti ir kokios Vakarų politikos dėl Rusijos turime siekti.
Ta proga pabandžiau dar kartą išdėstyti tai, ką kartoju jau ne pirmąkart: turime siekti, kad Vakaruose pagaliau konsoliduotųsi antiputiniška koalicija ir ji turėtų aiškią antiputinišką strategiją, kurioje Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo siekis turi būti pats svarbiausias prioritetas.
Šį kartą savo mintis pabandžiau sudėlioti į nuoseklius 12 punktų:
• Kas toliau: Rusijos trajektorija – vis labiau beviltiška ir kruvina bei artėjanti link Šiaurės Korėjos.
Matysime vis daugiau Kremliaus beprotiškos vidinės ir išorinės agresijos; nuosekli Kremliaus politika – tik daugiau kraujo: bet kokios opozicinės veiklos kruvini persekiojimai Rusijos viduje ir vis daugiau kruvinos agresijos tiek prieš Ukrainą, tiek prieš bet ką kitą Rusijos išorėje.
• Terorizmo eksporto iš Rusijos grėsmė. Grėsmės Lietuvai tik didės.
Ir ne tik konvencinio karo prieš Lietuvą ar kokio nors branduolinio smūgio bet kam Europoje grėsmės, bet pirmiausia didės Rusijos terorizmo eksporto į gretimas valstybes grėsmė. Nuo to neapsaugo joks NATO 5 straipsnis. Mes su tuo dar nesame susidūrę, nesame patyrę žudynių miestų centrinėse gatvėse, kavinėse ar autobusų sprogdinimo. Privalome tam ruoštis žymiai intensyviau nei iki šiol, nes nuo to nepasaugos nei tankai, nei dronai, nei Vokietijos brigada.
• Kitokia Rusija – Europa be permanentinės grėsmės.
Vienintelė ilgalaikio saugumo garantija mums ir visai Europai nuo tokios kruvinos Putino Rusijos – kitokia Rusija ir Baltarusija (be Putino ir Lukašenkos), kurios po režimo transformacijos, galbūt dar sugebėtų tapti normalesnėmis valstybėmis. Net jeigu tokios transformacijos tikimybė nėra didelė, padarytume istorinę klaidą, jeigu nedėtume visų pastangų tam, kad įtikintume Vakarus investuoti maksimalius resursus į tokios kad ir nedidelės tikimybės realizavimą.
• Nei opozicija, nei maidanai, nei „rinkimai“ nepakeis Kremliaus režimo.
Tokios transformacijos pradžios trigeriu nei Rusijoje, nei Baltarusijoje nebus jokia opozicija ar pilietinė tų šalių visuomenė. Permainų neatneš nei režimo organizuojamos ir kontroliuojamos „rinkimų“ imitacijos, nebus ir jokių maidanų nei Maskvoje, nei Minske, nes jau pirmą viešų protestų dieną visi bus be gailesčio iššaudyti ar išsprogdinti. Tačiau dabartinė demokratinė opozicija ir pilietinė visuomenė suvaidins ypatingą ir nepakeičiamą vaidmenį, kai prasidės režimo transformacija ir atsivers kelias ilgalaikėms pozityvioms permainoms.
• Maištas Kremliuje – kelias į permainų pradžią.
Vienintelis kelias į režimo transformacijos pradžią – maištas Kremliuje ar šalia jo. Galimi organizatoriai: V. Putino konkurentai Kremliaus viduje; jaunoji oligarchų karta, prarandanti prieigą prie įprastinių finansinių srautų, susietų su tarptautinėmis rinkomis; „patriotiniai“ karininkai, kurie galbūt įžvelgs Rusijos egzistencinės pražūties tikrą grėsmę, kaip tai buvo išpranašauta dar 2022 m. sausį (likus mėnesiui iki karo pradžios) atsargos generolo Leonido Ivašovo vardu paskelbtame Rusijos atsargos karininkų asociacijos pareiškime.
• Istorijos pamokos: permainos Rusijoje – tik per permainas Kremliuje.
