Sklando pavasario garsai ir kvapai. Per žiemą stovėję po sniego kepurėmis seniai nuvytę automobiliai pukši ir stena užvedami. Eismo dalyviams keliantys siaubą prasti vairuotojai, kuriuos taksistai vadina „sezoniniais“, rieda iš kiemų kelti sumaišties keliuose. Nesnaudžia ir pilietiniai chaoso kariai, išriedėję kovoti „už teisingumą“ drąsos keliais.
Visuomenininkas Alvydas Medalinskas eina tirpdyti, jo žodžiais tariant, „neteisingumo ledo“. Kitas visuomenininkas – Darius Kuolys – eilinį kartą viešai meluoja, o apmeluoti asmenys priversti rašyti paneigimus. Jų bendražygių mobilizuoti kovo kovotojai renkasi prie Seimo „už teisingumą“. Teisingumas šitų „draugų“ nepažįsta, bet tyli, nes gerbia laisvę ir demokratiją.
Seimo narys konservatorius Naglis Puteikis rašo socialiniame tinkle: „Kviečiam šeštad. 03.17 i mitingą Vilniuj „Už teisingumą“. Kelionės kaina-10 Lt. Autob. išvažiuoja 9.00-viešb."Klaipėda", 09.15- Akropolis Dubysos g. Registruotis tel. 865644695.“
Puteikio Lietuva – kaip Putino Rusija: veža žmones iš regionų į sostinėje vykstančius mitingus, apmoka kelionę, suteikia progą dykai pasimaklinėti po Vilnių ar Maskvą. Vienintelė sąlygą – nueiti pamitinguoti už tą „teisingumą“, kurį nurodys Putinas ar Puteikis, kad visi išgirstų tariamą „visuomenės balsą“, kurį reikiamu metu įjungia „Jedinaja Rossija“, „Tėvynės sąjunga“ ir jas aptarnaujanti žiniasklaida. Importuojame rusišką valdomos demokratijos modelį?
Tačiau bala nematė politikų: geriau pažvelkime į tautos didžiavyrius, vadinamuosius visuomenininkus, kurie, kaip sakydavo sovietmečiu, pretenduoja būti „mūsų epochos protu, sąžine ir garbe“. Jie yra labai judrūs ir susitelkę, vis buria tai kokį nors judėjimą, tai santalką, tai kitu burtažodžiu pavadintą organizaciją. Jų yra vos keli ar keliolika, jų auditorijos branduolį sudaro vienos politinės partijos garbintojai, bet jie jaučiasi kalbą visos Lietuvos vardu.
Štai pavaizdi ištraukėlė iš Medalinsko straipsnio: "Per vieną diskusiją generalinio prokuroro pavaduotojas klausė: jeigu žmonėms toks svarbus teisingumas, kodėl jie neateina į teismo posėdžius, nepasidomi, kaip ten viskas vyksta? Tada sakiau, jog perduosiu šią žinią". Medalinskas, pasirodo, yra tas, kuris perduoda visuomenei žinias. O visuomenė per jį gal į jas ir atsako?
Keista Medalinsko ir „visuomenės“ dialektika. Įsivaizduokite dailininko Iljos Repino paveikslą: "Iš Medalinsko gavę žinią Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui"...
Patarpininkavęs tarp Lietuvos ir prokuratūros, Medalinskas ūmai ima pasakoti apie savo tariamus pokalbius su prezidente Dalia Grybauskaite. Neva prezidentė sakiusi apie buvusį FNTT vadovą Vitalijų Gailių, kad jis buvo netinkamas pareigoms, nes nepasistatė namo. Neva liepusi Medalinskui „daryti tą ir tą“ ir galbūt jo atžvilgiu „turėjusi tikslą patraukti savo pusėn“ (su visais Zaporožės kazokais?). Ir – pagraudenimas: „Tai yra siaubą varantys dalykai“.
Siaubą varantis dalykas šioje istorijoje yra prasti visuomenininko santykiai su tiesa ir tikrove. Jei paaiškėtų tiesa, jam, tikėtina, sunku būtų išlikti visuomenininku, nes visuomenė iš jo juoktųsi. Deja, žinodamas, kad prezidentė šito anekdoto nepasakos, nes neleidžia sveikas protas ir statusas, jis pasinaudojo savo nepakaltinamumu ir prikūrė istorijų žurnalistams.
Keli Seimo nariai šią istoriją užsirašė ir persiuntė prezidentei, reikalaudami atsakyti, ar nugirstas gandas yra tiesa. Ir tai vadinama Seimo Antikorupcijos komisijos darbu: prisiklauso abejotinų versijų (juk liudijimai šiai komisijai yra neįpareigojantys), susėda rimtais veidais – ne todėl, kad yra rimti, o todėl kad neturi humoro jausmo – surašo visus gandus ir pareikalauja, kad valstybės institucijos kapstytųsi po jų rašliavas.
