aA
Leidykla „Briedis“ pristato serijos „Karas Ukrainoje“ naujieną – bestselerio „Oro uostas“ autoriaus Sergejaus Loiko tikrais įvykiais paremtą romaną „Reisas“. Knygoje pasakojama apie virš separatistų kontroliuojamos Rytų Ukrainos numušto keleivinio lėktuvo „Boeing“ katastrofą.
© AP/Scanpix

Rusijos pradėto kruvino karo Rytų Ukrainoje metu pagrindinis herojus Sergejus Aliochinas iš pradžių vienas, o vėliau padedamas amerikiečių žurnalistės, aiškinasi savo šeimos – žmonos ir dviejų mažamečių dukterų – žūties aplinkybes. Jo artimieji skrido virš Donbaso numuštu „Boeingu“.

Sergejus niekada nesidomėjo politika ir nieko nežinojo apie karą Ukrainoje, kol pats tapo to karo auka ir liudininku. Aiškindamasis įvykio aplinkybes atsiduria tarp Rytų Ukrainos separatistų ir Rusijos kareivių, klasta įsibrovusių į nepriklausomos valstybės teritoriją.

Sergejus bet kokia kaina privalo sužinoti, kas ir kodėl nužudė jo šeimą, tarptautinio tyrimo ir tribunolo pabaigos jis nelauks. Suradus tikruosius nusikaltėlius, Aliochino ranka nesudrebės.

S. Loiko – dienraščio „Los Angeles Times“ korespondentas ir fotografas, dirbantis ginkluotų konfliktų ir karų zonose.

Jis rengė straipsnius apie ginkluotus konfliktus, revoliucijas ir karus Kalnų Karabache, Rumunijoje, Tadžikistane, Čečėnijoje, Gruzijoje, Afganistane, Irake. Apie Ukrainos Orumo revoliuciją ir po jos prasidėjusį karą Sergejus rašė, tuos įvykius fotografavo faktiškai be pertraukų nuo pirmos dienos – nuo 2013 m. lapkričio 30 d. iki 2015 m. vasario mėnesio.

2015 metais už darbą nušviečiant Ukrainos karą Sergejus Loiko buvo įvertintas vienu aukščiausių Amerikos žurnalistiniu apdovanojimu – Overseas Press Club Bob Considine award („Už narsą, aprašymų tikrumą, originalumą, gilumą ir išraiškingumą“). Tais pačiais metais Sergejus buvo pagerbtas prestižiniu Los Angeles Times editorial award apdovanojimu „Už geriausius 2014 metų reportažus“.

Sergejus buvo vienintelis užsienio korespondentas, kuris 2014 m. spalį lankėsi Donecko oro uoste ir su „kiborgais“ praleido ištisas keturias dienas. Savo įspūdžių ir reportažų pagrindu parašė knygą „Oro uostas“, tapusią nacionaliniu ir pasauliniu bestseleriu.

Knygos „Reisas“ viršelis
Knygos „Reisas“ viršelis
© Leidykla "Briedis"

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

***

Jis iškart suprato, kad reikalai prasti, kai atvažiavo Oro gynybos kariuomenės vadas, generolas leitenantas Trojekurovas. Tik kartą gyvenime jį buvo matęs. Štabų mokymuose. Iki tol visais klausimais bendravo su armijos vadu.

O čia – per galvą. Atvažiavo be skambučio, be įspėjimo. Užsidarė su juo štabe. Ir prasidėjo paistymas, pilstymas iš tuščio į kiaurą. Galiausiai priėjo prie užduoties, datos, laiko, „koridoriaus“ (čia galvoje turimas oro erdvės ruožas, numatytas oro transporto priemonei skristi – red. past.)

