Mes turime begalę dokumentų, planų, programų, strategijų, tarp kurių galima pasiklysti ir pasimesti. Dar daugiau, kai bandai viską išvesti į kažkokią nuoseklią idėjų raišką, niekaip visa tai nesusideda į vieną visumą: dokumentai prieštarauja vienas kitam, įgyvendinimas prieštarauja idėjoms, o deklaracijos niekaip nėra susijusios su tuo, kokius rezultatus norime pasiekti. Ir tokių problemų visa eibė.
Na, tarkim, sugalvojo padaryti trinarį mokyklos modelį, susidedanti iš pradinės mokyklos, progimnazijos ir gimnazijos. Puiku, tai mūsų istorinis klasikinis modelis, funkcionavęs Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Tai istorinis modelis, prie kurio grįžtama. Tačiau šalia to pasilieka ir pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo etapai. Žinote, kas gaunasi? Košė, kurios be traukulių neįmanoma valgyti. Kokiam reikia būti bukam, kad pereinant nuo vieno modelio prie kito, tiesiog įvestum pavadinimus, o apmastyti strategiją ir jos raišką nebesugebėtum? Kam to reikia? Ar to negalima pavadinti tiesiog darbo imitacija?
Arba dar. Sugalvojo sąvoką: įtraukusis ugdymas. Tačiau ji tokia perpildyta, kad neaišku, kas kur ką traukia, kodėl įtraukia ir kaip visa tai funkcionuoja. Koks jos turinys? Jeigu būčiau mokytojas, labai ilgai galvočiau, kaip ir kokias strategijas pasirinkti įtraukiojo ugdymo atveju.
Ar reikia, kad dauguma mokinių suvoktų problemos esmę, ir tokiu būdu net pačius gabiausius bei demonstruojančius didžiausią potencialą įtraukti į vidutinybės pelkę? O gal spjauti į vidutinius gabumus ir tuos, kurie vos pasivelka tempti prie pačių gabiausių? Kokią strategiją pasirinkti? Aš neturiu sau atsakymo, ko gero, ne vienas mokytojas galvoja apie tuos pačius klausimus ir ieško atsakymų. Tik nežinau, ar randa.
Tuo pačiu norėčiau padėkoti visiems profesionalams, kurie bandė sukurti naujas programas. Labai Jums ačiū, tačiau Jums nepavyko. Ir nepavyko ne dėl Jūsų kaltės, gerbiamieji kolegos. Paleisdami programų atnaujinimo vajų, valdininkai pasielgė kaip tikri valdininkai.
Jie vadovavosi popieriais – o tų popierių susikaupė ištisos šūsnys – ir, pradėdami programų peržiūras ir pertvarkas, paėmę vieną lapą į rankas, jie pamiršo, kas rašoma kituose lapuose, išėjusiuose už jų regėjimo lauko ribų.
O kadangi veikla vykdoma dėl veiklos, jie apskritai nesuprato, kam daromos pertvarkos.
Norite pavyzdžių? Dabar nušurmuliavo PISA reitingas ir jo duomenys. Pasižiūrėjau, ko tikimasi iš užduoties pavyzdžių humanistikoje. Pasirodo, svarbūs tik du dalykai: tekstas ir kontekstas. Būtent į tai orientuotos užduotys, būtent tokius gebėjimus siekiama ugdyti, kad gautume gerus rezultatus – suprasti, kas yra parašyta, ir suvokti, kokiame kontekste galime matyti užrašytą informaciją. Viskas paprasta ir nesudėtinga. Bet tik ne mūsų sistemoje...
Tik trumpas ekskursas į tai, kas padaryta mūsų sistemoje. Baisusis šizofreniškas ugdymo modelis neleidžia matyti platesnių kontekstų. Man pačiam labai patinka tokia idėja – apie plačiai integruojamas pamokas, kur galima rasti paraleles tarp skirtingų dalykų turinio: istorija, lietuvių kalba ir literatūra, dorinis ugdymas, dailė, muzika ir net geografija – visa tai gali ir turi turėti glaudžias vidines sąsajas, kaip ir matematikos, chemijos, biologijos, fizikos ir kt. atveju.
Tačiau kas padaroma su programomis? Jos niekaip tarpusavyje nesusijusios, nesinchronizuotos ir nesuderintos. Vieni spaudė vienaip, kiti spaudė kitaip ir gavosi nieko bendro neturinčių dalykų jovalas. Ir tikrai čia ne rengėjų kaltė, čia tų ministerijos klerkų balaganas galvoje.
