Lietuva 2024 m. krašto apsaugai skirs 2,75 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Kiek jų bus panaudota atskirose savivaldybėse ir kam, reikėtų platesnės analizės, tačiau ką pačios savivaldybės gali padaryti ir ar joms priklauso prisidėti planuojant krašto gynybą? Esu įsitikinęs, kad ne tik gali, bet ir privalo, nes kiekvienas miesto šeimininkas turi rūpintis ne tik gyventojų kultūra, infrastruktūra ar laisvalaikiu, bet ir ruoštis neramiems laikams.
Kaip ir valstybės politikai, taip ir savivaldybių tarybų nariai ir merai galėtų rasti bendrą sutarimą dėl finansavimo krepšelio savivaldybių gynybai planuoti ir organizuoti. Nes ruoštis reikia tada, kai yra taikos metas, iškilus konfliktui gali būti jau per vėlu. Nors savivaldybės yra pasitvirtinusios civilinės saugos planus, tačiau jie labiau skirti gamtos ir žmonių nelaimių užkardymui ir neutralizavimui. Civilinės gynybos planai, finansavimas ir ištekliai yra Krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės planuose, tačiau savivaldybėse galima nuveikti nemažai dalykų, jeigu rastume sutarimą.
Kas gi yra ta civilinė gynyba? Civilinė gynyba – valstybinė humanitarinių užduočių įgyvendinimo ir koordinavimo sistema, skirta civiliams apsaugoti nuo pavojų, padėti jiems pašalinti tiesioginius karo veiksmų ar katastrofų padarinius, taip pat sudaryti sąlygas, būtinas jiems išlikti. Pagrindinės užduotys yra įspėjimas, evakuacija, slėptuvių įrengimas ir jų tvarkymas, šviesos maskavimo priemonių naudojimas, gelbėjimo operacijos, medicinos pagalba, gaisrų gesinimas, pagalba siekiant išsaugoti svarbius objektus ir kita.
Mano siūlymas būtų,nustatyti, kad savivaldybės pačios prisidėtų prie civilinės gynybos, skirdamos bent 2 proc. nuo savarankiškoms funkcijos vykdyti savivaldybių suplanuotų lėšų, atmetus komunalinius mokesčius, atlyginimus ir išlaidas socialinėms reikmėms. Pavyzdžiui, Alytaus miesto savivaldybės 2024 m. biudžetas viršija 100 mln. Eur, iš jų savarankiškoms funkcijoms skiriama 52 mln., atmetus mano minėtas išlaidas, toks krepšelis 2024 m. sudarytų apie 220 tūkst. Eur. Tikrai pakeliama suma. Dar daugiau, valstybės politikai, matydami savivaldybių norą investuoti į civilinę gynybą, galėtų toms savivaldybėms papildomai skirti tokią pačią ar panašią sumą tikslinių lėšų.
Ką už skirtas lėšas būtų galima būtų nuveikti savivaldybėse? Pirmiausia – tai įrengti slėptuvių, nes situacija yra tragiška. Taip pat labai trūksta šaudyklų, kur galėtų treniruotis savivaldybių gynybos struktūrose kol kas lėtai „įsipaišantys“ Šaulių sąjungos nariai ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos. Šiuo metu turint leidimą ginklui ir norint gludinti įgūdžius tenka naudotis nutolusiomis ir nuolat užimtomis šaudyklomis, o kur dar per griežti reikalavimai, kad ir toms pačioms automatinių ar pusiau automatinių ginklų dėtuvėms, talpinančioms daugiau kaip 10 šovinių, kai konflikto metu naudojamos 30 šovinių dėtuvės. Turime sudaryti realias sąlygas norintiems treniruotis gyventojams. Kaupti gelbėjimo operacijoms reikalingus išteklius ir įrengti jų saugojimo vietas bei vykdyti kitas pačių savivaldybių poreikius atitinkančias priemones, kurios būtų reikalingos konflikto atveju. Dauguma sukauptų priemonių ir ne karo atveju būtų galima panaudoti, tą patvirtino visai nesena pabėgėlių antplūdžio į Lietuvos teritoriją istorija.
Ruoštis niekada ne per anksti, gali būti tik per vėlu.