Kokia jautri tema yra darbo santykiai, rodo naujausi įvykiai Vengrijoje, kai tūkstančiai žmonių išėjo į gatves, protestuodami prieš naują darbo kodeksą, kuris gerokai blogina dirbančiųjų padėtį, naikina suvaržymus dėl viršvalandžių ir leidžia darbdaviams atidėti mokėjimus. Vengrijos vyriausybė tvirtina, kad tokie sprendimai būtini dėl darbo jėgos stygiaus ir bus naudingi norintiems dirbti viršvalandžius, tačiau profesinės sąjungos grasina visuotiniu streiku, jei darbo kodeksas įsigalios.
Deja, realybė tokia, kad aktyvi ekonominė politika, siūlanti reikalingus, neretai nepopuliarius, bet būtinus sprendimus, nepasiruošus jų pagrindimui bei tinkamam pristatymui bei suderinimui su socialiniais partneriais, paprastai susiduria su susierzinimu nenorinčių nieko keisti, tačiau reikalaujančių išlaikyti įprastą šios dienos gerovės lygį. Tuomet lengvai nepasitenkinimas dėl ekonominių dalykų gali būti transformuotas į gaivališką gatvės politiką, matome ne tik Vengrijoje, bet ir Prancūzijoje.
Tiesa, Prezidentė sau įprasta maniera iš pradžių aktyviai ragino Vyriausybę didinti darbo santykių lankstumą, po to Darbo kodeksą sukritikavo ir įstatymą vetavo. tačiau Seimas jos veto atmetė ir Darbo kodeksą priėmė. Dabartinė dauguma su valstiečiais ir žaliaisiais metams atidėjo jo įsigaliojimą, padarė kelis kosmetinius pakeitimus ir štai jau beveik pusantrų metų kodeksas veikia.
Dabar socialiniai partneriai, Vyriausybė, darbdaviai ir profesinės sąjungos vieningai pripažįsta, kad prieš Seimo rinkimus su žemėmis maišytas Darbo kodeksas veikia sėkmingai, o ekspertų vertinimu šis dokumentas, ne tik prisidėjęs prie lankstesnių, civilizuotesnių darbo santykių bei padėjęs didinti atlyginimus, jau tarptautiniame kontekste pakliūna į pavyzdinių kategoriją, ką patvirtina užsienio investicijos.
Aš suprantu, kad geranoriškumas politikoje nėra įprastas dalykas, tačiau elementarus padorumas reikalautų bent kažkuria dalimi pripažinti savo klaidas. Ypač tai liečia tuos, kurie įprasta sau arogantiška maniera reikalauja atsiprašymo ir atgailos iš kitų.
Tas pats liečia ir mūsų gebėjimą kantriai klausyti, suprasti, įvertinti oponentų argumentus, kitą nuomonę, piliečių akcijos motyvus ir reikalavimus, numatyti pasekmes ir laiku reaguoti į įvykius. Pavyzdys – labai netolimi įvykiai streikuojant mokytojams.
Taip pat, kaip buvęs premjeras, puikiai suvokiu, kokią reikšmę valstybei turi Biudžeto įstatymas, visai neseniai priimtas Seime, ir, nepaisant išsakytos kritikos, Prezidentės pasirašytas. Tai iš esmės pagrindinis šalies įstatymas, pagal kurį valstybė gyvens visus ateinančius metus. Tą puikiai žino ne tik buvę Ministrai Pirmininkai, ministrai, bet ir kiti Seimo senbuviai. Kad ir kaip vertintumėme naujo biudžeto „netobulumą“, vis tik turime pripažinti, jog, vykdydama savo programą, valdanti dauguma turi ne tik galimybę, bet ir teisę pateikti savo biudžeto variantą.
Galima ginčytis – ar jis labiau liberalus ar socialiai orientuotas, ar nerizikingas būsimų biudžeto įplaukų planavimas, ar tinkamai sprendžia viešojo sektoriaus darbuotojų atlygio problemas. Dialogui, nuomonėms yra laikas ir vieta. Tačiau biudžeto įstatymo torpedavimas be jokios pateisinamos priežasties, mėginimas nukelti jo priėmimą pasinaudojant mokytojų streikais, gatvės politikos priemonėmis, arba reikalauti išvis jo netvirtinti, gali nesunkiai atvesti prie politinės suirutės ir chaoso valstybėje.
Ar to siekiame? Ar tikrai žinome, ko siekia visi tie, kurie beatodairiškai kaitina atmosferą? Kokį signalą siunčiame ne tik šalies gyventojams, bet ir užsienio partneriams apie politinės (o ir finansinės) situacijos šalyje nestabilumą? Juk pasekmės gali būti sunkiai pataisomos. Siekiant valdžios bet kuria kaina galima nesąmoningai tapti dalimi didesnio žaidimo, nukreipto prieš Lietuvos valstybę.
Todėl bet kokia kritika šios Vyriausybės vykdomai politikai turi būti konstruktyvi, paremta realiais pasiūlymais, o ne šantažu. Pavyzdžiui, akivaizdu, kad išlaikyti ekonominį augimą galima tik taikant aktyvią investicinę bei mokestinę darbo vietų kūrimo, tai reiškia ir emigracijos mažinimo, politiką. Šiuo požiūriu mums, valdantiesiems, gal kartais ir trūksta kompleksinio, atidesnio ir sisteminio požiūrio į svarbiausias gyventojams problemas. Tačiau norint pagerinti situaciją reikia siūlyti, o ne artėjant kitų metų rinkimų maratonui politikuoti rizikuojant atvesti visą šalį prie suirutės slenksčio.