Mes, pripratę gyventi projektais, stadijomis ir gairėmis, patys save įsirėmindami, galime tik akies krašteliu žvilgtelėti, tegul ir pasinaudodami šiuolaikiniais terminais, į tai, kaip buvo kuriama būsima Vasario 16-osios Lietuva.
Viskas prasideda nuo vykdytojų. Turi susiburti kolektyvas, kuris būtų užsidegęs įgyvendinti tam tikras veiklas, pasiryžęs dirbti ir matytų savo darbo prasme. Jeigu kalbėtume apie Lietuvos atgimimo procesą, tektų išskirti „Aušros“, o vėliau „Varpo“, „Lietuvių ir žemaičių apžvalgos“ ar „Tėvynės sargo“ laikraščius ir jų leidėjus bei organizatorius.
„Aušros“ paleistas užtaisas, jos veikimo modelis plito, į judėjimą jungėsi vis daugiau asmenų. Tačiau čia reikia stabtelti ir pateikti šiek tiek charakteringos informacijos. Būtina pažymėti, kad didžioji dalis dalyvių buvo jeigu ne jaunuoliai, tai jauni žmonės. Mes pripratę matyti Joną Basanavičių patriarcho pavidalu, subrendusį ir solidų vyriškį, tačiau „Aušros“ idėjos atsiradimo metu – tai dar buvo jaunas žmogus, vos perkopęs trisdešimtį metų. Jeigu pažvelgsime į kitus judėjimo dalyvius, pamatysime, kad didžioji dalis jų buvo jaunuoliai idealistai.
Nesuklysiu pavadindamas juos svajotojais. Tačiau tai buvo racionalios svajonės, subrandintos savosios vertės pajautimo ir gyvenimo aplinkybių.
Vėliau seka idėjos. XIX amžiuje stagnuojanti ir atsilikusi Maskovijos sukurta imperija buvo priversta keistis. Nors XIX a. buvo numalšinti visi mūsų krašte vykę sukilimai, XIX a. viduryje pralaimėtas Krymo karas puikiai pademonstravo, kad imperija yra perpuvusi iš vidaus ir atsilikusi.
Reikėjo griebtis pokyčių ir šie pokyčiai pasiekė net ir imperijos pakraščius. Išlaisvinti valstiečiai galėjo pradėti kurti kitokios kokybės savo gyvenimą.
Tačiau tuo pačiu sekė ir represijos: konfesinis katalikų persekiojimas, spaudos draudimas ir taip toliau. Buvo gyvenama priespaudos sąlygomis, nors su šia priespauda buvo galima kovoti. Ką reiškė vien knygnešių organizacija ir jų veikla?
Todėl nenuostabu, kad besikeičiančioje visuomenėje, kuriai buvo sudarytos sąlygos modernizuotis, pradėjo sklisti naujos idėjos. Tai tautinė idėja, kuri turėjo atgarsius Europoje (ką reiškė vien Tautų pavasaris?), kad mažos tautos taip pat yra vertingos, svarbios ir gali šį tą pasiūlyti pasauliui. Taigi reikėjo griebtis idėjos įgyvendinimo.
Ir vis dėlto, ne viskas taip paprasta: idėjos kristalizavimas. Žvelgiant nuo „Aušros“ pasirodymo 1883 metais iki Vasario 16-osios nutarimo gimimo 1918 metais, praėjo nemažai laiko.
Per tą laiką idėja gyveno, brendo ir keitėsi. Nedrąsios svajonės apie kultūrinę autonomiją pildėsi ekonominiais, teisiniais, socialiniais ir politiniais parametrais. Besikeičianti imperiją ir jos vidaus įtampos stimuliavo svajotojus savo mintis reikšti vis konkrečiau ir nedrąsiai pradėti svajoti apie nepriklausomą Lietuvą.
O prasidėjęs karas ir vokiečių okupacija pakeitė situaciją kardinaliai. 1917 metais susirinkusi Lietuvos Taryba bandė galvoti, kaip ir kokiomis sąlygomis kurti Lietuvos valstybingumą. Buvo ieškomi įvairūs modeliai: ir monarchijos kūrimas, ir ypatingi santykiai su Vokietija, kol galiausiai, beveik lygiagrečiai su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Woodrow Wilsono išsakytomis idėjomis apie tautų apsisprendimo teisę, Lietuvos Taryba ryžosi paskelbti visišką nepriklausomybę.
Signatarai matė Lietuvą kaip laisvą, demokratinę valstybę, kurios būsimoji sostinė turėjo įsikurti Vilniuje. Ši valstybė nutraukė visus ankstesnius ryšius, kuriais buvo saistoma su kitomis valstybėmis, ir apsiėmė kurti savo ateitį pati. Tam buvo numatyta sušaukti Steigiamąjį Seimą, kuris turės būti sušauktas įgyvendinus rinkimų procedūrą. Visa tai skamba be galo moderniai ir šiuolaikiškai.
