Ką švenčiame, taip ir švenčiame

Vasario 16-oji, Kovo 11-oji – tai vis esamos Lietuvos valstybės kūrimo etapus įtvirtinančios datos. Sakytume, valstybės gimtadieniai, bet analogija neužčiuopia esmės. Kiekvieną valstybės kūrimo žingsnį lydėjo didžiulės pastangos ir herojiškos aukos. Nepriklausomybės aktai abiem atvejais pasirašyti įtampos ir nežinios sąlygomis, būnant ne savo likimo šeimininkais, bet didžiųjų valstybių apsisprendimų įkaitais. Proto nepritrūkę valstybingumo kūrėjai mokėjo manipuliuoti į Lietuvą nukreiptais viso pasaulio žvilgsniais, tačiau kartu puikiai žinojo, kad demokratiškasis pasaulis sovietinę agresiją paprastai pasmerkia tik bereikšmiu pabarimu. Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją tauta iš tiesų buvo viena prieš nežinomybę.

Agnė Bilotaitė
Jaunieji patriotai daro daug klaidų rinkdamiesi šventimo formą. Atsisakę pačių bjauriausių šūkių, jie toliau laikosi įsikibę to paties: „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai“. Tai šūkis, skaldantis visuomenę ir kuriantis nejaukią aplinką Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms, – sako kritikai.
Turėdami tai galvoje, galime sau atsakyti ir į dažnus siūlymus „tikrai švęsti“ ir „mokėti džiaugtis“. Džiaugtis tikrai reikia mokėti, o šventė turi būti linksma. Tačiau visos minimos datos, įskaitant Kovo 11-ąją, yra ir minėjimai to, kas nutiko praeityje, ir mums visiems yra ar bent turi būti ypatingai svarbu. Tai Lietuvos žmones į tautą vienijančių ir bendrumo jausmą įkvepiančių įvykių paminėjimas. Prisimindami kaip gimė šiandieninės šventės, šalia linksmybės turime rasti vietos susimąstymui ir pagarbai. Todėl kartais rūsčiai ir ne šventiškai iš šalies galintys atrodyti laužai ir vėliavos yra tinkamesni tokių švenčių atributai nei balionai ir paradai. Juk tai ir gera proga permąstyti, kokį kelią nuėjome kaip tauta ir ką darome blogai, o galėtume daryti geriau.

Kai švęsti kviečia valdžia

Kaip švenčiame Kovo 11-ąją? Diskusijų dėl nacionalistų arba, kaip siūlo vadinti prezidentė, tautinio jaunimo eitynių kontekste kaip niekad apnuogintas faktas, kad, išskyrus biurokratiškai oficialius ir plačiajai visuomenei neprieinamus renginius, jokių gyventojus telkiančių šventimo formų nėra organizuojama. To nedaro nei valdžia, nei pati visuomenė.

Vilniaus miesto savivaldybė šiemet sumanė sulaužyti tradiciją ir Gedimino prospekte suteikti žmonėms šventinį reginį, organizuojamą valdžios, kaip sakoma, „iš viršaus“. Tai tikrai geriau negu nieko ir būtų sveikintina iniciatyva, jei ne akis badančiai akivaizdi šio renginio tikroji paskirtis – sutrukdyti nacionalistų eitynėms. Juk iki šiol taip ir nepavyko rasti pakankamo pagrindo neleisti jiems žygiuoti pagrindine sostinės gatve.

Agnė Bilotaitė
Ši eisena – vienintelė gyva masinio Kovo 11-osios šventimo iniciatyva visuomenėje. Šiandien iš pačių žmonių alternatyvių idėjų, deja, nekyla.
Į planuojamą koncertą sukviesti etnografiniai ansambliai tampa savotiškais situacijos įkaitais, patys atlikdami nuostabų darbą, bet būdami pakviesti visai ne nuostabiais tikslais. Dar įdomiau atrodo išvis su valstybingumo švente sunkiai susiejama egzotiškai rytietiška chi mankšta. Vis dėlto gudriausia priemonė aptartam tikslui yra ant nelygaus prospekto grindinio kreidelėmis piešiantys vaikai. Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodytų antraštės žiniasklaidoje, jei be leidimo žygiuoti pasiryžęs patriotiškasis jaunimas užgautų jam po kojomis ant prospekto plytelių klūpantį vaiką. Nekalbant apie daliai visuomenės iškilsiantį kontrastą su dar neseniai Kaune kreidelėmis ant grindinio piešusiais ir už tai po teismus tampomais vaikais. Ar tokių skaldančių žinučių šventės proga visuomenei nori pasiųsti Vilniaus valdžia? Liūdnas farsas, organizuojamas Gedimino prospekte, tikrai nėra gero šventimo pavyzdys.

