Dar daugiau, ir pats skaitydamas „Mažvydą“, ir apmąstydamas, kaip vaizduojami konfliktai tarp katalikų ir liuteronų, manau, kad jie parodyti pakankamai tiksliai, tačiau socialinės priespaudos vaizdas – perdėtas, atspindintis sovietinės istoriografijos įdirbį šiuo klausimu. Galbūt tai ir paverčia „Mažvydą“ komplikuočiausiu J. Marcinkevičiaus kūriniu.
Mažvydo svyravimai ir apmąstymai verčia praskleisti rašytojo virtuvės užkulisius. Žinoma, kad J. Marcinkevičius dirbo su medžiaga, ją sistemino, rinko ir iš jos bandė suformuoti gyvą žmogaus ir epochos vaizdinį. Galima ginčytis, kiek jam tai pavyko, kiek „Mažvydas“ atspindi epochą, o kiek J. Marcinkevičiaus pasaulėjautą ir po ranka turėtą medžiagą. Visgi neabejotina yra tai, kad epocha aprašyta remiantis tuo, kas jam buvo prieinama. Čia galima atsigręžti į parašymo metu egzistavusią istoriografiją. Mažvydas išties domino tiek literatūros istorikus, o XVI a. valstiečių gyvenimo sąlygos taip pat buvo aprašytos, pirmiausia Juozo Jurginio darbuose. Ką padarė J. Marcinkevičius? Pasinaudojo jam prieinama medžiaga.
Nors dramos kulminacija „Mažvyde“ yra kalbos mokymas ir siekis į lietuvių lūpas įdėti Lietuvos vardą, negalima nepastebėti, kad ryškus posūkis link to vyksta tik pačioje dramos pabaigoje. Taip, J. Marcinkevičiaus Mažvydas visoje dramoje svarsto Lietuvos klausimą, deklaruoja savo ilgesį būdamas Prūsijos kunigaikščio pavaldinys ir jo skolininkas (už Prūsijos kunigaikščio lėšas įgijęs išsilavinimą), tačiau pagrindinis siužetas vystomas per bažnytinės bendruomenės gyvenimo atvaizdavimą. Rūpestis bažnyčia, rūpestis špitole, rūpestis ankstesnio pastoriaus šeima – tai Mažvydo kasdienybės bruožai, kuriuos atgaivinti nutarė J. Marcinkevičius ir jiems suteikti gyvasties.
Špitolės gyventojai sudaro pagrindinį foną „Mažvydo“ veiksmui – jie svarsto savo rūpesčius, gyvena savo kasdienybėje, tačiau matome, kad Mažvydas jų nepalieka savieigai. Jis organizuoja darbus, jis prižiūri, kad jo globojama špitolė galėtų gyvuoti darniai, ir tuo susilaukia globotinių dėkingumo. Jų svarstymuose Mažvydas tampa globėju ir užtarėju. Tuo pačiu nepamirštama špitolėje ir tai, kad Mažvydas ne tik globotiniams suteikia būstą ir maistą, tačiau taip pat ir tai, kad Mažvydas juos mokė tikėjimo tiesų, kad Mažvydas parodė Dievą ir atskleidė tikėjimo slėpinius (ir šis intarpas nėra vienkartinis, jis atsikartoja bent kelis kartus). Tai bendruomenę sutelkia – visas dramos veiksmas vyksta kuriant giesmę Mažvydo garbei, kurioje telpa ir Mažvydo tikėjimo mokymas, ir jo geradarystės. Taigi, kuriama dėkinga ir prie Mažvydo prisirišusi bendruomenė, kuri pačiam Mažvydui yra ne mažiau svarbi.
„Mažvydo“ bendruomenė, kurią tvarko pastorius, pilna prietarų. J. Marcinkevičius parodo pagonybės apraiškas, kas istoriškai yra visiškai teisinga. XVI a. lietuvių tarpe pagonybė dar buvo gaji, jos tikėjimai persipynę su krikščioniškąja tikybą ir Mažvydui belieka tik mokyti savąją bendruomenę. Tačiau Mažvydas ne tik moko, jis ir pats mokosi iš savo bendruomenės narių, persisemdamas tautos išmintimi. Išgirdęs žodžius „šaknim į pragarą – šakom į dangų“, jis džiaugiasi, kaip tiksliai galima reikšti mintis ir nepaleidžia šios minties. Jis mokosi ir moko. Ir moko ne paprastai, o perteikdamas senąją benediktiniškąją filosofiją: ora et labora – melskis ir dirbk. Tuo Mažvydas tarsi supanašėja su savąja bendruomene.
Mažvydą išties graužia du klausimai. Vienas iš jų yra susijęs su Lietuvos ilgesiu ir tėvynės meile. Jis tarsi džiaugiasi, kad gali, nors ir nebūdamas tėvynėje, kurti dėl tėvynės, suteikdamas jai rašytinį žodį. Pas jį atvykęs Vilentas duoda šio darbo įvertinimą, teigdamas, kad tai didžiulis darbas, tarsi įkaltas į akmenį, t. y. amžinas. Tačiau tai turi ir kitą pusę: Mažvydas baiminasi, kad su kalbos sklaida pasklis ir Prūsijos kunigaikščio įtaka. J. Marcinkevičius tai įdeda į Mažvydo lūpas. Jis vaizduoja, kad Prūsijos kunigaikštis knyga nori padaryti tai, kas nebuvo padaryta kalaviju. Čia jau kalba sovietinės istoriografijos klišės. Primindamas, kad Prūsijos kunigaikštis Albrechtas buvo paskutinis kryžiuočių ordino magistras bei dėdamas į jo lūpas siekį pajungti Lietuvą per knygą, J. Marcinkevičius naudojasi tomis pačiomis sovietinėmis klišėmis, keldamas aikštėn „drang nach Osten“ (veržimosi į rytus) idėją. Ir tai verčia J. Marcinkevičiaus Mažvydą epiloge atsidėti lietuvių kalbos mokymui, mokant ištarti žodį „Lietuva“.
Bandant apibendrinti, galima pabrėžti, kad čia J. Marcinkevičius toliau plėtoja bendrą trilogijos idėją. Šį kartą atsigręžta į kalbos faktorių, kuris lietuvių tautoje buvo itin aktualizuotas su XIX–XX a. sandūros Tautinio sąjūdžio idėja, kad tautą apibūdina tarp viso kito (o kartais – visų pirma) kalbinis faktorius. Šiuo požiūriu J. Marcinkevičius akcentavo tai, kas buvo akcentuojama nuo XIX a. pabaigos, – kalbos svarbą. Papildė tai savaisiais vaizdiniais, pabandė pasaulį padaryti gyvą ir suprantamą. Pabandė parodyti besimokantį žmogų, abejojantį žmogų, tačiau tuo pačiu ir turintį savo idėją, kaip ir dėl ko gyvenama, primindamas, kad tauta gyvuoja pirmiausia per žodį.