Verta prisiminti, kad po Josifo Stalino mirties Nikita Chruščiovas per 3 metus „pasitvarkė“ Kremliaus viduje, pašalino Laųvrentij Beriją bei kitus konkurentus ir tapo vienvaldžiu lyderiu; 1964 m. Leonidas Brežnevas Kremliaus viduje „patvarkė“ Nikitą Chruščiovą ir perėmė iš jo valdžią; 1984 Michailas Gorbačiovas su jau mirusio Jurijaus Andropovo palaiminimu perėmė valdžią iš Kremliaus gerontokratijos; 1991-aisiais M. Gorbačiovą iš Sovietų Sąjungos valdžios beveik demokratiškai išstūmė Borisas Jelcinas, sugebėjęs patyliukais išardyti pačią Sovietų Sąjungą; pasitelkdamas Kremliaus „šeimos“ manipuliacijas, 2000 m. iš B. Jelcino valdžią Rusijoje perėmė V. Putinas. Visi pokyčiai Rusijoje iki šiol prasidėdavo Kremliaus aplinkoje. Todėl labiausiai yra tikėtina, kad tokiu pat Kremliaus aplinkoje subrendusiu būdu iš valdžios bus pašalintas ir V. Putinas arba tai įvyks tik po jo natūralios mirties.
• Galimybė permainoms Kremliuje – tik po triuškinamos Ukrainos pergalės.
Artimiausiu metu galimybių langas Kremliaus aplinkos pastangomis įgyvendinti tokias permainas pačiame Kremliuje gali atsiverti tik po Ukrainos pergalės prieš Rusiją. Tam, kad V. Putino režimas patirtų jį žlugdantį smūgį ir atsivertų galimybių permainoms langas, reikia, kad Rusija triuškinamai pralaimėtų karą Ukrainoje. O tam reikia, kad Vakarai turėtų aiškų planą, kaip pasiekti tokią Ukrainos pergalę.
• Ukrainos pergalei reikia 100 mlrd. eurų Vakarų karinės paramos.
Tam, kad Rusija patirtų tokį pralaimėjimą Ukrainoje, reikia, kad Ukrainą pasiektų žymiai didesnė (2–3 kartus didesnė nei iki šiol) Vakarų karinė parama. Tam reikia, kad Vakarų parama Ukrainai nuo 40 mlrd. eurų karinės paramos, kurią Vakarai suteikė per 2023 metus, jau 2024 metais išaugtų iki 100 mlrd. eurų per vienus metus. Tokia pat ir dar didesnė Vakarų karinė parama bus reikalinga 2025 metais ir galbūt net 2026 metais. Tokią paramą ES turi planuoti, nelaukdama JAV apsisprendimo. Kiekvienais metais tokia Europos Sąjungos (ES) parama Ukrainai siektų apie 0,55 proc. ES bendrojo vidaus produkto (BVP). Tokią karinę paramą Ukrainai ES gali realizuoti, jeigu savo vardu skolinsis rinkose reikalingas sumas taip, kaip tai darė pandemijos pradžioje, kai pasiskolino rinkose 800 mlrd. eurų (apie tai rašiau ankstesniame tekste).
• 100 mlrd. eurų Ukrainai Vakarai skirs tik tada, kai įveiks baimę, kas bus po to, kai žlugs Putino režimas.
Kad Vakarai sutelktų politinę valią skirti šimtamilijardinę karinę paramą Ukrainai, reikia pasiekti, kad Vakarai nebebijotų Rusijos pralaimėjimo Ukrainoje ir to, kad po to galbūt žlugtų ir V. Putino režimas. Reikia, kad Vakarai V. Putino režimo žlugime pradėtų matyti atsiveriančias galimybes pozityvioms permainoms Rusijoje. Deja, bet šiuo metu V. Putino režimo žlugimas daug ką Vakaruose gąsdina savo nežinomybe, kas Rusijoje gali įvykti po to. Daug kam atrodo, kad tokiu atveju atsirastų didelė tikimybė, jog valdžią Kremliuje užimtų už V. Putiną dar baisesni nacionalistai ir Rusijos imperijos atstatymo entuziastai. Kitiems atrodo, kad po V. Putino režimo žlugimo Rusijoje gali prasidėti visiškas chaosas, pačios valstybės žlugimas, tarpregioninės ir tarpetninės kruvinos kovos, kai bus nebeaišku, kas toliau kontroliuos Rusijos branduolinį ginklą. Tokios baimės, vyraujančios Vakarų koridoriuose, yra labai nepalankios tiek Ukrainos, tiek ir mūsų strateginiam siekiui siekti aiškios Ukrainos pergalės, nes, jeigu Vakaruose ir toliau bus bijoma V. Putino režimo žlugimo, tai kartu bus bijoma ir Rusijos reikšmingo pralaimėjimo Ukrainoje, kas reiškia, kad bus bijoma ir Ukrainos reikšmingos pergalės. O jeigu dėl V. Putino režimo žlugimo baimės bus bijoma ir Ukrainos pergalės, tai bus bijoma suteikti tiek bei tokių ginklų Ukrainai, kurie leistų jai tokią pergalę pasiekti.