Susitelkti po vėliava

Visada, bet ypač kai nesiseka sukurti įkvepiančios ir vienijančios šventės „nuleidžiant iš viršaus“, geriausia, kad šventė gimtų iš pačių piliečių. Tautos šventės minėjimą galėtų susiorganizuoti pati tauta. Tačiau ji to nedaro. Kasmet vienintelis ūglys visuomenėje organizuojantis viešą ir masinį Kovo 11-osios minėjimą yra tas pats tautinis jaunimas. Jo šventimo formos, iš pradžių buvusios apskritai nepriimtinos demokratiškoje šalyje, dabar po truputį kinta. Tiek simbolika, tiek retorika. Daug kas tai vadina paprasčiausiu prisitaikymu prie sąlygų, išliekant antisemitais ir rasistais širdyse. Bet į širdį neįlįsi, tad spėliones palikime kitiems.

Jaunieji patriotai daro daug klaidų rinkdamiesi šventimo formą. Atsisakę pačių bjauriausių šūkių, jie toliau laikosi įsikibę to paties: „Lietuva lietuviams, lietuviai Lietuvai“. Tai šūkis, skaldantis visuomenę ir kuriantis nejaukią aplinką Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms, – sako kritikai. Lietuviai suprantami konstitucine prasme kaip Lietuvai ištikimi jos piliečiai, o šūkiu pasisakoma už suverenumo išlaikymą ir piliečio bei valstybės pareigos ryšį, – atsako patys nacionalistai savo internetinėje erdvėje platinamuose kvietimuose į šventę. Paaiškinimas išsprendžia visas problemas, bet blogai jau vien tai, kad šūkiui reikia paaiškinimo. Eitynėse paaiškinimų nebus ir ne visiems jie įdomūs. Taigi geriau būtų šūkiai, išreiškiantys tautos meilę ir įsipareigojimą valstybei, bet neskaldantys tos valstybės piliečių.

Bet čia reikia prisiminti, kad ši eisena – vienintelė gyva masinio Kovo 11-osios šventimo iniciatyva visuomenėje. Šiandien iš pačių žmonių alternatyvių idėjų, deja, nekyla. Tuo tarpu tautinis jaunimas (vengdamas nuobaudų?) šios eisenos nebelaiko vien kelių organizacijų renginiu, o vadina visų tautos patriotų eitynėmis ir kviečia prisijungti visuomenės narius. Taip atsisakoma pretenzijų privatizuoti sau šventę ir kviečiama telktis. Nepatenkinta tokia forma visuomenės dalis gali ateičiai kelti sau tikslą kurti geresnes šventimo iniciatyvas.

Kodėl gi mums nepasižvalgius aplink? Vienas gražiausių pavyzdžių – visai netoli. Norvegijoje nacionalinė šventė minima kiekviename, net mažiausiame miestelyje – čia rengiami paradai, išdidūs piliečiai – nuo mažiausių iki senjorų – žingsniuoja gatvėmis iškėlę vėliavas, pasipuošę tautiniais kostiumais. Gyva ir tikra tradicija – neatimsi. Gal jau greitai ir mes galėsime švęsti neerzindami ir nekiršindami vieni kitų – ramiai ir iš širdies.

Kuo daugiau noro švęsti valstybingumą bus visuomenėje, tuo geriau. Svarbiausia, kad tai būtų iš pačios tautos, o ne iš biurokratų kabinetų kylantis veiksmas, kad jis neskaldytų visuomenės, o telktų ją po viena vėliava. Jokios organizacijos ar judėjimo, o Lietuvos Respublikos vėliava. Vienintelė vėliava, kuriai dera garbinga vieta piliečių rankose Lietuvos valstybės švenčių metu. Stebėdami ją plazdant daugelio rankose galbūt ne tik susimąstyme, ką galime padaryti geriau. Galėsime pasidžiaugti, jog šį tą geriau jau padarėme.