Gvildendamas „Katedroje“ žmogaus problemas, jis prisiliečia prie to, kas yra labai intymu: J. Marcinkevičius palietė menininko klausimą, kuris jam taip pat buvo aktualus. Jeigu žvelgtume į pirmąją trilogijos dalį – galima pasakyti, kad joje buvo svarbu parodyti tautos istoriškumą, tačiau šios dalies uždavinys buvo visiškai kitoks. Natūralu, kad tai leido sukurti kitokią struktūrą, o per tai – kitokius akcentus.
Skaitytojui pačiame paviršiuje guli klausimas, kodėl ši trilogijos dalis buvo pavadinta „Katedra“. Kitos trilogijos dalys, o taip pat epilogas buvo pavadinti pagrindinių veikėjų vardais: „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir net „Daukantas“. Kodėl šioje trilogijos dalyje katedra tampa tokia svarbi, gerokai svarbesnė už žmogiškąją dimensiją, kuria pažymėtos likusios trilogijos dalys?
Ar tai reiškė, kad J. Marcinkevičius dar neturėjo galutinės trilogijos vizijos, o gal tai signalizuoja apie tai, kokia reikšmė buvo suteikta Katedrai kaip simboliui? Jeigu ši trilogijos dalis būtų pavadinta „Laurynu“ ar „Stuoka-Gucevičiumi“, ji būtų be didesnių problemų įsikomponavusi į trilogiją.
J. Marcinkevičius, rašydamas šią trilogijos dalį, neslepia, kad mato katedrą daugiau negu pastatą. Katedros samprata gerokai išplečiama. Joje matoma istorinė dimensija, kuomet katedra įvardijama tautos panteonu ir nekropoliu. Šis motyvas kartojamas ne tik tiesiogiai, tačiau apie jį nuolat primena moters rauda, kuria klausiama žuvusio ir po katedros griuvėsiais palaidoto sūnaus, kaip jis guli šalia karalių ir kunigaikščių.
Taip plėtojama valstybingumo idėja, tautos istoriškumo klausimas. Tačiau be to katedra turi žymiai platesnę simboliką: jos griuvėsiai žymi valstybės nuopuolį. Negebėjimas atstatyti katedros, nesirūpinimas ja aiškiai parodo, kad net svarbiausiais klausimais nėra konsensuso ir sutarimo.
Šioje vietoje būtina atkreipti dėmesį į Ignoto Jokūbo Masalskio portretą. Jis, būdamas Vilniaus vyskupu, labiau rūpinasi savo rūmų Verkiuose statyba, negu galvoja, kaip atstatyti katedrą.
Palikdamas rūpestį katedros atstatymu karaliui ir Vilniaus magistratui, jis rūpinasi tik savo patogumais. Akcentuodamas, kad visi turi pirmiausia rūpintis savimi, pagal savo išgales, priverčia Lauryną Stuoką-Gucevičių ironizuoti apie „bepinigį“ Dievą.
Žinoma, vyskupas I. J. Masalskis puikiai tiko antagonisto portretui kurti: kunigaikštis, vyskupas, didikas. Tačiau jis nėra plokščias, kartu jis ir mecenatas, ir Bažnyčios vadovas, sugebantis savo pamokslais žmones sujaudinti iki ašarų. I. J. Masalskis klystantis, suvokiantis savąsias klaidas, dėl jų besigailintis, tačiau nesugebantis pasitaisyti. Kartą pradėjęs slysti žemyn, jis nebegali sustoti, kas jį atveda iki kartuvių.
Tuo tarpu Laurynui katedra yra šventovė. Jis kalba apie realią katedrą, kurią pradėjo nuo savosios vizijos, tačiau taip pat jai suteikia ir žymiai platesnį vaizdinį, kalbėdamas apie vidinę žmogaus katedrą, kurioje ugdomas gėris, kuri įprasmina žmogaus būtį. Katedra virsta viso ko centru, žmogaus orientyru pasaulyje ir kiekvienas žmogus privalo pasistatyti Katedrą savo viduje.
Žvelgiant į dramos tekstą, būtina atkreipti dėmesį į dar kelis katedros svarbos aspektus. Pirmiausia – katedros vieta konstruojamoje įvykių eigoje. Ruošiantis sukilimui (tiesą pasakius, skaitant dramos tekstą, nelabai aišku, prieš ką tas sukilimas ruošiamas), ieškant jam šūkių ir organizuojant darbus, veiksmas buvo perkeltas į katedros požemius.
