Ar tikrai referendume balsavę Lietuvos piliečiai TURĖJO GALIMYBĘ įvertinti visas teigiamas ir neigiamas savo atsakymo apie Visagino AE reikalingumą aplinkybes? Ar padėję kryželį prie žodžio NE tikrai įsitikinę, kad planuojamas energetinis objektas būtų nenaudingas Lietuvos ekonomikai ir kiekvienam piliečiui asmeniškai? Ir ar tikrai jie balsavo PRIEŠ atominę elektrinę, o ne prieš liberaliosios politikos apraiškas kasdieniame gyvenime – augančius mokesčius, nuosekliai griaunamas sveikatos apsaugos, švietimo ir socialinio aprūpinimo sistemas? Ar jie tiesiog nenorėjo išsakyti savo nusivylimą esama valdžia ir jos „subtiliomis“ sprendimų priėmimo formomis.
Kas viešojoje informacinėje erdvėje be Visagino AE ir atskirų privačių asmenų bandė parodyti branduolinės energetikos teigiamas puses? Žiniasklaidoje vyko nuosekli gąsdinimo, spekuliacijų Černobilio, Fukušimos nelaimėmis kampanija, rinkiminės kovos įkarštyje kartais įgaunanti netgi cinišką atspalvį (prisiminkime skrajutę su laimingu Lietuvos vaikučiu su kovo 11 trispalve ir skenuojamą radiacijos matuokliu japonų vaikutį... „Sėkmingai“ sudalyvavęs rinkimuose judėjimas TAIP „medžiojo“ rinkėjų balsus).
Todėl šiandien sunku tylėti, kai žinai, kad Seimo rinkimus laimėjusios politinės jėgos, veikiamos priešrinkiminės kovos inercijos, pasirengusios atmesti buvusiųjų pradėtus darbus. Skubotas jau gerokai įsibėgėjusio Visagino AE projekto atsisakymas gali padaryti žymią ir nepataisomą žalą Lietuvos ekonomikai.
Rinkimai baigėsi, kietų argumentų poreikis kiek sumažėjo, tai pabandykime pakalbėti apie šį projektą konkrečiau. Konkrečiau - tai reiškia, kas, už kiek ir ar atsipirks...
Visų pirma, net ir žmonės, besidomintys energetika, dirbantys šioje sferoje ir mokantys palyginti įvairių projektų naudą, referendumo metu turėjo vadovautis nuojauta, nes nematė realių skaičių, ir pagrindinė to priežastys – tų skaičių šiandien ir negalėjo būti, nes neturėdamas projekto įgyvendinimo terminų, reikiamų finansų, ir laukiamų pajamų joks bankas nepasakys, už kiek jis pasiruošęs paskolinti pinigus tokiam projektui, atsiperkančiam per 20 m.
Šiuo metu Visagino AE projektas yra tokioje stadijoje, kai derėtis dėl konkrečių finansavimo sąlygų ir pasakyti konkrečią būsimos elektrinės kainą yra gerokai per anksti ir iš esmės neatsakinga. Siekdami kredito jūs visada išgirstate: „kai turėsite visus skaičius: išlaidas, įgyvendinimo terminus, planuojamas pajamas bei jų pagrindimą, tada ateikite ir kalbėsimės“.
Cituojant džentelmenišką naujai išrinkto premjero pareiškimą: „Galiu tvirtai pažadėti: vertinsime, ne vadovaudamiesi primityviomis schemomis, pavyzdžiui, „kas pradėta ne mūsų, tas blogai“, o remdamiesi objektyviais profesionalumo, kompetencijos, dalykinio išmanymo kriterijais“, norisi tikėti, kad naujai išrinkta valdžia suteiks galimybę atlikti visus reikiamus darbus tam, kad objektyviai ir be politinio atspalvio įvertintų Visagino AE projektą. Labai tikėtina, kad naujos AE statyba ir veikimas duos esminį postūmį Lietuvos ekonomikai kartu užtikrinant šalies energetinį stabilumą.
Aptarkime keletą skaičių, gautų pagal supaprastintą VAE projekto vertinimo modelį:
1. Projekto ekonominį priimtinumą iš esmės lemia keletas faktorių: visų pirma tai - deklaruota projekto kaina; kitas - palūkanų norma, kuri bus taikoma skolintoms lėšoms. Tikėtinos ir ekonomiškai priimtinos palūkanos gali siekti iki 8 proc. Esant 5 proc. ir mažesnėms palūkanoms, projektas pasidaro labai patrauklus. Veikdamas toks stambus pramonės objektas žymiai papildys Lietuvos biudžetą.
2. Žiniasklaidoje plačiai naudojama 17 mlrd. Lt elektrinės kaina kelia abejones. Niekur neparodyta jos nustatymo metodika. Tikėtina, kad tai buvo maksimali suma, kurią dabartiniai derybininkai įvertino kaip priimtiną. Savo ruožtu stebina tai, kodėl ji taip anksti nuskambėjo viešai, nes tiekėjas, žinodamas, kiek statytojas pasiruošęs mokėti, tiek ir prašys. Taigi reikia ne skubotai laidoti pasirinktą projektą, o ieškoti būdų sumažinti kainą gerinant jo atsiperkamumą.
Žiniasklaidoje ir premjero A. Butkevičiaus pasisakymuose sutinkama idėja apie mažųjų reaktorių panaudojimą Lietuvoje. Mažieji reaktoriai šiandien pasiteisina specifinėse sąlygose – esant silpnai išvystytiems elektros tinklams ir pan. Kartu esminė neigiama tokių reaktorių charakteristika – 2-4 kartus didesnė instaliuoto galios kilovato kaina.
Ir pagaliau eskaluojami priekaištai dėl nepakankamo pasirinkto AE projekto saugumo yra nepagrįsti, nes „Hitachi-GE“ ABWR reaktorius yra sertifikuotas JAV, kur reikalavimai saugumo lygiui yra tikrai aukšti ir atitinka geriausią pasaulinę praktiką. Todėl galima ir reikia diskutuoti dėl detalių ir specifinių reikalavimų, galinčių iškilti projekto realizavimo eigoje, kurią prižiūrės jau 20 metų branduolinės saugos priežiūros patirtį turinti Valstybinė atominės saugos inspekcija (VATESI). „Hitachi-GE“ techninės dalies atstovai ne kartą yra patvirtinę savo pasirengimą bendradarbiauti harmonizuojant projektą su Europos ir Lietuvos norminių dokumentų reikalavimais.
Taigi, kas sieja teksto pavadinime iškeltus klausimus? Atsakome – juos sieja VILTIS, kad deklaruojamas džentelmeniškas požiūris į šalies energetikos vystymo perspektyvas objektyviai atsakys į klausimą būti ar nebūti Lietuvai branduoline valstybe nesivadovaujant emocijomis ar išankstiniais nusistatymais „kas pradėta ne mūsų, tas blogai“, o atlikus reikiamus pasiruošimo darbus iki 2015 metų bus priimtas esminis ir ekonomiškai pagrįstas sprendimas dėl naujos AE Lietuvoje statybos.