– Georgijau Semionovičiau, jūs – visa mūsų viltis, – pasakė Trojekurovas, abejingai žvelgdamas į Ukrainos žemėlapį ant stalo. – Tai slapta vyriausybinė užduotis.
Ištrauka iš knygos „Reisas“

Trojekurovui tai – kovinis uždavinys, Gorovojui – kažkokia nesuprantama velniava. Dešimt tūkstančių metrų – tai išvis, bl..., civilinių orlaivių ešelonas (aviacijoje ešelonas – tam tikras atmosferos tarpsnis (aukštis), skirtas vienos rūšies orlaiviams, siekiant išvengti lėktuvų susidūrimų ore – red. past.) Kokios, nach..., Ukrainos karinės oro pajėgos?! Jie ir popierinį lėktuvėlį bijo paleisti po to, kai 53-iosios brigados zenitininkai „Verbomis“ (kilnojamas zenitinis raketinis kompleksas, skirtas žemai skraidantiems oro taikiniams numušti – red. past.) „nuleido ant žemės“ jų transportinius ir malūnus (čia malūnas reiškia malūnsparnį – red. past.)

Ten apskritai nė viena bl... neskraido, išskyrus civilinius lėktuvus. Ir ne žemiau devynių ir penkių šimtų.

– Georgijau Semionovičiau, jūs – visa mūsų viltis, – pasakė Trojekurovas, abejingai žvelgdamas į Ukrainos žemėlapį ant stalo. – Tai slapta vyriausybinė užduotis.

Paskutinė frazė Gorovojui ypač nepatiko.

– Zenitinis raketinis kompleksas „Buk M 1-2“ skirtas karinių grupuočių ir objektų oro gynybai, – pradėjo dėstyti brigados vadas. – Jis naudojamas armijos, operatyvinės taktinės ir strateginės paskirties aviacijai, ugnies palaikymo malūnsparniams, sparnuotoms raketoms ir nuotoliniu būdu valdomiems skraidantiems aparatams numušti.

– Tu ką, Gorovojau, durnių volioji? – pakėlė balsą generolas, bet atsitokėjo, pažvelgė į uždarytas duris, po to pakilo, priėjo prie lango ir uždarė orlaidę. – Taip, tai civilinis koridorius! Ir be tavęs žinau, gudruti neraliuotas! Ir lėktuvas bus civilinis. Bet tik savo išore. O jo viduje – amerikietiški itin taiklūs ginklai. Juos panaudojus žus tūkstančiai mūsų karių. Mūsų tankai degs kaip degtukų dėžutės. Kaip Irake. Tu to nori?

– Aš suprantu, drauge generole, – niūriai paprieštaravo Gorovojus. – O kodėl tai atlikti turi mano vaikinai? Ten, prie Rostovo, yra dvidešimt antra, dvidešimt septinta brigados. Prie Taganrogo – trisdešimt ketvirta. Kodėl mano?

– Todėl, kad tu, Gorovojau, pats geriausias, – pagyvėjo generolas. – Kas pasižymėjo pavasarį per kontrolinius paleidimus? Puškinas? Tuchačevskis? Kas viena raketa numušė „Striž“ tipo manevruojantį taikinį sudėtingų kliūčių aplinkybėmis? Šaudė penkios komandos, o pataikei tik tu! Viena raketa dešimties tūkstančių aukštyje! Trisdešimt dviejų kilometrų atstumu! Kaip į adatos ausį, bl...!

– Ne viena, drauge generole, o dviem, – pataisė viršininką Gorovojus.

Meilikavimas net ir sunkiausiomis aplinkybėmis kariškiams iškrečia skaudžių pokštų. Jie nepratę prie pagyrų. Ypač tokių atvirų.

– Antra smogė jau į nuolaužas! – Trojekurovas trenkė kumščiu į stalą taip, kad žalvario peleninė pašoko ir trinktelėjo ant grindų.

Aplink ją ant lakuoto parketo pabiro nuorūkos lyg saulės spindulėliai, sudėlioti vaiko paplūdimio smėlyje iš mažų, siaurų akmenėlių aplink didesnį apvalų riedulį. Gorovojus prisiminė netrukus įvyksiančią kelionę į Krymą ir truputį apsiramino.