Tautos laisvė, kalba ir jos išlikimas buvo susietas su katedra, todėl būtent čia renkasi sukilimo organizatoriai.
Jie supranta, kad katedros požemiai turi tik vieną įėjimą, o tai reiškia, kad ir vieną išėjimą ir pabėgti ar išsivaduoti iš jos neįmanoma. Tačiau būtent katedra turi tapti ta vieta, iš kurios prasideda atgimimas: lingvistinis, socialinis ir dvasinis.
Svarstomi klausimai, susiję su šūkiais, telkiančiais tautą, ir to padaryti geresnėje vietoje negu katedros požemiai neįmanoma. Simboliška ir tai, kad ties tautos atmintį ir jos istoriškumą liudijančiu panteonu susitelkę sukilimo organizatoriai čia yra ir sučiumpami – katedra juos įkalina ir pražudo. Taigi, katedra čia kultūrinis ir dvasinis tautos centras, katedroje rengiamasi tautos atgimimui, todėl katedra turi būti amžina.
Būtent čia iškyla antrasis svarbus katedros aspektas. Laurynas, svarstydamas apie katedros reikšmę, tarsi priekaištą pateikia katedros kaip sandėlio vaizdinį. Sudėtinga dabar pasakyti, kiek sąmoningi buvo šie J. Marcinkevičiaus žodžiai, tačiau neabejotina, kad tai atspindėjo dramos parašymo laikmečio realijas.
Katedra, paversta paveikslų galerija, išties buvo desakralizuota ir profanuota. Ji neteko tos funkcijos, kurią turėjo turėti. Ir toks priekaištas susidariusioje situacijoje buvo akivaizdus. Katedra tebuvo paveikslų sandėlis, kurioje tauta nebegalėjo ieškoti dvasinių ir istorinių šaknų. Ir vis dėlto tai, jog katedra turi būti amžina, signalizavo, kad ir ši situacija pasikeis. Taigi, išliko viltis, kad katedra sugrįš į centrinę tautos gyvenimo vietą.
Antroji dalis – maištas. Pirmiausia, tai menininko maištas prieš susidariusią situaciją, jo siekis būti laisvam ir nepriklausomam. Ir čia taip pat kyla problemų: tai, kas atlikta – yra atlikta. Laurynas, pagriebęs kardą, gali kapoti katedros koloną, tačiau jai nuo to nei šilta, nei šalta. Kūrinys jau sukurtas ir paleistas į pasaulį, jis nebepriklauso pačiam menininkui, jis nebepriklauso niekam, jis – laisvas. Todėl gali grįžti pas menininką ir jį kankinti. Tai sena kūrėjo ir jo santykio su savąja kūryba dilema.
Kiek kūrinys dar priklauso menininkui ir kiek jis tampa savarankišku po pristatymo visuomenei. J. Marcinkevičius šias dilemas gerai jautė, buvo primarginęs puslapių, kurių nebegalėjo išplėšti. Tačiau man atrodo, kad rašydamas „Katedrą“ jis žymiai geriau suvokė savo padėtį, išsakydamas menininką kankinančias abejones, apibūdindamas, kokiomis sąlygomis jis turi kurti. Ir čia įvyko ne tik trilogijos idėjos, bet ir paties J. Marcinkevičiaus transformacijos. Mąstydamas apie tautą ir jos likimą, jis sugebėjo atrasti save.
Galvojant, kaip galima būtų apibūdinti J. Marcinkevičiaus trilogiją ir jos reikšmę mums, turime labai aiškiai tai suformuluoti ir išsakyti. Nors pati J. Marcinkevičiaus biografija turi juodų dėmių ir jis laikytinas išsipurvinusiu rašytoju, dariusiu nuolaidų prieš save, bendradarbiavusiu su okupacine valdžia. Tačiau į Atgimimą jis atėjo kaip tautos dainius.
Tokiu jį padarė pirmiausia trilogija. Ir jeigu jis buvo išsitepęs bendradarbiaudamas su komunistiniu režimu, trilogija tapo tuo muilu, kuris padėjo nuplauti viską, prie ko buvo prisilietęs. Būtent todėl jis virto vienu geriausių Sąjūdžio oratoriumi, ir tai neabejotinai didelė vertybė. Eidamas į Sąjūdį, jis norėjo užmiršti bet kokias savo nuodėmes, bet nesugebėjo pats, nesugebėjo ir kiti. Tačiau Sąjūdžio audrose visi žiūrėjo į rašytojo švariai nuplautas rankas.