• Vakarietiška „lėto varlės virimo“ strategija V. Putinui.
Tai ir matome šiandien Vakarų elgesyje: Ukrainai suteikiama tik tiek karinės paramos, kad ji nepralaimėtų karo, bet tokia parama yra visiškai nepakankama tam, kad Ukraina reikšmingai laimėtų. Nes tokia Ukrainos pergalė reikštų Rusijos sutriuškinimą ir galimą V. Putino režimo žlugimą. O to Vakarai baiminasi. Ir todėl savo paramos Ukrainai strategijoje tuo pat metu remiasi dviem visiškai priešingomis strategijomis: pagal Vakarus – pirma, Ukraina turi nepralaimėti karo (bet ar turi laimėti tiek, kad išvaduotų visas savo teritorijas – lieka neaišku); o iš kitos pusės Vakarai nedrįsta pasakyti, kad Rusija turi šį karą skausmingai pralaimėti (o tai reiškia, kad Vakarai nenori ir Rusijos pralaimėjimo). Todėl sąmoningai ar nesąmoningai, tačiau Vakarai Rusijos atžvilgiu iki šiol įgyvendina tik „lėto varlės virimo“ strategiją: pamažu didinti ginklų tiekimą Ukrainai, tikintis kad ilgainiui V. Putinas net nepajus, kad yra „išvirtas“ savo pradėtame kare ir koks nors Kremliaus sukilimas jį tokiu atveju pašalintų iš valdžios. Tačiau yra neaišku, kas per ilgą laiką greičiau „išvirs“ ir žlugs – ar V. Putino režimas, ar Vakarų politinė valia remti Ukrainą. Tokia Vakaruose vyraujanti „lėto varlės virimo“ strategija yra strategija „neturėti kokios nors aiškesnės ir konsoliduotos strategijos“, o toks strategijos neturėjimas ilgainiui gali baigtis visiška Vakarų katastrofa, o ne V. Putino režimo žlugimu. Norint, kad Vakarai išliptų iš savo įgyvendinamos „lėto varlės virimo“ strategijos spąstų, reikia juos įtikinti nebebijoti to, kas gali vykti Rusijoje po V. Putino režimo žlugimo. O tam reikia Vakarus įtikinti, kad po V. Putino žlugimo Rusijoje gali įvykti pozityvios transformacijos link normalios ir neagresyvios valstybės. O tam, kad Rusijoje įvyktų tokia transformacija, reikia konsoliduotos ir holistinės tam skirtos Vakarų strategijos, parengtos kartu su Rusijos opozicija ir pilietine visuomene.
• Nuo „lėto virimo“ koalicijos prie „anti-putiniškos“ koalicijos.
Norint, kad Vakarai turėtų kokią nors labiau konsoliduotą savo veikimo šiame kare strategiją, pirmiausia reikia pasiekti, kad dabar Vakaruose egzistuojanti, nors savo tikslų ir nepajėgianti aiškiai apibrėžti „proukrainietiška“ koalicija išdrįstų tapti „antiputiniška“ koalicija. Kaip labai protingai rašo šią mintį suformulavęs Rusijos opozicijos analitikas Vladislavas Inozemcevas – Antrajame Pasauliniame kare pergalė prieš Adolfą Hitlerį buvo pasiekta dėl to, kad prieš nacius kovojo ne kokia nors „pro-britaniška“ koalicija, bet aiškiai savo tikslus apsibrėžusi „antihitlerinė“ koalicija, kuri 1943 metais paskelbė, kad sieks besąlygiško Hitlerio sutriuškinimo. Taip ir dabar demokratiniam Vakarų pasauliui pagaliau reikia išdrįsti jungtis į „antiputinišką“ koaliciją ir siekti besąlygiško V. Putino režimo sutriuškinimo. Bent jau Ukrainoje. Tokios „antiputiniškos koalicijos“ sukūrimas yra būtina sąlyga tam, kad Vakarai pagaliau išdrįstų ir pajėgtų siekti besąlygiškos Ukrainos pergalės ir į ją investuotų 100 mlrd. eurų, be ko ji niekaip nebus pasiekta.