– Tai ką? Vesti visą kompleksą? – staiga paklausė Gorovojus, pats nežinodamas, kodėl tai padarė. Jam tiesiog norėjosi greičiau baigti tą bjaurų pokalbį ir išeiti iš tvankaus kambario, nė neįtarė, kad jau pasidavė.

– Ką tu turi omenyje? – Trojekurovas perėjo į darbinį toną.

– O tu žinai, kad tai ne mano įsakymas? – generolo akys suapvalėjo, lyg nematomos rankos būtų įdėjusios jam linzes su nuostabos išraiška. – Tai jo įsakymas.
Ištrauka iš knygos „Reisas“

– Kilnojamą vadovavimo punktą, – pradėjo vardyti papulkininkis, – taikinio pastebėjimo ir nutaikymo stotį, savaeigį ugnies įrenginį, keturių raketų pervežimo, saugojimo ir paleidimo mašiną.

– Kam? – šyptelėjo generolas. – Juk mes neskelbiame karo. Ešelonas, azimutas, data, laikas minutės tikslumu – viskas surašyta kaip gaidos. Tik grok. Tau reikės paleisti vieną raketą, maksimum dvi. Ir namo. Su kaupu užteks raketų pervežimo, saugojimo ir paleidimo mašinos. Na, dėl visa ko nusivešite keturias raketas. O tu, girdėjau, ar tik ne atostogauti susiruošei? Į mūsų Krymą?

Gorovojus kreivai šyptelėjo. Natūraliai nusijuokti nesugebėjo. „Tu girdėjai, aha, – pamanė sau. – Tu apie mane išvis kada sužinojai? Tai pakišo, sūkos...“

– Gerai, – papulkininkis pasistengė pasakyti tvirtai, kaip tik galėjo. – Komandą parenku aš, ar kaip?

– Tai mes, atrodo, susitarėme, – generolas ištraukė iš kišenės akinių dėklą, užsidėjo akinius raginiais rėmeliais, kurių dešinysis lankas buvo apklijuotas siaura lipnios juostos skiautele. Po to iš kitos kišenės išpešė lapelį, ištiesino jį, kalbėdamas sau panosėje: – Važiuos tavo Vorošilovo šauliai, kurie numušė „Strižą“. Kaip jie ten? Aha, štai: Kuročkinas, Fedulovas ir Kartavovas. Ir Kalužinas irgi.

– Kalužinovas, – pataisė papulkininkis, supratęs, kad dabar jau neišsisuks. – Drauge generole leitenante, man reikia įsakymo.

– Tu jį gavai. Ne?

– Aš turiu omenyje įsakymą raštu. Su nurodytomis starto pozicijos koordinatėmis, taikinio ešelonu ir kitkuo.

– Gorovojau, – generolas nusiėmė akinius ir įdėmiai pažvelgė į brigados vadą, – aš kažko nesuvokiu. Tu esi girdėjęs apie tokį dalyką, kuris vadinamas karine paslaptimi?

– Kažką teko girdėti, – truputį padrąsėjęs atsakė papulkininkis. – Mes tiesiog įkišime įsakymą į seifą, ir viskas. Iš kabineto jis niekur nedings.

– Jeigu Žukovas kiekvieną kartą būtų reikalavęs iš Stalino raštiškų įsakymų, dabar mes su tavimi tarnautume Vermachte. Geriausiu atveju.

– Tai ne pats blogiausias variantas, – įsikibęs į pokštavimą, tęsė pokalbį Gorovojus, nors ir suvokė, kad jis įvarytas į kampą. – Gal bent atlyginimas būtų padoresnis.

– O mano štabo viršininko atlyginimas tave tenkintų? – gudriai prisimerkė generolas. – Pirogovas susiruošė į pensiją. Pareigos, žinoma, atsakingos. Bet juk generoliškos. Kitokios žvaigždutės. Iš pradžių trys, o toliau, žiūrėk, ir viena, bet didesnė.

– Jūs man siūlote naujas pareigas? – tiesiai paklausė Gorovojus.

– Siūlau, – tiesiai atsakė Trojekurovas.

– Man reikia raštiško įsakymo, – neužkibo Gorovojus.

