aA
2015-ieji yra įžymūs ne tik tuo, kad juos pradedame su eurais savo piniginėse. 2015 m. yra įžymūs ir tuo, kad minėsime Kovo 11-osios 25-metį.
Andrius Kubilius
© DELFI / Valdas Kopūstas

Dvidešimt penkeri metai prabėgo nuo romantinės Kovo 11-osios iki paskutinio ryškaus integracinio į Vakarus žingsnio: prisijungimo prie euro zonos. Prieš 25-erius metus išsikelta vakarietiškos, europietiškos Lietuvos valstybės atkūrimo svajonė tapo realybe. Per šį laiką valstybė subrendo ir galime ja didžiuotis. Neišvengėme klaidų, matome daugybę dar nebaigtų valstybės statybos darbų, tačiau visi mes esame šio stebuklo liudininkai ir dalyviai. Tuo mūsų kartai ypač pasisekė: valstybė atgimė mūsų akyse.

Per šiuos 25 metus mes šrgyvenome revoliucines permainas. Atkuriant valstybę, tai buvo neišvengiama. Paradoksas, tačiau didžiausi revoliucionieriai per šį laikotarpį buvo tie, kurie politikoje save vadina konservatoriais. Paradoksas, nes terminas konservatorius yra kilęs nuo žodžio „konservuoti“ – išsaugoti, išlaikyti nepakitusiu. Tačiau politiniai konservatoriai nori išsaugoti normalios visuomenės normalią politinę raidą ir apsaugoti ją nuo revoliucijų – tai, ką stebime Vakarų valstybių konservatorių elgsenoje. O tokiose šalyse kaip Lietuva, patyrusiose ilgų dešimtmečių okupaciją, kuri valstybę kruvinai išplėšė iš normalios raidos, konservatoriai, atsiradus laisvės galimybei, pirmiausia nori radikaliai atsikratyti okupacijos primestos svetimos gyvensenos ir revoliucingai siekia kiek galima greičiau grįžti į normalią, vakarietišką gyvenimo tėkmę.

Esu rašęs, kad Sąjūdis savo politinės idėjos prasme buvo konservatyvi revoliucija, nes rėmėsi  konservatoriams šventu restitucijos („atkūrimo to, kas buvo normaliame gyvenime“) principu. Kovo 11-osios pagrindinę idėją galima įvardinti labai paprastai – kiek galima greičiau grįžti į normalų, tai yra vakarietišką gyvenimą, atkurti tą gyvenseną, iš kurios buvome išplėšti. Todėl Kovo 11-ąją pirmiausia įvyko politinė restitucija – buvo atkurta valstybės politinė nepriklausomybė, tuo pat metu įvyko ir teisinė konstitucinė restitucija – buvo atkurtas 1938-ųjų Konstitucijos galiojimas, vėliau įvykdyta privačios nuosavybės restitucija: ne tik sugrąžinta nusavinta privati nuosavybė, bet buvo įvykdyta ir privačia nuosavybe pagrįstos rinkos ekonomikos restitucija.

Bėgant metams konservatyviosios revoliucijos šauklys – Sąjūdis – dėsningai transformavosi į savo politinį partinį įpėdinį – konservatyvią Tėvynės sąjungą, o valstybei pavyko atsidurti ten, kur priklauso būti vakarietiškai, europietiškai valstybei – tokių pat valstybių bendruomenėse NATO ir Europos Sąjungoje. Todėl net ir Rusijos agresija, nors ir gąsdina, bet nebėra tokia pavojinga valstybės išlikimui, kokia buvo prieš 75 metus.

Valstybės jubiliejaus proga konservatoriai galėtų patyliukais su palengvėjimu atsidusti – „misija įvykdyta“ ir, atrodytų, jau galėtų nebegalvoti apie revoliucijas ar permainas, o labiau koncentruotis į tai, ką atkurtoje valstybėje reikia išsaugoti.

Tačiau tai būtų saviapgaulė. Atkūrėme vakarietišką valstybę, tačiau iki mūsų žmonių vakarietiškos gerovės dar toli. Todėl ir vakarietiška gyvensena taip pat dar daugelyje sričių nepakeitė to, ką paveldėjome iš sovietmečio: korupcija, tarpusavio nepasitikėjimas, nepasitikėjimas savo valstybe yra tos ligos, kurios mus vis dar daro panašesnius į Rytų, o ne į Vakarų kaimynus. 

