Prie tokios išvados dar kartą priėjome ką tik vykusiuose tradiciniuose Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų susitikimuose su centro-dešinės bendraminčiais Ukrainoje ir Moldovoje.
Ironiška, kad apie brandžių socialdemokratinių pažiūrų stygių šiose šalyse ir visame regione turime kalbėti mes, politinė dešinė. Tačiau reikalas per daug svarbus, kad problemą nutylėtume, kaip tai sėkmingai metai iš metų daro kairieji kolegos Lietuvoje.
Kodėl dešinės neužtenka
Visiems žinoma tiesa, jog demokratinės politinės sistemos tvirtumas priklauso nuo to, ar joje yra vietos skirtingoms politinėms pažiūroms ir ar visuomenė turi galimybę rinktis iš stiprių alternatyvų, nerizikuodama valstybės likimu.
Kaip rodo Lietuvos ir kitų praėjusio amžiaus pabaigoje nepriklausomybę atgavusių valstybių patirtis, jaunoms politinėms sistemoms būdingas švytuoklės principas: rinkimuose piliečių simpatijos krypsta vis į priešingą pusę, todėl nei dešiniosios, nei kairiosios partijos valdžioje dažnai neišsilaiko ilgiau kaip kadenciją.
O nuo to, ar skirtingų politinių pažiūrų atstovai sugeba taikiai perleisti valstybės vairą oponentams, o šie – išlaikyti valstybinį kursą, galima spręsti, ar demokratija valstybėje realiai veikia ir ar valstybė atspari išoriniam spaudimui bei nuolatiniams demokratijos išbandymams.
Politologai sakytų, kad, pavyzdžiui, Lietuva šį partinės demokratijos egzaminą išlaikė, nes pirmąjį dešimtmetį ne tik konservatorių, bet ir socialdemokratų Vyriausybės žengė demokratijos keliu, neatsižadėdamos tų pačių strateginių tikslų – narystės Europos Sąjungoje ir NATO.
Mes, tiesa, primintume, jog kelias nebuvo lengvas: stoviniuojančius oponentus dažnai būdavome priversti „stumti į priekį“, įtikinėti, pyktis ir ieškoti sutarimo. Bet tai buvo išsprendžiami dalykai, lyginant su ta politine praraja, kuri skiria centro-dešiniąsias ir kairiąsias partijas Lietuvos Rytų kaimynystėje.
Partijos Ukrainoje ir Moldovoje – į dešinę arba atgal
Dabartinę partinę situaciją Rytų partnerystės šalyse galime vertinti dvejopai. Atrodytų, Lietuva turėtų džiaugtis, kad šiandien tokiose valstybėse kaip Ukraina ir Moldova politinių lyderių gretose dominuoja pažangios centro-dešiniosios jėgos, ryžtingai pasisakančios už šių valstybių savarankiškumą nuo Rusijos, teisines ir ekonomines reformas bei integraciją į Europos Sąjungą.
Ypač didžiuojamės, kad dabartiniai Ukrainos Maidano reformų lyderiai, tokie kaip Kijevo meras V. Klyčko, Rados pirmininkas A. Turčynovas, Saugumo ir gynybos tarybos vadovas A. Parubijus, prezidento P. Porošenko rinkimų štabo vadovas V. Kovalčiukas, Rados nariai O. Bodnar, M. Ionova, R. Pavlenko ir kiti svarbūs centro-dešinės politikai yra labai artimi TS-LKD draugai.
Su dauguma jų per pastaruosius metus vykdėme nuolatines tarppartines konsultacijas. Pavyzdžiui, su valdančiųjų parlamentinių partijų „Batkivščina“, „Svoboda“ ir „Vitalijaus Klyčko Udar“ lyderiais A. Jaceniuku, O. Tiagniboku ir V. Klyčko Kijeve ir vėliau savo partijos būstinėje Vilniuje apie Ukrainos ateitį diskutavome jau daugiau nei prieš metus, kai Europos akys vis dar buvo nukreiptos į tuometinį Ukrainos prezidentą V. Janukovyčių, bergždžiai tikintis, kad šis pasirašys Asociacijos sutartį.
Ne mažiau šiltus tarppartinius ryšius esame užmezgę ir su visa šiandienine Moldovos vadovybe bei valdančiųjų Liberalų demokratų bei Liberalų reformistų partijų lyderiais.
