Nežinau, kiek sąmoningos minties įdedama į šias kalbas, o kiek čia tėra simbolinė retorika. Tačiau panašu, kad vienybė – vis labiau mėgiamas Dalios Grybauskaitės kalbos rašytojų arkliukas. Įžengiant į 2010 metus dar kalbėta apie „atvirą, tolerantišką ir teisingą Lietuvą“. Artėjant 2011 metų pradžiai jau pirmą kartą paminėtas „susitelkimas“, o šiemet trumpoje kalboje net du kartus apeliuota į tai, kad reikia „susivienyti savo valstybėje ir pajusti stiprybę“ bei kad „vienybė ir pasitikėjimas lydėtų mus 2012 metais“.
Šios retorinės tendencijos gal tėra atsitiktinumas. Bet vienybės aukštinimas prezidentės kalbose pastebimas ne tik Naujamečio išvakarėse – tą patį ji skelbė ir Lietuvoje prasidedant krepšinio čempionatui, esą mums Lietuvoje trūksta „vienybės“.
Gal ir taip, tačiau vienybė gali būti suprantama itin skirtingai. Dažnai vienybės ilgėjimasis maskuoja viltį, kad už kiekvieną pilietį spręs kažkas kitas, o visi klusniai sutiks, nenorėdami „kiršinti“, „skaldyti“ ir pan. Šitaip suvokta vienybė yra tiesiausias kelias į diktatūrą. Bet koks prieštaravimas tokiu atveju lengvai nurašomas į „nevienybės kurstymą“.
Keista iš valstybės vadovo patarėjo lūpų girdėti „vienybės“ palinkėjimą artėjant rinkimams. Ar čia reiškia, kad visi turėtų balsuoti vienodai? Keisti ir pamokymai, esą visi pasisakantieji prieš atominę elektrinę yra „blogiečiai“, kuriais negalima tikėti. Matyt, tokios šalys kaip Vokietija, atsisakančios branduolinės energetikos, ar daugelis ja niekada nesinaudojusių Europos šalių yra labai kvailos ir naivios, greit pasigailėsiančios patikėjusios „apsimetėliais ekspertais“.
Čia ir išlenda ta išvirkštinė „vienybės“ užkeikimų pusė: mąstymas „visi, kas ne su mumis – tas prieš mus“. Esą visi, kas nepalaiko valdžios remiamų projektų yra ne šiaip kitokią nuomonę turintys žmonės, o apsimetėliai, kvailiai arba vienybės laužytojai. Nenuostabu, kad tie, kurie labiausiai šaukiasi vienybės ir susiduria su neišvengiama opozicija, labiausiai ir linkę patys skaidyti visuomenę į „teisingus“ (t.y. tą tariamą vienybę palaikančius) ir „neteisingus“ narius.
Grįžtant prie Aleksandro Lukašenkos, kaip klasikinio diktatoriaus, pavyzdžio, vienybės simbolis yra kaip niekad būdingas. Ištisai kartodamas, kad pasisako už vieningą Baltarusiją (kaip ir Putino partija – už vieningą Rusiją), jis pats yra labiausiai pagarsėjęs šalies gyventojų skirstymu į „sąžiningus“ ir „nesąžiningus“, „žmones“ ir „opoziciją“, „paprastus baltarusius“ ir „parsidavėlius“ ar dar geriau – „išsigimėlius“. Prieštaringa tariamo tautos tėvo pozicija savo kulminaciją pasiekė jo naujametinėje 2011 metų kalboje, su kuria Lukašenka kreipėsi į tautą iškart po kruvino rinkiminių protestų išvaikymo Minske. Šioje kalboje diktatorius pirmą kartą istorijoje buvo priverstas atskirai kreipsis į jį tariamai palaikančią „daugumą“ ir dar auklėtiną bei įtikintiną „mažumą“. Ir visa tai – prie Naujųjų metų stalo! Tuo pačiu Baltarusijos vadovui teko pripažinti, koks didžiulis skilimas slypi ir gilėja jo tiek metų globotoje ir vienytoje visuomenėje.
Kritikai tuojau pat prisiminė, kad šitaip vadinosi fašistinės Slovakijos valdančioji partija, šalį valdžiusi hitlerinio Europos užvaldymo metais. Jos šūkis buvo „viena tauta, viena partija, vienas vadas“.
Džiugina, kad Lukašenka, tiek daug metų atsisakinėjęs žaisti „demokratinius žaidimus“, ilgainiui pats pasimoko, koks neteisus jis buvo, tikėjęsis išvengti Vakarams įprastinės partijų sistemos. Nėra iliuzijų, kad Baltarusijos formuojama partinė sistema bus butaforinė, apsimestinė, imitacinė, labiausiai skirta Vakarams pademonstruoti „pažangą“. Tačiau vien tai, kad partijos kuriamos, pratina žmones susimąstyti, kad šalyje privalo būti alternatyva, kad šiuolaikinė valstybė neįsivaizduojama be įvairioms srovėms atstovaujančių institucionalizuotų politinių jėgų, taigi vienybė yra gerai, bet pliuralizmas – dar geriau.
Šiuo atveju reikia sutikti su Nerijumi Udrėnu, kad žmonės turėtų analizuoti, už kokią partiją balsuoti. Bet dar labiau pačios partijos turėtų apsispręsti ir aiškiai artikuliuoti, kokioms socialinėms grupėms realiai atstovausiančios ir kieno naudai politiką vykdysiančios. Partijai čia nėra jokia blogybė, o veikiau pareiga – aiškiai pasisakyti, už ką ir prieš ką esanti; svarbiausia, kad visuomenė kaip visuma nuo jų valdymo nepralaimėtų, tačiau „visiems vienodai teisinga“ partija, kitaip nei prezidentė, būti negali.
Mat šalies vadovė iš savo reitingų aukštumų dar gali leisti sau apeliuoti į vienybę ir susitelkimą – galiausiai iš dalies tai yra jos, kaip šalies vadovės, priedermė. Tačiau juokinga žiūrėti, kai į vienybę taikosi atskiros politinės partijos. Jeigu jos nori vienybės, turėtų tiesiog susinaikinti ir atiduoti valdžią kažkam vienam – bet ar tikrai to reikia?
Šalies politinei sistemai labiausiai kenkia ne vienybės trūkumas. Trukdo politikos turinio trūkumas – muštynės tarp partijų dėl smulkmenų ar neaišku ko, asmeninių ir finansinių ambicijų viršenybė prieš politinius prioritetus, partijų kalbėjimas prieš rinkimus niekam neįpareigojančiomis abstrakčiomis frazėmis siekiant įtikti visam elektoratui, užuot tarnavus savo rinkėjui. Kai neturi tikslų ir vizijų, o tik interesus – susitarti ir susitelkti išties sunku, nes šie interesai dažnai yra vienas kitą paneigiantys. Todėl bandymai kurti tariamą vienybę niekada nepavyksta – tai tėra fikcija, kuri, laimei, visada ilgainiui paneigia pati save. Tikra vienybė galima tik aplink tam tikrą idėją, o ne aplink tuštumą.
Todėl nereikia mums vienybių, tokių kaip buvo Stalino ar Hitlerio laikais. Mums reikia elementarios žmogiškos pagarbos vienas kitam, pakantumo, galbūt solidarumo, gebėjimo kalbėtis, diskutuoti, susitarti ir sąžiningai bendradarbiauti; reikia pilietinio aktyvumo, o ne aklo „pasitikėjimo“ ir pritarimo. Kaip matome, su deklaruojama vienybe tokios vertybės dažnai neturi nieko bendro.