Ministras Vytenis Povilas Andriukaitis viešai aikčiojo, kaip gali gydytojai dirbti keliose darbovietėse, kodėl į rajono ligoninę važiuoja specialistas iš Vilniaus, o ne pavyzdžiui, iš Šiaulių, ir panašiai. Galiausiai paklauskime paties ministro radijo laidoje pasakytais žodžiais, kodėl gydytojų atlyginimai yra didesni už jo, kaip ministro, gaunamą 10 tūkst. litų atlyginimą?
Tenka sutikti, kad iš tiesų sveikatos sektoriuje problemų apstu, tačiau ar iš tiesų ministras pasirinko tinkamą ir pačią efektyviausią veiklos kryptį. Ar tikrai išsprendus gydytojų darbo grafikų problemas bent jau pradėtų trumpėti eilės pas gydytojus ir sveikatos sektoriuje įsigalėjusios korupcijos apraiškos?
Nuo šių metų pradžios įsigaliojo paties Sveikatos apsaugos ministro kuruota ir patvirtinta Šakinės korupcijos prevencijos sveikatos sistemoje 2014–2016 m. programa, kurioje esminės korupcijos priežastys yra labai konkrečios – neoficialūs mokėjimai sveikatos priežiūros įstaigose. Taip pat kalbama apie asmens sveikatos priežiūros paslaugų apmokėjimo netolygumus, aiškaus sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo mechanizmo nebuvimą, nepakankamą visuomenės informavimą apie valstybės lėšomis apmokamų sveikatos priežiūros paslaugų kainas ir kt.
Deja, sveikatos apsaugos ministras bent iki šiol garsėjo ne apgalvotais strateginiais sprendimais, kurie mažintų nelegalius mokėjimus sveikatos priežiūros įstaigose, o savo kova su privačiomis įstaigomis (kurią gerokai pristabdė ir teismai, ir Konstitucinio Teismo išvados), bei išplatintais plakatais su savo atvaizdais valstybinėse įstaigose (tokia ministro savireklama etikos sargams paradoksaliai neužkliuvo), taip pat savo nepaaiškinamu noru diskutuoti tik su tais, kurių nuomonė sutampa su jo paties (pacientų organizacijų atstovavimas Sveikatos apsaugos ministerijoje yra gerokai apribotas).
Neveikiančios E-sveikata sistemos, iššvaistytų valstybės lėšų klausimų svarstymai Seimo Antikorupcijos komisijoje ministrui sukėlė pasipiktinimą – aš pati esu gavusi raštą su ministro reikalavimu paneigti Antikorupcijos komisijoje svarstytus faktus apie Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnus.
Keistas atkaklumas kartojasi
Dabar paskelbta kova su gydytojais, kurie dirba keliose darbovietėse. Tiek Darbo kodeksas, tiek kiti įstatymai ne tik kad leidžia, bet ir garantuoja asmenims pasirinkti, ką dirbti, kur dirbti. Dar daugiau, ministro V. Andriukaičio užmojis pateiktas tokiame kontekste, kad gydytojų darbo grafikus tirs ir kontroliuos specialūs tyrėjai, taip pat dalyvaus ir Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai, kurie net viešai kalbėjo, kad būtina tvarkyti sveikatos sektorių, mažinti korupciją. Kaip konkrečiai tai paveiks korupcijos apraiškas, kurias pats ministras įsivardino Šakinės korupcijos prevencijos sveikatos sistemoje 2014–2016 m. programoje, dar kol kas neaišku.
Pasak Lietuvos gydytojų sąjungos pirmininko Liutauro Labanausko, ministro atkreipta „problema“ greičiausiai aktuali tik 5 proc. – apytiksliai 1000 gydytojų. Greičiausiai dauguma iš tų 5 proc. nėra susitvarkę darbo grafikų ar kitų vidinių įstaigos dokumentų, bet už dokumentų tvarkingumą atsako įstaigos. Suprantama, kad vidinius dokumentus reikia susitvarkyti. Puiku, kad į tai kreipiamas dėmesys, bet ar tam reikia Specialiųjų tyrimų tarnybos pajėgų, ir apskritai, ar tai ministro lygio vertas darbas, kuris stipriai sumažins korupcijos apraiškas sveikatos sektoriuje ir ištrauks 2 mlrd. šešėlinių pinigų iš sveikatos sektoriaus? Labai abejoju.
Gaila, kad viešojoje erdvėje dirbtinai kuriama priešprieša skirstant įsivaizduojamai geruosius ar bloguosius gydytojus. Tokie neatsakingi ministro ir jo viešųjų ryšių konsultantų veiksmai kelia įtampą visuomenėje ir gydytojų bendruomenėje, o labiausiai nuo to kenčia pacientai. Kokia iš to nauda, pamatysime visi: iš tiesų galima sulaukti tik žalos.