Mūsų BVP vienam gyventojui siekia 75 proc. ES vidurkio, tačiau mūsų atlyginimams iki tokio pat lygmens, lyginant su europietiškais vidurkiais, dar toli. Pensijos taip pat niekaip negali būti lyginamos su europietiškais vidurkiais.

Daugelis šių problemų yra natūralios, jos negali išsispręsti per vieną dieną. Natūrali augimo logika sako, kad pradžioje turi būti atkurtos valstybės institucijos, po to susitvarkyta su makroekonominiais valstybės pagrindais ir tik tada ateina metas, kai galima pradėti rimtai galvoti apie europietiškos gerovės kūrimą.

Verta suvokti, kad europietiškos gerovės negali sukurti neturėdamas europietiškos valstybės ir jos institucijų, bet ir tokių europietiškų institucijų valstybėje negali turėti, jeigu neturi europietiškos gerovės. Vienas nuo kito absoliučiai glaudžiai priklauso. Su tuo yra susijęs visiems gerai žinomas „viduriniosios klasės“ fenomenas: gausi vidurinioji klasė yra visuomenės pažiūrų stabilumo, o kartu  ir demokratijos atsparumo populizmui ir radikalizmui pagrindas, leidžiantis valstybės institucijoms bręsti, išvengiant kataklizmų ir radikalaus išbalansavimo.

Kita vertus, vidurinioji klasė europietiškoje valstybėje stiprėja ir plečiasi tik tada, kai valstybė sudaro tinkamas sąlygas europietiškos gerovės plėtrai. Vidurinioji klasė yra tokios gerovės vaisius ir priežastis bei garantas tuo pačiu metu: ji auga tada, kai valstybės institucijos tam sudaro sąlygas, o augdama ji stiprina valstybę ir jos institucijas, kurios ir garantuoja tokios gerovės sąlygas.

Per 25-ius Nepriklausomybės metus nemažai pasistūmėjome atkurdami europietišką valstybę, tačiau europietiškos viduriniosios klasės atkūrimas vis labiau atsilieka ir tai tampa vis aštresne kliūtimi tolesnei valstybės pažangai.

Šiuo požiūriu Lietuvoje mes regime prieštaringą vaizdą: didžiuosiuose miestuose matome ekonomiškai stiprėjančią viduriniąją klasę, todėl čia matome daugiau pasitikėjimo savimi, savo valstybe, matome nedaug nostalgijos sovietinei praeičiai, nedaug baimės žvelgiant į globalią konkurenciją ir vakarietišką Lietuvos integraciją. Tuo tarpu provincijos ekonominis atsilikimas ir viduriniosios klasės sluoksnį palieka labai menką, todėl čia matome daug nepasitikėjimo, daug nostalgijos sovietinei praeičiai, matome silpnas demokratijos institucijas, daug neskaidrumo, klaninių užvaldymų ir kitų bėdų, būdingų silpnos viduriniosios klasės bendruomenėms.

Dažnai mėgstame sakyti, kad turime dvi Lietuvas: modernių, ekonomiškai stiprėjančių didmiesčių ir atsiliekančios, ekonomiškai silpnos provincijos. Iš tikrųjų galime sakyti, kad turime vieną Lietuvą, kurioje stiprėja vidurinioji klasė, ir turime kitą Lietuvą, kurioje vidurinioji klasė vis dar išlieka labai silpna. Tai atsispindi ir rinkimų rezultatuose. Sociologai jau senai nustatė, kad nostalgiją sovietinei praeičiai jaučiantys (ne taip senai tokių buvo iki 50 proc. iš visų rinkėjų) pirmiausia balsuoja už Darbo partiją ir „Tvarką ir teisingumą“ (iki 80-90 proc. balsuojančiųjų už šias partijas), po to renkasi LSDP (iki 50 proc. balsuojančių už šią partiją), o tarp balsuojančiųjų už konservatorius ar liberalus tokių rinkėjų, jaučiančių nostalgiją sovietmečiui, beveik nėra.