Nes palikdami ir pagrindinio ugdymo, ir progimnazijos modelius, jie sujaukė sistemą. Nesugebėdami atsispirti nuo senų vertinimų, kuriuos jau reikėjo palikti praeityje (reforma jau įvyko, mokytojai persikvalifikavo, specializavosi, mokyklos restruktūrizuotos ir įgavo naujus pavidalus), klerkai su savo užduočių formuluotėmis įnešė dar daugiau chaoso į mokyklos ugdymo sistemą, nes reikalauja to, ko iš principo negalima padaryti.
Todėl šiandieninės naujosios programos yra tik graudus reformų be krypties pavyzdys, kuomet nepasitikima specialistais, mokslininkais, mokytojais. Kuomet nematomos perspektyvos ir laisvė.
Juk jeigu pasaulio ir Lietuvos istorijai, dailei, muzikai ir t. t. skirsime ne dvejus metus paskutinėse klasėse, bet ketverius, ar neturėsime žymiai platesnio ir išsamesnio vaizdo apie tai, kodėl ir kaip mes virtome lietuviais, kaip tai koreliuoja su europietiška tapatybe, kokios yra to raiškos formos? Kodėl mes europiečiai? Kodėl mes lietuviai?
Bet kuriuo atveju, mes turime suprasti gilumines šių kultūrinių ir civilizacinių procesų priežastis, o suprasti be tekstų – neįmanoma. Nes epocha negali virsti gyva ir sava iš lentelių, fragmentų ir atsitiktinių, kartais, atrodo, visiškai nesuprantamų sąsajų. Tam reikia darbo su tekstais.
Skaitant programas, labiausia liūdna pasidarė dėl to, jog mes taip ir nesugebėjome per trisdešimt su viršum metų išsivaduoti iš sovietizmo gniaužtų. Jie paliko randus ir veikia mūsų vaizduotę, ją įkalindami.
Žvelgiant į lietuvių kalbos ir literatūros programą, pasidarė labai liūdna, kuomet viduramžiams buvo priskirti tik trys kūriniai: Biblija, Dantės „Dieviškoji komedija“ ir Gedimino laiškai. Tai juk pats puikiausiais indikatorius, kad mes vis dar galvojame, jog viduramžiai buvo tamsūs, purvini, buki ir t. t.
Tai reiškia, kad mes vis dar neišsivadavome iš sovietinių klišių. Vien Sigito Narbuto ir kolektyvo išleista „Viduramžių biblioteka“ rodo, kokia graži tai buvo epocha. Ji buvo kitokia, bet graži. Juk Jurgio Baltrušaičio puiki monografija „Fantastiškieji viduramžiai“ sufleruoja, kad mes turime kitų epitetų šiam laikotarpiui apibūdinti: mistiškieji, šviesieji ar net epiniai. Ir taip, tai faktas.
Arba istorijos programa III–IV klasių gimnazistams, kur perteikiamas Europos ir pasaulio istorijos kursas. Net nereikia toli ieškoti: pirmoje grafoje, kur aptariamos antikinio pasaulio problemos, atsisėdi ir pagalvoji: po-šimts-pyp-kių, o kur Izraelis?
Juk tai kultūra, davusi didžiulį impulsą Europos atsiradimui, pagimdžiusi krikščionybę, suformavusi mūsų etinę ir moralinę sistemą (na, palyginkime su Graikija – negerai žudyti ką tik gimusius kūdikius, negerai žudyti nepatinkančius filosofus, negerai tremti savo didvyrius ir t. t.), kuri mus apjungė ir pavertė europiečiais – šiam pamatiniam fenomenui vietos neatsirado.
Ir viskas dėl ko? Dėl to, kad biurokratai diktuoja savąsias taisykles ir veda mus per jų sukurtas džiungles. Juk viskas, ką turėjo padaryti biurokratai – tiesiog pasakyti akivaizdų dalyką, pradedant programų atnaujinimą: sinchronizuokite mokymosi programas progimnazijose ir gimnazijose (ir pamirškite, kad kažkada buvo pagrindinis ugdymas ir t. t.).
Tai visa jų funkcija šiame procese. Tačiau tam reikia turėti strateginį matymą, politinę įžvalgą ir, nepabijokime to žodžio, elementariausius kiaušus. Nes kitaip tu tik gilini problemas ugdymo srityje. Kad galėtum sukurti laisvą sistemą, reikia pačiam nebūti savo įsivaizduojamos galios vergu.
