Kai išgirstu apie naująjį Darbo kodeksą, apie vadinamąjį socialinį modelį, norisi garsiai sušukti: STOP! Pakanka gąsdinimų, pakanka iš vienos ir kitos pusės grūsti žmonėms į galvą agresyvią propagandą. Pakanka emocijų, kurios dažniausiai trukdo priimti teisingus sprendimus.
Šiandien, šiuo metu situacija būtent tokia: dėl naujojo Darbo kodekso, kuris nėra įsigaliojęs ir neaišku, kada pradės galioti (ir apskritai ar pradės galioti), nelaimingi visi. Ir darbuotojai, ir darbdaviai. Dalis Seimo ir Prezidentūra. Nesutaria net bendražygiai. Net ir tie, kurie apskritai nėra skaitę to kodekso, o tokių – dauguma.
Plius – prasidėjo atviras politikavimas ir politinės spekuliacijos prieš artėjančius Seimo rinkimus. Atsirado šimtai profesionalių tautos „gelbėtojų“ ir gąsdintojų. Jei naujojo Darbo kodekso priėmimo tikslas buvo pasėti baimę, sujaukti žmonių protus, sukiršinti tarpusavyje, projektas pavyko.
Todėl – ramiai. Nebeskubam. Reikia ieškoti blaivių sprendimų. Be baimės, be noro įteisinti tik savo siaurų interesų viršenybę. Joks įstatymas, kai žmonių akyse matau netikrumą dėl rytojaus, esu įsitikinęs, neveiks. Baimė ir nežinia negali būti ekonomikos augimo variklis.
Negaliu balsuoti už naująjį Darbo kodeksą, nes yra daug neatsakytų klausimų. Nes matau, kad šiandien priimti įstatymą, kuris veiktų ir kurį visi – ir darbdaviai, ir darbuotojai – vykdytų, neįmanoma. Reikia kalbėtis daugiau, reikia daugiau susitarimo. Žmonėms, jų išrinktiems politikams, darbdavių organizacijoms. Dabar taip nėra. Dabar – tik karas ir emocijos. O juk sriuba iš kirvio verdama tik pasakose.
Kai girdžiu, kad naujasis Darbo kodeksas (ir tik jis) išgelbės Lietuvą, kad be jo – pražūtis, vėl norisi trinktelėti kumščiu į stalą. Netiesa! Taip – kai kur liberalūs darbo santykiai gali paskatinti investuotojus investuoti. Taip – kai kuriais atvejais gali paskatinti naujų darbo vietų kūrimą ir didesnius atlyginimus. Bet ne visais atvejais ir ne visur.
Dar puikiai atsimenu vieno švedų verslininko atvirus žodžius: „Lietuva puiki šalis investuoti, nes čia silpnos profesinės sąjungos“. Ir jei kas išgelbės Lietuvą, mano galva, tai tik čia gyvenantys, dirbantys ir kuriantys žmonės.
Kita vertus, pasikeitimai būtini. Negalima šiame pasikeitusiame pasaulyje gyventi pagal kelių dešimčių metų senumo įstatymus. Bet dabar naujajame ir dar neveikiančiame Darbo kodekse įteisintos nuostatos, kurios kai kuriais atvejais dar labiau supančioja darbdavių rankas, o darbuotojams žada dar mažesnes socialines garantijas. Chaosas. Ir vieni, ir kiti – nepatenkinti.
Būtinas toks Darbo kodeksas, kuris nesėtų žmonių akyse baimę. Jei didiname darbdavių laisves ir teises, būtinai didiname ir socialines garantijas darbuotojams. Kitas kelias – neperspektyvus. Kelias į niekur.
Tokių noriu Šiaulių, tokios – Lietuvos. Ir taip balsuosiu Seime. Bet pirmiausia – ramiai. Negalima skubėti. Skubėti šiuo atveju reiškia suklysti.