• Antiputiniškai koalicijai – antiputiniška strategija.
Europos saugumui reikia kitokios Rusijos, tam reikia V. Putino režimo žlugimo, o tam reikia Ukrainos pergalės, į kurią Vakarai turi investuoti kaip į savo (ne tik Ukrainos) saugumo ilgalaikę garantiją. Tam, kad tokia „antiputiniška“ koalicija pagaliau susiburtų, reikia, kad jos dalyviai nebebijotų to, kad po Ukrainos besąlygiškos pergalės galbūt žlugtų ir V. Putino režimas. Tam reikia, kad tokia antiputiniška koalicija turėtų ir antiputinišką Rusijos strategiją, kurioje būtų numatyta ne tik tai, kaip Vakarai turi investuoti į Ukrainos pergalę, kad V. Putino režimas žlugtų, bet ir kaip Vakarai turi investuoti į pasirengimą būsimoms permainoms Rusijoje po V. Putino žlugimo, kad tos permainos būtų pozityvios. Todėl Vakarų antiputiniška koalicija į savo veiklą ir antiputiniškos strategijos rengimą bei įgyvendinimą turi įtraukti ir dabartinę Rusijos demokratinę opoziciją bei pilietinę visuomenę, nepaisant jų silpnumo, susiskaldymo ir nebrandos. Taip antihitlerinė koalicija dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui pradėjo rengti Vakarų strategiją, kaip bus vystoma pohitlerinė Vokietija po to, kai Hitleris pralaimės karą, kaip joje bus realizuojamas teisingumas, atkuriama demokratija ir kaip bus vystoma jos ekonomika, kad neatsirastų erdvės politiniam radikalizmui skurdo prispaustoje pokarinės Vokietijos visuomenėje. Tokią pat strategiją jau dabar turi rengti antiputiniška Vakarų koalicija.
• Vakarų planas ilgalaikei taikai Europos kontinente – Vakarų antiputiniška Rusijos strategija, subordinuota Vakarų įgyvendinamai Ukrainos pergalės ir sėkmės strategijai.
Ne taip seniai Josepas Borrellis Europos Parlamente pripažino, kad iki karo prieš Ukrainą pradžios Europos Sąjunga neturėjo Rusijos strategijos, nes buvo labai stipriai priklausoma nuo Rusijos dujų; tuo pačiu neturėjo ir Ukrainos strategijos, nes ES strategija Ukrainos atžvilgiu buvo subordinuota ES strategijai Rusijos atžvilgiu. J. Borrellis tikėjo, kad nebelikus ES priklausomybės nuo Rusijos dujų gali gimti ir nauja ES strategija Rusijos atžvilgiu. Mano įsitikinimu, tokia ES strategija Rusijos atžvilgiu nuo šiol turi būti subordinuota ES strategijai Ukrainos atžvilgiu. O ES strategija Ukrainos atžvilgiu turi būti visų pirma koncentruota į Ukrainos pergalę ir Rusijos sutriuškinimą, bet taip pat ji turi apimti ir Ukrainos tapimą ES ir NATO nare, nes tik tai sukurs ilgalaikę Ukrainos sėkmę, o tai bus inspiruojantis pavyzdys eiliniams rusams. V. Putinas tik dėl to pradėjo karą prieš Ukrainą, nes išsigando, kad ji gali tokiu sėkmės pavyzdžiu tapti. Vakarų strategija Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu turi siekti tiek Ukrainos pergalės, tiek ir to, kad tokia pergalė gali tapti trigeriu pozityvioms permainoms Rusijoje. Tai yra vienintelis kelias ne tik į Ukrainos saugumą, bet ir į ilgalaikę taiką bei saugumą visoje Europoje.