Nostalgijos nebuvimo ir viduriniosios klasės stiprumo sutapimo žemėlapis Lietuvoje pamažu plečiasi. Tai lems ir ilgalaikius politinius pokyčius Lietuvos gyvenime. Tačiau kol kas, kaip rašė V. Laučius, 2012 metais „antroji Lietuva“ politiškai įveikė „pirmąją Lietuvą“, kitaip sakant, 2012 metų rinkimus pralaimėjo dar nelabai stipri vidurinioji klasė. Valdžioje šiuo metu yra partijos, kurių ilgalaikis išlikimas Lietuvos politinio gyvenimo scenoje tiesiogiai priklauso nuo to, kaip lėtai Lietuvos provincijoje kursis normali vidurinioji klasė. Todėl būtų visiškai naivu tikėtis, kad šios partijos realiai imtųsi įgyvendinti tokią valstybės politiką, kuri padėtų viduriniajai klasei stiprėti ne tik didmiesčiuose, bet ir tolimesnėje provincijoje – padėtų europietiškai gerovei atsirasti ne tik sostinėje, bet ir kaimiškuose rajonuose.

Visa tai matant kyla natūralus klausimas – o kokios valstybės politikos reikia, kad vidurinioji klasė stiprėtų visoje Lietuvoje, ko reikia kad matytume europietiškos gerovės daigus ne tik savaime dygstančius Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, bet, kad tokie daigai valstybės pastangomis sąmoningai būtų puoselėjami ir Telšiuose, Utenoje ar Tauragėje.

Nenoriu plėtoti kritikos dabartinei valdžiai – bet galiu drąsiai pasakyti, kad viduriniosios klasės tikrai nesukursi vien tik didindamas MMA ar bedarbio pašalpas. Suprantamas valdančiųjų noras tokiu būdu populistiškai įsiteikti mažiau uždirbantiesiems. Minimalią mėnesio algą (MMA), augant ekonomikai reikia laikas nuo laiko didinti tiek, kiek auga ekonomika, tačiau vien tik MMA didinimas tikrai nesukurs nei daugiau europietiškos gerovės, nei daugiau viduriniosios klasės. Net ir progresiniai mokesčiai nėra panacėja (kaip socialdemokratai galvoja, kai nebūna valdžioje), kuriant sąlygas viduriniajai klasei atsirasti ir plėtotis. Daugiau atimdamas iš daugiau uždirbančio mažiau uždirbančiajam sumažini pavydo jausmo perteklių, bet jo gerovės nepadidini.

Kad suvoktume, kokios valstybės politikos reikia, kad plėstųsi vidurinioji klasė, reikia pirmiausia sutarti, kas yra ta vidurinioji klasė. Taip pat reikia sutarti ir ko reikia jos plėtrai.

Yra įvairių viduriniosios klasės apibrėžimų, bet jie visi pabrėžia, kad tai ta klasė, kuri yra per vidurį – pagal pajamas, pagal gyvenimo stilių, pagal galimybes rūpintis savo šeima. Vidurinioji klasė nėra nei labai turtinga, nei labai skurdi. J. Razma nesenai skelbtame straipsnyje teigia, kad apibrėžiant viduriniąją klasę yra „naudojami tokie pajamų rėmai – visi uždirbantys nuo 75 proc. iki 125 proc. šalies gyventojui tenkančių vidutinių pajamų patenka į vidurinįjį sluoksnį. Dar imama ir tokia formulė: atmetus 20 procentų neturtingiausių ir 20 procentų turtingiausių likusieji sudaro viduriniąją klasę.“

JAV mokslininkai skelbia, kad vidurinioji klasė Amerikoje sudaro apie 50 proc. iš visų gyventojų. 2009 m. „The Economist“ paskelbė straipsnį, kuriame vertino, kad globalizacijos procesas labai sparčiai plečia pasaulinės vidutinės klasės gretas ir, kad daugiau kaip 50 proc. besivystančių šalių gyventojų priklauso viduriniajai klasei. „The Economist“ autoriai taip pat apibrėžė, kad viduriniajai klasei reikia priskirti tuos žmones, kurių bent trečdalis pajamų lieka įvairioms išlaidoms, po to kai jie apmoka bazines maisto ir būsto išlaidas.