– Apie tavo paskyrimą?

– Apie kovinį uždavinį.

– O tu žinai, kad tai ne mano įsakymas? – generolo akys suapvalėjo, lyg nematomos rankos būtų įdėjusios jam linzes su nuostabos išraiška. – Tai jo įsakymas.

– Kieno – jo?

– Jo! – generolas parodė akimis į lubas.

– Ministro?

– Imk aukščiau.

– Kurgi aukščiau? – Gorovojus ir toliau dėjosi kvaileliu.

– Trumpiau, papulkininki, – Trojekurovas nusiėmė akinius ir neskubėdamas įdėjo juos į dėklą, – aš norėjau sutarti geruoju. Bet mums nepavyksta. Tu atsisakai vykdyti asmeninį vyriausiojo įsakymą? Aš supratau teisingai? Perduok reikalus ir dumk į Krymą. Tik žiūrėk, bent žodis apie mūsų pokalbį – ir...

– Vyriausiasis pats asmeniškai jums įsakė? – paklausė Gorovojus, žiūrėdamas kažkur šalia Trojekurovo, lyg už generolo nugaros staiga būtų atsiradusi kažkokia nauja figūra.

– Ne, perdavė per kurjerį, – pamėgino atsikirsti generolas. Bet jam nelabai pavyko. – Pasirašytinai žurnale. Ką tu, lyg kursantas, dievaži?!

Tas pokalbis jau pradėjo varginti Trojekurovą. Jis buvo visai ne kvailys ir suvokė, kad įsakymas, kalbant civilių kalba, iš tikrųjų idiotiškas.

– Gerai, aš sutinku, – Gorovojus atsistojo ir pradėjo mankštinti kojas, sulenkdamas ir ištiesdamas jas per kelius.

– Ką, nutirpsta keliai? – tėviškai pasiteiravo generolas.

Prablaivėjęs generolas pažadėjo komandai naujas žvaigždutes ir pareigas. Visiems, išskyrus mechaniką vairuotoją. Jam tik premiją. Tėviškai apglėbė kiekvieną, papasakojo budintį anekdotą apie sumanų kareivį ir jo kariams sutartinai kvatojant išvyko į oro uostą, kur jo jau laukė lėktuvas įjungtais varikliais.
Ištrauka iš knygos „Reisas“

– Taip, ir juosmuo pradėjo kvailioti, – suvokęs, kad pralaimėjo, nusiramino papulkininkis. – Senatvė beldžiasi.

– Nesisielok. Įvykdęs uždavinį atskrisi savaitėlei pas mane į Maskvą. Aš tave už rankelės nuvesiu pas pulkininką Sergejų Fedorovičių Glušakovą, Mandryko klinikos refleksoterapijos laboratorijos viršininką. Jis tave per vieną seansą pastatys ant kojų. Kojos bus kaip eržilo. Apie nugarą pamirši. Ir ch... stovės kaip Gagarinui.

– O aš vis galvojau, kodėl jis sudužo. Sumaišė svirtis.

Abu nusijuokė.

– Drauge generole leitenante, turiu vieną prašymą.

– A, nuo reikalavimų perėjai prie prašymų, pulkininke? – Trojekurovas vėl gudriai pažvelgė į Gorovojų. – Tai jau neblogai.

– Papulkininkis, drauge generole, – pataisė jį Gorovojus.

– Tu, kariški, žinai, kad, kiek žvaigždučių tu nešiosi, sprendžiu aš. Pasakiau – pulkininkas, vadinasi, pulkininkas. Lauk įsakymo rugpjūčio pirmą dieną. Su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Beje, išgerti ko nors neatsirastų? Nes gerklė išdžiūvo. Seniai su niekuo tiek nešnekėjau.

– „Boržomio“?

– Tu, pulkininke, šiandien iš tikrųjų kažkoks prislopintas. Aš juk pasakiau aiškiai – išgerti, o ne papą pačiulpti. Aiškiai dėstau?