Pabaigoje dar kartą noriu pakartoti tuos pačius 12 punktų, kurie turėtų apibrėžti ne tik Vakarų atsaką į Rusijos agresiją, bet ir tai, kokios Vakarų politikos turi siekti Lietuva, nuosekliai burdama bendraminčius. Mums neužtenka rūpintis tik kariniu savo saugumu. Mūsų saugumą visų pirma lems Ukrainos pergalė ir Vakarų parama tokiai pergalei. Mes turime laimėti kovas politiniame Vakarų fronte už žymiai didesnę Vakarų paramą Ukrainai tam, kad Ukraina laimėtų kariniame Rytų fronte ir sutriuškintų Rusiją. Šie Vakarų strategijos 12 punktų ir yra mūsų politinių kovų Vakarų fronte pagrindinis tikslas:
- Kas toliau: Rusijos trajektorija – vis labiau beviltiška ir kruvina bei artėjanti link Šiaurės Korėjos.
- Terorizmo eksporto iš Rusijos grėsmė; 5-tasis NATO straipsnis nuo terorizmo neapgins.
- Kitokia Rusija – Europa be permanentinės karinės ir terorizmo grėsmės.
- Nei opozicija, nei maidanai, nei „rinkimai“ nepakeis Kremliaus režimo.
- Maištas Kremliuje – kelias į permainas; istorijos pamokos: permainos Rusijoje – tik per permainas Kremliuje.
- Galimybė permainoms Kremliuje – tik po Ukrainos triuškinamos pergalės.
- Ukrainos pergalei reikia kasmetinės 100 mlrd. eurų Vakarų karinės paramos.
- 100 mlrd. eurų Ukrainai Vakarai skirs tik tada, kai įveiks baimę, kas bus po to, kai žlugs V. Putino režimas.
- Ligšiolinė vakarietiška „lėto varlės virimo“ strategija V. Putinui.
- Nuo „lėto virimo“ koalicijos prie antiputiniškos koalicijos.
- Antiputiniškai koalicijai – antiputiniška strategija: Europos saugumui reikia kitokios Rusijos, tam reikia V. Putino režimo žlugimo, o tam reikia Ukrainos pergalės, į kurią Vakarai turi investuoti kaip į savo (ne tik Ukrainos) saugumo ilgalaikę garantiją;
- Vakarų planas ilgalaikei taikai Europos kontinente – Vakarų antiputiniška Rusijos strategija, subordinuota Vakarų įgyvendinamai Ukrainos pergalės ir sėkmės strategijai.
Ir aš, ir kolegė Rasa Juknevičienė, atstovaudami Lietuvai Europos Parlamente, nuosekliai siekiame, kad Europos Sąjunga pagal tokius 12 punktų formuotų savo tiek artimiausio laikotarpio, tiek ir ilgalaikę politiką Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu. Bet Lietuvos pastangų tik Europos Parlamente neužtenka tam, kad siekiant Ukrainos pergalės jau artimiausiu metu Europoje konsoliduotųsi aiški antiputiniška koalicija su tokia pat aiškia antiputiniška Rusijos strategija. Tokios antiputiniškos koalicijos su antiputiniška strategija steigimo reikalais reikia užsiimti visose Vakarų sostinėse, telkiant bendraminčius ir sklaidant Vakarų baimes dėl to, kas įvyks su Rusija po to, kai Rusijai pralaimėjus karą žlugs V. Putino režimas. Tuo Lietuvos vardu turi užsiimti ne tik Europos Parlamento nariai, bet ir Vyriausybė bei Respublikos Prezidentas, kuris dabar, deja, labiau koncentruojasi ties Lietuvos savivaldybių, o ne Vakarų sostinių lankymu. Lietuvos visuomenės pastangos, skatinant Lietuvos politikus burti tokią koaliciją, turi būti tokios pat entuziastingos, kaip ir siekiant 4 proc. nuo BVP Lietuvos gynybai.
Artimiausias antiputiniškos koalicijos uždavinys – 100 mlrd. eurų Vakarų karinės paramos Ukrainos pergalei pasiekti. Be tokios paramos nebus Ukrainos pergalės, o be Ukrainos pergalės visa Europa atsidurs ten pat, kur buvo atsidūrusi 1938 m. Po Miuncheno suokalbio. Klausimas bus tik vienas: kas bus kita auka, jeigu Ukraina bus paaukota taip, kaip 1938 metais Miunchene buvo paaukota Čekoslovakija?
Mūsų gynyba prasideda nuo Ukrainos pergalės – to niekada negalime užmiršti. Ir tai mums turi būti pats svarbiausias prioritetas.