Tąkart mums pavyko įtikinti savo partnerius, kad ES Asociacijos sutartis Ukrainai yra per daug reikšminga ir turi būti remiama besąlygiškai, nesvarbu, kas ją pasirašytų – kad ir tuometinis Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius.
Ne mažiau šiltus tarppartinius ryšius esame užmezgę ir su visa šiandienine Moldovos vadovybe bei valdančiųjų Liberalų demokratų bei Liberalų reformistų partijų lyderiais. Be to, kaip liudija TS-LKD pasirašytos ir šiandien realizuojamos tarppartinės bendradarbiavimo sutartys su Baltarusijos Liaudies frontu, Baltarusijos Jungtine piliečių partija ir Baltarusijos krikščionimis demokratais, aktyvi partinė diplomatija įmanoma net tose valstybėse, kuriose demokratinių partijų balsą norima visiškai užtildyti.
Paskutinysis TS-LKD pirmininko Andriaus Kubiliaus ir šių eilučių autoriaus vizitas į Kijevą ir Kišiniovą birželio 16-17 d. buvo proga dar kartą sutvirtinti tarppartinius saitus ir pasidalinti aktualia Lietuvos reformų patirtimi su ideologiškai artimiausiais bendraminčiais.
Kaip tai svarbu, puikiai pamename patys: kadaise tą pačią misiją, kokią šiandien Ukrainoje, Moldovoje atliekame mes, Lietuvoje vykdė švedai, britai, vokiečiai. D. Britanijos konservatorių, Vokietijos krikščionių demokratų, Švedijos moderatų ir JAV respublikonų partinė mentorystė padėjo Lietuvos konservatoriams ir Lietuvos krikščionims demokratams užaugti ir tapti stipria vakarietiška politine partija.
O šiandien jau patys imamės panašaus vaidmens, nes nuo mūsų padrąsinimo ir pagalbos „užvedant ant kelio“ bendraminčius, priklauso partnerių Ukrainoje, Moldovoje, Gruzijoje ir, tikiu, Baltarusijoje politiniai sprendimai bei šių politinių sistemų ateitis.
Galime sakyti, kad visa tai yra šių valstybių ir visuomenių vidaus reikalas, į kurį neturėtume kištis. Bet tiksliau būtų pripažinti, kad tai problema, kurią lemia ir regioninių socialdemokratinių politinių jėgų partinės diplomatijos trūkumas. Deja, dėl šio trūkumo dalis atsakomybės tenka ir lietuviškoms kairiosioms partijoms, kurioms tai, kaip jų politinės ideologijos kompromituojamos kaimynystėje, nerūpi.
Partinė diplomatija – ko tikimės iš socialdemokratų
Lietuvos socialdemokratai turi nedelsiant megzti ryšius ir atgaivinti partinę diplomatiją Rytų kaimynystės valstybėse, kad „atverstų“ jose veikiančias kairiąsias partijas į tikėjimą demokratija ir pamatinėmis Europos vertybėmis. Tokių ketinimų, kad ir labai fragmentiškų ir atsargių, kadaise būta.
Partinė diplomatija – neatsiejama ir nepagrįstai nuvertinta sudėtinė Lietuvos užsienio politikos ir diplomatijos sritis. Daugeliu atvejų savo svarba ji viršija ir Seime dygstančias tarpparlamentines egzotines draugysčių grupes, dalies kurių nariais skuba tapti už valstybės pinigus turistauti norintys parlamentarai. Galima svarstyti, kad jei bent dalis draugystės grupių komandiruotėms skiriamų lėšų būtų perskirstyta partinės diplomatijos iniciatyvoms, Lietuvos diplomatijos įtaka Rytų kaimynystėje žymiai sustiprėtų.
Kita vertus, esminė problema – ne pinigai. Pavyzdžiui, mums neprireikė nei vieno lito, kad TS-LKD iniciatyva Vilniuje prieš kelis mėnesius užgimtų tarptautinis tinklas „Europe Goes East“ [EGE], telkiantis ES Rytų politikas remiančias centro-dešiniųjų pažiūrų politines partijas visoje Europoje. Šiandien tinklo narių skaičius auga geometrine progresija, ir tai tampa svarus Lietuvos užsienio politikos instrumentas.
Kada panašų tinklą kairiajame flange pradės burti socialdemokratai? Galbūt tada, kai patys atsinaujins ir taps vakarietiška partija, suvokianti partinės diplomatijos reikšmę ir neleidžianti giminiškoms partijoms Rytų kaimynystėje kompromituoti kairiųjų pažiūrų.