– Tikrai taip, drauge generole! – skambtelėjo įsivaizduojamais pentinais pralinksmėjęs Gorovojus.

Kol jis atidarė seifą ir siekė budinčio konjako, generolas priminė jam apie prašymą:

– Ko tu norėjai, Gorovojau? Koks prašymas? Klok, šiandien aš geras.

– Jūs negalėtumėte pats asmeniškai įsakyti mano komandai? Nes, žinote...

– Žinau, – nutraukė jį patenkintas generolas. – Žinau, kad tu mane aplenkei. Būtent tai ir ketinau padaryti. Kviesk čia savo Vorošilovo šaulius. Beje, žinai apie juos anekdotą?

– Apie mano vaikinus?

– Ne, apie šaulius.

– Nežinau. O gal žinau... Ne, nežinau, – Gorovojus tarė žodžius, nesigilindamas į jų turinį. Žaibiška Trojekurovo reakcija į jo prašymą jam pasirodė keista, bet kur čia šuo pakastas, jis nesuprato, ir jam tapo neramu.

Koročė, – generolas suėmė jį už alkūnės, – ar žinai, ką reikia sakyti, kai kas nors pokalbyje su tavimi sako „koročė“?

– Ne. O ką?

– Reikia sakyti: koročė u sosėda,– Trojekurovo veidas tapo net vyšninis nuo juoko priepuolio. – Koročė, bl..., u sosėda! Cha, cha, cha! Tu supratai? Kad kaimyno koročė?

– Supratau, drauge generole, – išspaudė šypsnį Gorovojus.

– Taigi, koročė, eina du Vorošilovo šauliai Maskvoje per Puškino aikštę, – apkūnus generolo kūnas ir vyšniniai skruostai vis dar drebėjo iš juoko. – Tu buvai Maskvoje? Matei tą aikštę?

– Tikrai taip. Buvau, mačiau.

– Šaunuolis, – nurimo generolas ir jau nedrebančia ranka pylė konjaką į taures, kurias Gorovojus išėmė kartu su buteliu iš seifo. – Na, išgerkim! Už žvaigždes danguje. Kad jos ant antpečių byrėtų! Ir už rusų ginklo galią! Išlenkim, broli!

Trojekurovas vienu gurkšniu išmaukė taurę ir nesusiraukęs prisipylė sau dar vieną. Gorovojus pasekė jo pavyzdžiu.

– Citrinos kartais neturi? – šypsena iš generolo veido pradėjo sklisti į visą kūną. – Žinai, mėgstu žmogiškai, kad būtų ir skonis, ir puokštė.

– Tikrai taip, – Gorovojus pravėrė mažą šaldytuvą po povandeninio laivyno karininko apranga vilkinčio ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado portretu. – Kaip aš galėjau pamiršti?!

Jis ištraukė ant lėkštelės su auksiniu kraštu jau supjaustytą skiltelėmis citriną ir pastatė ant stalo.

Išgėrė dar po vieną.

– Taigi, vadinasi, eina jie... tie Vorošilovo šauliai... per Puškino aikštę, – generolo liežuvis pradėjo truputį kliūti. – Tu, beje, žinai, kodėl aikštė taip vadinama?

– Na, Puškino, poeto vardu.

– Teisssingai. O jeigu nežinai pavadinimo, kaip sužinoti pavadinimą?

– Nežinau.

– Taigi, būūūtent. Ten stovi Puškinas. Samdras Sergeičius. Paaa-minklas, – Trojekurovas žagtelėjo ir siekė citrinos.

– Taip, žinau. Stovi.

– Taaaigi. Vienas šaulys ir sako kitam: „Nesuprantu. Paminklas Puškinui. O juk paaataikė Dantesas!“ Dantesas, bl..., pataikė! Suuupratai?

– Tikrai taip. Cha, cha, cha! – šį kartą Gorovojus nusikvatojo iš tikrųjų. Anksčiau jis nebuvo girdėjęs šio anekdoto. – Dantesas, drauge generole, pataikė. Į Puškiną.