Dar labiau tiesmukai nebūtus dalykus skleidžia kitas visuomenininkas – Kuolys. Pastaruoju metu jis ne kartą viešai melavo. Ko verta kad ir įvairioms auditorijoms jo ne sykį pasakota istorija apie tai, kaip kažkoks VSD pareigūnas esą „padarė vaiką“ čečėnų merginai, ją išnaudojo, o paskui tos merginos ir vaiko išsižadėjo. Į pastabas, kad reikėtų remtis faktais, o ne gandais, jis atrėždavo, kad tai – faktai. Tačiau šie tariami „faktai“ vėliau buvo paneigti VSD pranešimu spaudai, specialiai atlikus DNR tyrimą.
Deja, vis mindamas ant to paties grėblio, Kuolys ir toliau kaip niekur nieko pasakoja pramanytas istorijas ir šmeižia jam neįtikusius žmones. Neseniai viename jo straipsnyje pasirodė mažiausiai trys (!) melagystės, dėl kurių šio iš pažiūros inteligentiško žmogaus apmeluoti asmenys (TV3 naujienų tarnybos vadovas Sigitas Babilius, LTV naujienų tarnybos vadovas Audrius Matonis ir premjero visuomeninis patarėjas Linas Linkevičius) buvo priversti rašyti paneigimus.
Ir tai tik vienas fragmentas – o kiek yra buvę atvejų, kai apmeluoti žmonės, nenorėdami murkdytis pramanų liūne, paneigimų neparašydavo? Kokią pilietinę visuomenę Lietuvoje ugdo Kuolio vadovaujamas Pilietinės visuomenės institutas, jei jo vadovas ramių ramiausiai skleidžia dezinformaciją? Už kokį teisingumą ir kokią Lietuvą kovoja mitingo Daukanto aikštėje vasario 22 d. ir „Už teisingumą! Už Lietuvą!” kovo 17 d. dalyviai, jei jų politiniai pranašai – viso labo manipuliatoriai, kurstantys minios neapykantą valstybės pareigūnams ir institucijoms?
Vyksta informacinis karas, kariaujamas dezinformacijos ginklais. Su tiesa ir tikrove prasilenkiančiomis publikacijomis puolama teisėsauga, spec. tarnybos, neklusnūs politikai, dabar jau – ir prezidentė. Iš teisėsaugos institucijų nutekinama operatyvinė informacija, kuri yra sumaniai panaudojama, kurpiant odiozinius straipsnius, reportažus ir įvairiausias insinuacijas. Kovai mobilizuojami ir vadinamieji visuomenininkai, ir politinių partijų ruporai.
Vis garsiau burzgia sovietinę propagandą primenanti netiesos gaminimo mašina. Kuriamoje baimės atmosferoje sąžiningi pareigūnai, teisėjai, politikai, žurnalistai nedrįsta ištarti žodžio, prieštaraujančio menamai „visuomenės nuomonei“. Politikos užkulisiuose sudaromi sąrašai pareigūnų, kliūvančių partiniams ir nepartiniams galios žaidėjams. „Juoduosius sąrašus“ skelbia informaciniame kare nekonvenciniais ginklais kariauti nesibodinti žiniasklaida ir sąmokslo teorijas skleidžiantys visuomenininkai.
Tada organizuojamas koks nors mitingas, į kurį suvežami didelės, priešų amžinai ieškančios partijos aktyvistai. Ant bačkos užsilipę visuomenininkai perskaito „juodąjį sąrašą“. Minia šaukia „gėda, gėda!” Paskui į televizijos laidą atėjęs garbus politikas ar apžvalgininkas išaiškina, kad visuomenė nepasitiki tais ir tais pareigūnais, todėl juos būtina atstatydinti. Jei jo paklausia – „iš kur jūs žinote visuomenės nuomonę?“ – jis atsako – „juk spauda rašo, žmonės mitinguoja, visuomenininkai piktinasi“. Begėdiška, bet veiksminga.
Kad ir kaip pasibaigtų vadinamasis FNTT skandalas, jokia jo politinė baigtis nebeužgoš kito – gal net didesnio skandalo: šmeižtas, intrigos, veidmainiavimas ir paprasčiausias nusišnekėjimas tampa mūsų viešojo gyvenimo norma. Tai, kas prasidėjo nuo melo ir jo detektoriaus, nuo patikrinimo poligrafu nepraėjusių pareigūnų garbstymo, peraugo į tikrų tikriausią melo fiestą viešojoje erdvėje. Gaila netikrais pranašais patikėjusių žmonių: apginkluoti gandais ir įtūžiu, jie veržiasi į kovą už tariamą teisingumą. Ir it kokie jakobinai griauna ir teisingumą, ir žmoniškumą, ir politinę santvarką.