Būtina pabrėžti, kad Vasario 16-oji – tai tik didelio projekto pradžia, kuris startavo juridiškai, tačiau turėjo dar būti įgyvendintas faktiškai. Tam buvo daugybė kliūčių ir daugybė faktorių galėjo projektą sustabdyti.
Reikėjo nukariauti Nepriklausomybės atgavimo karus, reikėjo sulaukti tarptautinio pripažinimo, reikėjo konsoliduoti valstybę, jos visuomenę, kas taip pat buvo didžiulis iššūkis to meto sąlygomis. Galiausiai reikėjo pereiti prie viso gyvenimo modernizavimo.
Iš imperijos užkampio Lietuva turėjo virsti modernia valstybe ir visuomene, kuri puikiai suvokia savo unikalumą ir vertę. Ir šių darbų buvo imtasi, vieni ėjosi sėkmingiau, kiti ne taip sėkmingai, susiduriant su visokiais iššūkiais, juos įveikiant ir kuriant.
Nepriklausomybės ir laisvės idėja turėjo erdvę, kurioje galėjo realizuotis, turėjo sąlygas ir projektas buvo paleistas. Jo kūrėjai, pradėję šį projektą konkrečiu metu, jokiais būdais negalvojo apie jo pabaigą. Jis turėjo būti tęstinis, nenutrūkstamas, amžinas.
Sunku suvokti, kiek daug buvo padaryta per tuos kelis dešimtmečius, kai šis projektas pulsavo. Pritapimo prie Europos ir jos kultūros tempai buvo stulbinami. Grįžimas į europinę erdvę leido šauti į viršų ekonomikai, mokslui, kultūrai, švietimui ir taip toliau.
Tai leido sukurti LIETUVĄ. Visuomenė, veikianti organizacijose, kūrybingai ir atkakliai dirbanti, kad būtų realizuota tautos teisė būti laisviems, kad būtų galimybė suvokti savo savitumą ir unikalumą, kad būtų galimybė atsikratyti ilgametės okupacijos padarinių, dėjo žvėriškas pastangas ir jai sekėsi. Jeigu įsivaizduojamas pašnekovas pabandytų manęs paklausti, kur buvo didžiausia šio projekto sėkmė, aš pasakyčiau, kad tai buvo jaunimo auklėjimo sistema.
Jaunimas buvo auklėjamas taip, kad beraščių ir mažaraščių skaičius sparčiai traukėsi. Valstybė kūrė sistemą, kurioje išsilavinimas turėjo būti vertybė. Be viso kito, šalia elementariausių rašybos ar aritmetikos žinių, tai buvo terpė, kurioje toliau galėjo būti brandinama Laisvės ir Nepriklausomybės idėja. Idėja apie Lietuvą kaip tautos namus.
Simptomiška ir tai, kad valstybę sukrėtus viena po kitos sekusioms okupacijoms (raudona–ruda–raudona), būtent jaunimas ėmėsi priemonių tautos garbei apginti. Jaunuoliai, paėmę ginklus, ėjo kovoti už Tėvynę, negailėdami savųjų gyvybių, kadangi Vasario 16-ąją paskelbta idėja jų nebegalėjo paleisti.
Jie buvo traiškomi kartu su jų jaunomis viltimis kovoje siekiant atstatyti Nepriklausomą Lietuvą. Simboliška, kad šie jaunuoliai 1949 metais vasario 16-ąją vėl skelbė deklaraciją apie būtinybę atkurti Lietuvos valstybę. Juos vedė ta pati laisvės idėja.
Žinau, kad istorija nemėgsta tariamosios nuosakos. Tačiau galiu leisti sau paklausti: kas būtų, jeigu Vasario 16-osios projektas nebūtų buvęs įgyvendintas? Bandymas įsivaizduoti, kad neturėjome laisvės dvidešimtmečio, atrodo siaubingas.
Atmetus gausybę pasiekimų, kurie buvo laužomi sovietmečiu, atmetus tą nuostabią jaunąją kartą (kuri galėtų būti mano senelių karta), sunku įsivaizduoti, kas būtų galėję nutikti Lietuvai. Galbūt būtume kaip kovojanti Ukraina? O gal kaip tyli ir rami federacijos respublika?
Man sunku pasakyti. Aš nežinau. Todėl Vasario 16-osios sukurtas Lietuvos projektas pakeitė mus negrįžtamai. Mes nebegalime įsivaizduoti savosios tapatybės be šio projekto ir turime džiaugtis tuo, kad šiandien jis tęsiamas.
