Tai reiškė, kad prokurorai nuo tos dienos nebepriskiriami vykdomajai valdžiai, o įgyvendina teises ir pareigas, kurios yra artimos teismo funkcijoms. Iš to išplaukia Prokuratūros įstatyme suformuluotas apibūdinimas, kad prokuratūra yra valstybės institucija, atliekanti Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas funkcijas ir padedanti užtikrinti teisėtumą bei vykdyti teisingumą.
Ši Konstitucijos pataisa prokuratūrą padarė de jure nepriklausoma nuo kitų valdžių institucija, kuri klauso tik įstatymo, bet ne politikų nurodymų. Toks prokuratūros statusas neturi analogo pasaulio valstybėse.
Dabar kiekvienas paklauskime savęs, ar minėta vizija jau tapo prokuratūros veiklos realybe? Kitaip sakant ar prokuratūra pasidarė nepriklausoma ir de facto. Čia reikia platesnės analizės.
Drįstu tvirtinti, kad pats įstatymas savaime dar nedaro prokuroro nepriklausomu. Prokuroras realiai tokiu tampa tik tada, jei jis pats nori būti tokiu. Ir pavyzdį savo kolegoms privalo rodyti pats Generalinis prokuroras bei jo pavaduotojai. Ir jie, kaip ir kiti prokurorai, neturėtų baimintis, kad politikai gali juos nubausti, nes prokurorai negali būti baudžiami už tai, kad jie, vykdydami savo funkcijas neatsižvelgė į politikų pageidavimus ar nurodymus.
Konstitucijos 118 str. pasakyta: „Prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo“. Prokuratūros įstatymo 22 str. 7 dalyje sakoma: „Generalinis prokuroras ir jo pavaduotojas atleidžiami iš pareigų, kai: 1) atsistatydina; 2) dėl sveikatos būklės nebegali eiti pareigų; 3) netenka Lietuvos Respublikos pilietybės; 4) savo poelgiu sulaužo priesaiką; 5) jam įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis.“
Ir jokiame įstatyme nėra nei žodžio apie apkaltą prokurorui ar balsavimą Seime dėl nepasitikėjimo juo. Įstatymų leidėjas pasirūpino, kad Generalinė prokuratūra netaptų politinio susidorojimo įrankiu. Todėl Generalinis prokuroras negali būti atleistas vien dėl to, kad jis nepatiko kuriai nors valdžiai.
Tai reiškia, kad net ir tada, kai Respublikos prezidentas ar Seimas pareiškia, jog jis nepasitiki Generaliniu prokuroru ir pasiūlo jam atsistatydinti, Generalinis prokuroras gali turėti kitą nuomonę ir to daryti neprivalo. Nebent jo ir Respublikos prezidento politinė kultūra būtų vakarietiško lygio: prokuroras suprastų, kad jam bus sunku dirbti, kai juo nepasitikima, o prezidentas siūlytų prokurorui atsistatydinti ne dėl to, kad jis pradėjo pernelyg uoliai „ravėti prezidento ar kitų Valstybės vadovų daržą“, bet dėl to, kad jis nevykdo įstatymo numatytų pareigų ir nesilaiko principo, kad prieš įstatymą visi lygūs..
Jei prezidentas sugalvotų nepaisyti įstatymų ir prokurorą atstatydintų savo dekretu, tai bet kuris teismas tokį sprendimą panaikintų. Tai ar reikia tada prieš priimant procesinį sprendimą prokurorui žvalgytis į politikų veidus žinant, kad jis gali būti atleistas tik pagal Prokuratūros įstatymo 22 str. 7 dalį ir niekaip kitaip?
Deja, kai kurie dabartinės Generalinės prokuratūros veiksmai kelia abejonių, ar ši prokuratūra pati nepažeidinėja Konstitucijos . Pateiksiu tik du ryškiausius pavyzdžius.
Pirmas pavyzdys. STT greitai surado asmenį, kuris perdavė spaudai dokumentą, pažymėtą VSD grifu „slapta“ . Už tokią veiką numatyta baudžiamoji atsakomybė pagal Baudžiamojo kodekso 125 str.: „125 straipsnis. Valstybės paslapties atskleidimas:
1. Tas, kas atskleidė informaciją, kuri yra Lietuvos Respublikos valstybės paslaptis, jeigu jam ta informacija buvo patikėta arba jis ją sužinojo dėl savo tarnybos, darbo ar atlikdamas viešąsias funkcijas, bet nebuvo šnipinėjimo požymių, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
2. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra nusikaltimas ir tais atvejais, kai ji padaryta dėl neatsargumo.
Baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnis įpareigoja pradėti ikiteisminį tyrimą „gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką“, šio kodekso 169 straipsnyje aprašyti prokuroro veiksmai: „.Gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą apie padarytą nusikalstamą veiką arba pats nustatęs nusikalstamos veikos požymius, prokuroras tuoj pat pradeda ikiteisminį tyrimą.“. O šio kodekso 187 straipsnis reikalauja, kad „prieš pirmąją apklausą įtariamajam turi būti pasirašytinai įteiktas pranešimas apie įtarimą. Šiame pranešime turi būti nurodyta nusikalstama veika (padarymo vieta, laikas, kitos aplinkybės) ir baudžiamasis įstatymas, numatantis tą nusikalstamą veiką, taip pat išvardytos įtariamojo teisės.“
Atrodo, kad viskas aišku: nusikalstama veika padaryta - slaptas dokumentas paviešintas , manoma, kad jį paviešino Respublikos prezidentės vyriausioji patarėja. Paviešinusiam asmeniui turėjo būti pareikšti įtarimai (BPK 187 str.). Realybėje mes matome, kad Generalinė prokuratūra nevykdo BPK reikalavimų. Ir nevykdo tik dėl to, kad įtariamasis, galimai, užima aukštas pareigas prezidentūroje.
Taigi pagal Generalinį prokurorą BPK nuostatos netaikytinos tiems, kurie yra valdžioje ir taikytinos tik visiems kitiems. Vietoje savo konstitucinių pareigų vykdymo prokuratūra ieško būdų kaip išsukti nuo atsakomybės aukšto rango pareigūnę mėgindama įrodyti, kad slaptoje VSD pažymoje nėra jokios slaptos informacijos, todėl, ji nelaikytina slapta. O jei taip, tai ir atsakomybės už jos paviešinimą nebelieka. Nors kiekvienam aišku, kad pažymos paviešinimo metu VSD ją laikė ir dabar tebelaiko slapta. Ir tik VSD gali šią pažymą išslaptinti. Bet jei i VSD direktorius dabar pripažintų, jog jis apsiriko ir pažyma neslapta, ji buvo laikoma slapta jos paviešinimo metu, todėl atsakomybė pagal BK 125 straipsnį už jos paviešinimą išlieka.
Bet to nenori matyti Generalinis prokuroras, nes jis niekaip nenori vykdyti Konstitucijos 118 str. įtvirtinto prokuratūros nepriklausomumo atliekant savo pareigas principo.
Antras pavyzdys - tai prokuratūros tariamas bejėgiškumas pabėgusios iš Lietuvos Neringos Venckienės byloje. Prokuratūra niekaip nesugeba mėnesių mėnesiais įteikti jai net kvietimo apklausai. Nors ji neabejotinai žino, jog dar 1998 metų birželio mėn. 11 dieną Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės sutartį dėl savitarpio teisinės pagalbos baudžiamose bylose. Jos 1 str. sakoma , jog „teisinė pagalba apima: a) asmenų parodymų arba pareiškimų ėmimą, ...c) asmenų ar daiktų buvimo vietos ar tapatybės nustatymą“ .
Sutarties 5 str. pasakyta: „ Valstybės, kuriai pateiktas prašymas , centrinė įstaiga nedelsiant vykdo prašymą“. Sutarties 8 str. : „1) Asmuo, kuris turi duoti parodymus prašymą gavusioje valstybėje yra priverčiamas atvykti ir duoti parodymus... Asmuo, pateikęs melagingus parodymus žodžiu ar raštu , prašymą gavusioje Valstybėje už tai gali būti persekiojamas pagal tos valstybės baudžiamuosius įstatymus. 2) Valstybė, kuriai pateiktas prašymas, leidžia jame nurodytiems asmenims dalyvauti vykdant parašymą ir tiesiogiai ar netiesiogiai užduoti klausimus asmeniui, kurias duoda parodymus“.
Ko dar trūksta gerbiamiems mūsų prokurorams? Juk pakanka pateikti atitinkamą prašymą Jungtinėms Amerikos Valstybėms, komandiruoti prokurorą į JAV, kuris pagal Sutarties 8 str. 2) pastraipą galės užduoti tiesiogiai ar netiesiogiai klausimus atvesdintai į apklausą p. N. Venckienei. Ar to, sakysite , nežino Generalinė prokuratūra? Žino, bet politikų valia pati pasidarė N. Venckienės „stogu“. Ir juo bus tol, kol nesupras, kad ir jiems privalu laikytis Konstitucijos normų ir kad Konstitucijos 118 straipsnio paskirtis Lietuvos prokuratūrą iš baltarusiškos paversti vakarietiška.