Aiškiausią viduriniosios klasės apibrėžimą pavyko atrasti James E. McWhinney tekste, kur jis pateikia 6 viduriniosios klasės atstovo „materialias“ charakteristikas: nuosavas būstas; nuosavas automobilis; geras išsilavinimas vaikams; padorios šeimos atostogos; tinkamas pensinis draudimas; ir tinkamas sveikatos draudimas.

Kaip tapti viduriniosios klasės atstovu, kokia valstybės politika gali sudaryti daugiau galimybių žmonėms tapti viduriniąja klase ir įgyti tas 6 „materialiąsias“ viduriniosios klasės savybes?

Atsakymas yra aiškus – ne minimalios algos didinimas, o darbo vietų kūrimas turi būti valdžios, kuriai rūpi viduriniosios klasės plėtra, politikos prioritetas. Nes žmogus sau gerovę, atitinkančią viduriniosios klasės standartą, gali susikurti tik tada, kai jis turi galimybę dirbti, dirbti sunkiai ir atitinkamai užsidirbti. Investicijų pritraukimas, naujų darbo vietų kūrimas yra tai, ko žmogus, norintis įsitvirtinti viduriniojoje klasėje, turi reikalauti iš politikų. Darbas yra viduriniosios klasės plėtros strategijos pamatinis blokas. Šiandien Lietuvoje turime dvi Lietuvas: viena, didmiesčių Lietuva, kur savaime kuriasi darbo vietos (todėl stiprėja vidurinioji klasė) ir antra Lietuva, provincijos Lietuva, kur darbo vietos savaime nesikuria, kur stebime vis dar aukštą nedarbą ir todėl silpną viduriniąją klasę.

Garsusis JAV krikščioniškos konservatyvios politikos filosofas M. Novak (nesenai lankęsis Lietuvoje), kurį Jonas Paulius II laikė vienu iš keturių savo artimiausių idėjinių bendraminčių, dar R. Reagano laikais, kartu su kolegomis sukonstravo tokią kelio iš skurdo į viduriniosios klasės sėkmę formulę: 1) reikia dirbti ir nebijoti sunkaus darbo; 2) atėjus laikui reikia kurti šeimą ir auginti vaikus; 3) ir pačiam, ir vaikams reikia siekti išsilavinimo, kuris leistų tinkamai dirbti. Darbas, šeima, mokykla yra viduriniosios klasės plėtros aksioma, kurioje visos sudedamosios yra vienodai svarbios. Darbas kuria pajamas, šeima garantuoja moralinį ir socialinį stabilumą, išsilavinimas sudaro galimybes ir dirbti, ir rūpintis šeima, ir pilietiškai sąmoningai rūpintis savo šalimi.
Vidurinioji klasė pasižymi daugeliu specifinių savybių ir vertybių, tačiau brandžios demokratijos egzistavimui ypatingai svarbus yra jos prisirišimas nuosaikumo vertybei. „Šaknimis į žemę, šakomis į dangų“, – turbūt yra tiksliausias viduriniosios klasės mąstymo, savijautos ir gyvensenos apibrėžimas. Paprastai sakant – sveiko proto konservatizmas.

Jeigu reikėtų parašyti valstybinę viduriniosios klasės plėtros strategiją, ji galėtų būti labai trumpa: darbas, šeima, mokykla. Tai turėtų būti svarbiausias valstybės rūpestis, kai kalbame apie europietiškos gerovės ir viduriniosios klasės plėtrą Lietuvoje. Turime sąžiningai pasakyti patys sau, kad iki šiol tokia gerovės plėtra vyko daugiau savaime nei įgyvendinant kokią nors aiškiau apibrėžtą valstybės politiką. Todėl tokia gerovės plėtra savaime ir koncentruojasi tik ekonomiškai sėkminguose didmiesčiuose, aplenkdama tokios valstybinės politikos nesulaukiančią provinciją.
Prieš 25 metus buvo reikalinga valstybės restitucijos revoliucija, dabar reikalinga viduriniosios klasės restitucijos revoliucija. 

Prieš 25 metus valstybės atkūrimo naštą ant savo pečių nešė Sąjūdis ir iš jo išaugusi konservatyvioji Tėvynės sąjunga. Abu darinius galime pavadinti bendriniu terminu „valstybiniai konservatoriai“ – konservatoriai, kuriems pirmiausia rūpėjo vakarietiškos valstybės atkūrimas.

