Visos Europos Sąjungos sveikatos apsaugai komanduoti išvykęs Vytenis Andriukaitis su savo saldžia retorika galimai buvo išsikerojusių problemų slėpimo meistras, bet naujoji ministrė tokiu atveju problemų nesugeba nei paslėpti, nei išspręsti. Ryškiausiu kampu ministerijos ligos visuomenei metų gale sublizgo per dviejų viceministrų atsistatydinimo istorijas.

„Dūros“ ir milijonai

Pirmasis skandalą SAM užtraukęs viceministras Gediminas Černiauskas. Jis per visą Lietuvą nuskambėjo išvadinęs „dūra“ Norą Ribokienę, laimėjusią konkursą Akreditavimo tarnybos vadovo pareigoms užimti. Kaip girdėti paviešintame viceministro kalbos įraše, G. Černiauskas teigė, jog premjeras norėjęs kito kandidato pergalės ir būsiąs nepatenkintas rezultatu. Po mano kreipimosi Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) gruodžio viduryje nusprendė pradėti tyrimą dėl to, ar premjeras ir G. Černiauskas nepiktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir neviršijo įgaliojimų. 

Gėdingi pareiškimai kainavo viceministrui postą, tačiau dar daugiau atskleidė apie jo kolegų socialdemokratų požiūrį. Teisingumo ministras Juozas Bernatonis situaciją komentavo pirmiausia piktindamasis, jog pokalbio įrašymas buvo neteisėtas, o ne viešame pokalbyje esą visi įvairių dalykų prišnekame. Ministrui viešojo konkurso vadovaujančioms pareigoms užimti komisijos pokalbis atrodo toks privatus, kad jame skambantys grasinimai premjero įsiūčiu ir svaidymaisi epitetais tėra antraeilė problema. Ne mažiau keista ir paties premjero nuostaba, išgirdus, jog STT pradėjo tyrimą dėl jo veiksmų. Tarytum jo partijos deleguotas viceministras galėtų švaistytis melagingais pareiškimais apie valstybės premjerą, o jo žodžių vertė tokia menka, kad atsakingos tarnybos net neturi jų patikrinti. 

Tačiau N. Ribokienės istorija tėra viena G. Černiausko medalio pusė. Antroji – beveik pusantro milijono vertės finansavimas, kurį skyrė G. Černiausko pirmininkaujama SAM komisija, o gavo – jam priklausantis „Sveikatos ekonomikos forumas“.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK), kaip ir skiriant pinigus SAM vadovavęs V. Andriukaitis, į klausimą pasižiūrėjo formaliausiu žvilgsniu – G. Černiauskas interesų nesupainiojo, nes nusišalino per posėdį, kurio metu buvo skiriamas finansavimas. Ko vertas toks nusišalinimas, aišku kiekvienam girdėjusiam įrašą, kuriame iškeikiama N. Ribokienė. Akivaizdu, kad viceministras nesikuklino primesti savo valią net ir tais klausimais, kuriais neturėjo sprendimo teisės. Kas trukdė sudiktuoti komisijos nariams „teisingus“ sprendimus dar prieš posėdį? VTEK šio klausimo nesvarsto, bet piliečiai gali įvertinti patys. 

Aptarti atvejai 2014-ųjų pabaigoje nėra joks atsitiktinumas. Dar anksčiau Valstybės kontrolė paskelbė išvadą, jog įgyvendinant G. Černiausko vadovautą projektą „E-sveikata“ buvo iššvaistyti 15,2 mln. litų. Ministras V. Andriukaitis nuo pagrįstų kaltinimų G. Černiauską tada gynė net grasindamas teismais už tariamą šmeižtą. Nežinia, kiek dar kartų jis apsaugojo partietį jo nuosekliai neskaidriai veiklai net neiškilus į viešumą. 

Valdingas, bet nesuvaldantis

Antrasis SAM krečiančių ligų simptomas – taip pat jau priverstas atsistatydinti viceministras Erikas Mačiūnas. Jo pasitraukimą apraizgęs dar painesnis voratinklis. Premjero teigimu, E. Mačiūnas atvirai prieštaraudavo ministrei, siekė būti svarbesniu už ministerijos vadovą, ko, žinoma, būti negali. Tačiau priežasčių atstatydinimui buvo susikaupę tiek, kad net galima rinktis. 

Pirma, E. Mačiūno kuruotoje srityje dirbanti Psichinės sveikatos centro direktorė Ona Dovidonienė nuo 1999 metų nedeklaravo viešųjų ir privačių interesų, tuo pačiu aktyviai dalyvaudama priimant sprendimus dėl lėšų skyrimo įvairiems projektams. Antra, viceministras melagingais teiginiais klaidino Antikorupcijos komisiją apie SAM sudarytos ir jo paties vadovaujamos darbo grupės tariamą sprendimų priėmimą bendru sutarimu, kai žinoma, jog atskiri jos nariai skundėsi dėl priimamų sprendimų skaidrumo. Trečia, Psichinės sveikatos ir savižudybių prevencijos strategijos priemonių finansavimas – 7 mln. litų – yra ištisinė mįslė, kur net paprastiems sociologiniams tyrimams švaistoma po pusę milijono, nenumatomi jokie konkretūs rezultatai, o viceministras pykčiu reaguodavo kone į kiekvieną klausimą apie šią strategiją. Būtent minėtoji O. Dovidonienė buvo šią strategiją rengusios darbo grupės pirmininko pavaduotoja. Vargu, ar vien nepaklusnumas ministrei išvertė viceministrą iš krėslo – lygiai taip pat jis pats nesusitvarkė su jam priklausančios srities skaidrumo užtikrinimu. 

Darbo grupės yra atskiras Sveikatos apsaugos ministerijos virusas. R. Šalaševičiūtės žiniomis, ministerijoje įvairiais klausimais sudarytos per 200 darbo grupių. Nemaža jų dalis, kaip ir skandalingąją savižudybių prevencijos programą rengusi grupė, buvo ženkliai per didelės sudėties, nesusirinkdavo į posėdžius, nepriimdavo galutinių sprendimų. Ironiškai galima klausti, ar SAM nereikėtų sukurti dar vienos darbo grupės, skirtos esamų darbo grupių veiklai organizuoti. Tikėkimės, kad ministrė šį kausimą išspręs konstruktyviau.

Gydymas?

Akivaizdu, jog SAM reikėjo gydymo ir bent pirmuosius žingsnius – tegu ir pavėluotai bei sumokėjus didelę visuomenės pasitikėjimo valstybe kainą – pavyko žengti. Tai, kad įsisenėjusios darbo problemos nebe slepiamos kaip buvo vadovaujant V. Andriukaičiui, o pripažįstamos ir sprendžiamos – geras ženklas. Tačiau išardyti korupcinę betvarkę visgi lengviau nei sukurti skaidrią tvarką. Kaip tai seksis daryti naujajai ministrei, ilgai ir atsakingai ieškojusiai kandidato į G. Černiausko vietą, pamatysime jau šiais metais.