– Būūūtent, – patenkintas numykė Trojekurovas. – Kaip tu tą „Strižą“, – Generolas pasimėgaudamas išsišnypštė į didelę, lyg šalikas, nosinę, sukišo ją į kitelio kišenę ir tęsė jau visai blaiviu balsu: – Na, pulkininke, duok šen savo Vorošilovo erelius. Man liko tik valanda laiko.

Po dvidešimties minučių visi keturi buvo štabe. Pokalbis buvo ramus ir santūrus. Prablaivėjęs generolas pažadėjo komandai naujas žvaigždutes ir pareigas. Visiems, išskyrus mechaniką vairuotoją. Jam tik premiją. Tėviškai apglėbė kiekvieną, papasakojo budintį anekdotą apie sumanų kareivį ir jo kariams sutartinai kvatojant išvyko į oro uostą, kur jo jau laukė lėktuvas įjungtais varikliais.

* * *

– Aš šio anekdoto anksčiau nesu girdėjęs, – Federalinės saugumo tarnybos kapitonas nuėmė ausines ir paklausė vyresniojo leitenanto Pavlenkos: – Tikrai, juokingas?

– Apie kurį jūs kalbate, Nikolajau Borisovičiau? – Pavlenka irgi nuėmė ausines. – Jeigu apie sumanų, kuriam raštininkas, tai taip, esu girdėjęs. O apie Puškiną ne.

– Bet tikrai juokingas?

– Labai, Nikolajau Borisovičiau, – Pavlenka susikaupusiu veidu vėl užsidėjo ausines ir atsuko įrašą atgal.

Jie sėdėjo „Volkswageno“ autobusėlyje kitapus gatvės prie namo priešais įėjimą į dalinį, už maždaug penkiasdešimties metrų nuo štabo.

– Dar juokingiau, drauge kapitone, kad pokalbį, be mūsų, įrašinėjo dar kažkas.

– Kodėl tu taip manai?

– Užsidėkite, prašau, ausines.

– Na, užsidėjau. Ir kur?

– Štai. Paklausykite čia, pačioje pabaigoje.

Černecovas susikaupė ir pačiame jų įrašyto pokalbio gale išgirdo sausą spragtelėjimą.

– Ir kas? – paklausė jis. – Kodėl tu manai, kad tai įrašas?

Saugumiečiai buvo teisūs. Gorovojus įrašė visą pokalbį savo antru išmaniuoju telefonu, kuriame, be Lidos numerio, jokių kitų kontaktų nebuvo.
Ištrauka iš knygos „Reisas“

– Mes „blakę“ įdėjome į jo šeimos nuotrauką. Tą, kuri ant stalo, storame paauksuotame rėmelyje ant pagrindo. Spragtelėjimas girdisi aiškiai, taip? Spragtelėjo tai, kas gulėjo ant stalo šalia nuotraukos. Štai, pavyzdžiui...

Pavlenka išėmė savo išmanųjį telefoną „Samsung“ ir įjungė jį įrašui atlikti. Po kelių sekundžių išjungė. Aiškus spragtelėjimas išjungiant buvo identiškas tam, kuris ką tik įrašytas Gorovojaus kabinete.

– Be to, įrašo metu buvo nemažai trikdžių, – pridūrė Pavlenka. – Atsimenate tą kartkartėmis girdėtą cypimą, lyg būtų nukritusi radijo imtuvo banga?

– Taip, tikrai. Aš maniau, kad kokie nors trikdžiai mūsų aparatūroje.

– Ne, ne mūsų. Pokalbį dar kažkas įrašinėjo. Be mūsų.

– Ak, tu, įdomūs dalykai. Ir kas gi?

– Aš manau, kad brigados vadas. Kam generolui įrašinėti?

– Galvojant logiškai – taip. Jam nereikia. Tai yra ch..., Pavlenka.

– Ir aš taip sakau. Įtraukiame į ataskaitą?

– Teks. Kur dingsi...