Dabartinei „viduriniosios klasės“ atkūrimo (arba restitucijos) revoliucijai reikia naujo viduriniosios klasės konservatizmo. Tai nereiškia, kad ankstesnis „valstybinis konservatizmas“ tampa nebereikalingas. Tiesiog ateina metas, kai vakarietiškai Lietuvai reikia ne tik vakarietiškų institucijų, bet reikia ir vakarietiškos viduriniosios klasės. Tai reiškia, kad konservatyvioje politikoje be rūpesčio vakarietiškos valstybės kūryba turi atsirasti ir nauji prioritetai – rūpestis vakarietiškos gerovės plėtra ir rūpestis viduriniosios klasės plėtra.

Kad konservatoriams rūpi vidurinioji klasė – nieko naujo. Kad konservatoriai galvoja, jog darbas, o ne pašalpos sukurs viduriniąją klasę, taip pat nieko naujo. Nuo R. Reagano laikų tarp konservatorių garsi išlieka R. Reagano frazė: „geriausia socialinės paramos programa yra darbas“.

Šių laikų neokonservatoriai sako, kad viduriniajai klasei priklauso ir tie, kurie savo rankų darbu kuria savo sėkmę. „Blue collar conservatism“ („mėlynų apykaklių konservatizmas“) – sunkiai į lietuvių politinę kalbą išverčiamas terminas, tačiau tiksliausiai galėtų būti atspindėtas žodžiais „viduriniosios darbininkų klasės konservatizmas“, yra naujoji konservatizmo atmaina. Šiandien jį populiarina vienas iš JAV neokonservatorių lyderių R. Santorium. Šio konservatizmo idėjas propaguoja britų konservatoriai, kiti Europos dešinieji. Šių idėjų įkvėptas Mykolas Majauskas nesenai paskelbė keletą vertingų įžvalgų.

Šis viduriniosios klasės konservatizmas apibrėžiamas keliais paprastais postulatais, kuriuos jau minėjau: esminis iš jų – kiekvienas iš mūsų patys kuriame savo ir savo šeimos sėkmę. Valstybė, valdžia gali tik sukurti sąlygas mums patiems sunkiu darbu savo šeimos sėkmę sukurti. Kiekvieno iš mūsų sėkmę lemia trys esminiai dalykai: galimybė ir gebėjimas dirbti, dirbti sunkiai, intensyviai ir atitinkamai užsidirbti; galimybė ir gebėjimas kurti stabilią šeimą ir joje auginti savo vaikus; ir galimybė bei gebėjimas siekti išsilavinimo. Moksliniai tyrimai rodo, kad 95 proc. tų, kurie atitinka šias tris paprastas sąlygas – patys dirba ir gyvena iš to, ką uždirba; atėjus laikui sukuria šeimą ir joje augina vaikus; siekia išsilavinimo tam, kad galėtų dirbti; jie yra „pasmerkti“ sėkmei, yra „pasmerkti“ europietiškai gerovei čia, Lietuvoje, o ne kur nors londonuose ar dublinuose. Šie žmonės ir sudaro viduriniąją klasę. 

Naujasis lietuviškas viduriniosios klasės konservatizmas ir turi remtis šiomis pamatinėmis idėjomis: pirma – darbas, darbo vietos, galimybė dirbti, dirbti sunkiai ir užsidirbti; antra – šeima ir galimybė auginti bei ugdyti vaikus tiek šeimoje, tiek europietiškus standartus atitinkančiame darželyje ar mokykloje, be to, ir galimybė pasirūpinti savo tėvų oria senatve; ir galų gale trečia – išsilavinimas (tam, kad galėtum dirbti) nuo darželio ir mokyklos iki universiteto (ir ne vien tik Lietuvoje), atitinkantis aukščiausius pasaulinius standartus.

Tai naujoji misija Lietuvos konservatoriams – būti viduriniosios klasės revoliucijos lyderiais. Tai misija gal ir visam ateinančiam 25-mečiui.