* * *

Saugumiečiai buvo teisūs. Gorovojus įrašė visą pokalbį savo antru išmaniuoju telefonu, kuriame, be Lidos numerio, jokių kitų kontaktų nebuvo. Dabar papulkininkis vėl jau kažkelintą kartą klausėsi telefono įrašo nuo pradžių iki galo ir iškošė pro dantis:

– Taip, juokingas anekdotas... Pataikė, sakai, kaip į „Strižą“. Matytum tu, sūka, tą „Strižą“, bl...

Po to jis atsigulė ant lovos ir įjungė televizorių. Lyg pradėjo snausti skambant reklamos muzikai ir staiga nubudo nuo rūsčių gaidų diktoriaus balse: „Mes nutraukiame laidą dėl skubios žinių laidos. Šiandien vienuoliktą valandą ryto Rostovo srityje mokymų metu sudužo Gynybos ministerijos malūnsparnis. Apie tai praneša agentūra „Interfaks“ su nuoroda į gynybinės žinybos spaudos tarnybą.

Avarijoje žuvo visi malūnsparnyje buvę aštuoni žmonės, tarp jų – Rusijos Federacijos Ginkluotųjų pajėgų oro gynybos kariuomenės vadas generolas leitenantas Germanas Trojekurovas, jo pavaduotojas generolas majoras Anatolijus Malyševas bei du Oro gynybos štabo operatyvinės valdybos pulkininkai.

Pirminiais duomenimis, malūnsparnis dėl nepalankių oro sąlygų ir blogo matomumo kliudė aukštos įtampos laidus ir nukritęs ant žemės sprogo. Kritimo rajone atliekami žuvusiųjų palaikų paieškos darbai.“

Gorovojus išmaniuoju telefonu įjungė internetą, įėjo į pogoda.ru, pasirinko intellicast ir spragtelėjo nuorodą į Rostovą prie Dono.

Ten trisdešimt du laipsniai šilumos. Saulėta. Be kritulių.

Leidykla „Briedis“
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ramanausko-Vanago brolis Albinas: kai mane paleido, iškart supratau, kodėl (298)

Ilgi metai miškuose, tamsiuose, šaltuose ir ankštuose bunkeriuose, sveiku protu nesuvokiami...

Pagrindinių mokesčių trūkumas siunčia rimtą signalą apie Lietuvos ekonomiką (192)

Finansų ministerija skelbia, kad per devynis šių metų mėnesius valstybės ir savivaldybių...

Šimonytė skelbia savo rinkimų programą: apeliuoja į valstybe nusivylusius žmones (203)

Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD ) pirminiuose prezidento...

Venckienės sūnus: mama Lietuvą apskundė Jungtinėms Tautoms (58)

Neringa Venckienė pateikė skundą dėl Lietuvos veiksmų Jungtinių Tautų Žmogaus teisių...

Naujausi reitingai: tarp didžiausių konkurentų – ryškus poslinkis (118)

Su valdančiaisiais karo sąlygomis gyvenantys konservatoriai reitingų lentelėje didina atotrūkį...

Sabonį pažeminti bandęs O‘Nealas apsikvailino tiesioginiame eteryje (5)

Į kuriozišką situaciją tiesioginiame JAV nacionalinio transliuotojo TNT eteryje pateko vienas...

Tikroji Lietuvos širdis: pasidairykite, kaip atrodo unikali vieta, kur įžengti draudžiama (12)

Labanoro regioninio parko ekologė ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos gamtosaugos...

Lietuvių avantiūra – keliaus į Aziją be bilieto atgal

Radijo laidų vedėjas Richardas Jonaitis jau kurį laiką nesiskiria su didžiuliu darbų sąrašu...

Pilvo riebalai – pavojus sveikatai: 7 būdai, kaip jų atsikratyti (37)

Esama net keleto priežasčių, kodėl pilvo srityje kaupiasi riebalai. Visų pirma, verta paminėti...

Šaltojo sezono palydovai – išsausėjusi oda ir plaukai: kaip jais pasirūpinti

Styrantys ir nepaklusnūs plaukai, paraudusi ir šerpetojanti oda – šaltojo sezono palydovai, jeigu...