Baigiant šį tekstą apie naują lietuvišką viduriniosios klasės konservatizmą verta pakartoti keletą esminių išvadų:

1. Švenčiant atkurtos valstybės 25-erių metų jubiliejų, galime pasidžiaugti tuo, ką pasiekėme, tačiau kartu turime matyti, kad šiuo metu didžiausias iššūkis Lietuvai – tai pasidalinimas į dvi Lietuvas – pasidalinimas į regionus su besiplėtojančia viduriniąja klase ir teritorijas, praktiškai be jos. Viduriniosios klasės plėtrą visoje Lietuvoje stabdo tai, kad politiškai „antroji“ Lietuva yra pajėgi įveikti „pirmąją“ Lietuvą.

2. Lietuvai reikia „viduriniosios klasės“ revoliucijos – reikia radikalios kaitos valstybės politikos, rūpinantis viduriniosios klasės plėtra, nes tai yra sąlyga tolesnei normaliai valstybes ir jos institucijų raidai ir plėtrai bei sąlyga tam, kad susidarytų sąlygos normaliai gerovei atsirasti visoje Lietuvoje.

3. Socialdemokratai ir kairieji tokios revoliucijos neįvykdys, nes tai mažins politinę erdvę, kurioje jie moka „žvejoti“ rinkėjų balsus.

4. Tai nauja konservatorių misija – konservatyvi „viduriniosios klasės“ atstatymo revoliucija. Tai Lietuvos konservatyvios modernizacijos alfa ir omega. Tai Lietuvos išlikimo šiais neramiais laikais kertinis raktas.

5. Prieš 25 metus „valstybinio konservatizmo“ politinės filosofijos pagrindiniai žodžiai buvo didingi „nepriklausomybė, demokratija ir žmogaus teisės, rinkos ekonomika, integracija į Vakarus“. Dabar „naujo lietuviško viduriniosios klasės konservatizmo“ politinės filosofijos kertiniai žodžiai yra labai paprasti: „darbas, šeima, mokykla“.

Štai tokiam naujam lietuviškam viduriniosios klasės konservatizmui reikia talkos – reikia intelektualios, organizacinės, politinės neabejingųjų talkos. Viduriniosios klasės konservatyvią revoliuciją Lietuvoje įvykdys pati vidurinioji klasė. Bet ji turi jau nebebijoti ir nebevengti šią misiją prisiimti ant savo pečių. Tam ir reikia bendros visų mūsų talkos.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Milijonas amerikiečių šturmuos legendinę „Area 51” – kariuomenė perspėja neiti į teritoriją, kurioje yra ginkluotų karių (146)

Daugiau nei milijonas žmonių nusprendė surasti Jungtinėse Amerikos Valstijose esančią „ Area...

Siuntos pristatymas pavirto detektyvu: kurjeris nurūko iš pat panosės (148)

Panevėžiečių šeima, iš Lenkijos užsisakiusi brangių, per 1 000 eurų kainavusių, pirkinių,...

Išleistuves švenčiantys sostinės abiturientai – tarsi nulipę nuo raudonojo kilimo (154)

Trečiadienio popietę Šv. Kotrynos bažnyčioje džiaugsmingai suskambo varpai – šiandien...

Orai: lietus traukiasi lėtai, bet užtikrintai (3)

Ketvirtadienio naktį debesys daug kur užtemdys Lietuvos padangę. Daugelyje šalies rajonų trumpai...

JAV mokslininkės nužudymo Kretoje detalės šokiruoja: du kartus tyčia partrenkta automobiliu, paskui išprievartauta ir palikta (55)

Graikijoje nužudyta amerikiečių mokslininkė Suzanne Eaton buvo išprievartauta, antradienį...

Baltijos jūroje – pavojus, apie kurį žino retas lietuvis: nepastebėjus ženklo gali kainuoti gyvybę (93)

Nors šiuo metu oras jau visai neprimena birželį alinusių karščių, tačiau poilsiautojų...

Karbauskis: keisis mažiausiai keturi ministrai (82)

Valdančiųjų „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis sako, kad atnaujintoje Vyriausybėje...

Rasa Kazėnienė pratrūko: prokuratūrą reikia aptverti tvora ir visi žinos, už ką prokurorai ten sėdi (710)

Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotoja Rasa Kazėnienė stebisi prokuratūros priimtu...

Ar galite atspėti, kam skirtas šis nuotraukoje matomas daiktas? (16)

Su laikais keičiasi viskas. Istorizmo principas neleidžia praeities žmonių kasdienybės vertinti...