aA
Tautos išmintis kadais nustatė, jog kurčias su nebyliu susikalba sunkiai, tačiau Lietuvos politika pastaruoju metu tarytum užsibrėžė tikslą užsispyrusiai neigti, atrodo, akivaizdžią tiesą. Štai Andrius Tapinas, pagrįstai įsižeidęs dėl premjero Sauliaus Skvernelio insinuacijų jo nepriklausomumo klausimu, turėjo naivumo pareikalauti atsiprašymo.
Virgis Valentinavičius
© DELFI / Karolina Pansevič

Atsiprašymo tikimybė tokia pati kaip Žemaitės „Marčioje“ sulaukti atgailos dėl lyčių stereotipų ir politinio korektiškumo stokos. Kiek realistiška, kad Vingių Jono tėvas, pasakęs pačiai „Mauči! Kaip matai gauni į snukį”, staiga nuraustų ir pultų rankas bučiuoti bei atsiprašinėti, kad taip negražiai išsprūdo.

Atsiprašymo nebus, nes visos vyriausybės vadovo sąmokslo teorijos apie Kremliaus rankos valdomus konservatorius, streikuojančius mokytojus, žiniasklaidą apskritai ir Tapiną konkrečiai, yra ne kalbos klaida, bet norma. Tokie laikai ir tokie papročiai: žmonės taip kalba, galėtų pasiteisinti Žemaitės herojai.

Ar gali būti klaida 16 minučių valdingo pykčio ir palinkėjimų pabuvoti įkalinimo įstaigoje Skvernelio kalboje pristatant biudžetą Seime? Ne, tai stiliaus reikalavimas, kurio ko gero sąmoningai laikomasi: juk buvo tvirtas Ramūno Karbauskio žodis, kad valstiečių kandidatas į prezidentus bus „apačių” ir viešo kalbėjimo prasme laipsniškai judama veikiau žemesnio, negu aukštesnio bendrojo vardiklio link.

Prieš porą metų pradėjęs pagyromis policinei valstybei („ne tokia jau bloga“) Skvernelis vadinamaisiais pajuokavimais evoliucionavo. Laipsniškai daugėja kareivinių humoro su baudžiamojo kodekso elementais („jums visiems reikia pabuvoti vienoje įstaigoje“; „Jakeliūno komisija tuoj prisikas iki tikrųjų 2009 m. krizės kaltininkų“; ir visi anekdotai apie valdžios vertimą).

Premjeras nuosekliai kultivuoja statutinę vadybą, kurios pagrindas paprastai yra nestatutiniai santykiai: kas stipresnis, tas teisus. Kas ir buvo įrodyta trijų ministrų suminiu atleidimu. Įsivaizduojama, kad geriausiai vadovauja ne protingiausias, kūrybiškiausias, išradingiausias, bet tas, kuris bijo savo viršininko, klauso ir atiduoda pagarbą aukščiausiu nugaros ištempimo laipsniu.

Sovietmečiu karinio parengimo dieną Vilniaus universitete priverstinai studijuojant kariuomenės statutą, įsiminė vienas reikalavimas: „eilinio akys turi spinduliuoti džiaugsmą“ (vertimas iš rusų kalbos ir iš atminties). Du atleistieji ministrai ne tik neklausė, bet dar ir nesidžiaugė atleidimu, tad švietimo ministrė vienintelė atleista su pagyrimu. Pastebėsime, kad ir likę ministrai parodomąją paramą premjerui reiškė labai jau drungnai ir be reikalaujamo džiaugsmo akyse.

Galimas dalykas Skvernelis kalba būtent tiems, kuriems statutinė vadyba teikia malonumą. Nujaučiamą premjero auditoriją sudaro ne universitetų profesoriai, Laisvės TV žiūrovai ar etiketo konsultantai.
Virgis Valentinavičius

Rusijos politinės satyros genijus Michailas Saltykovas–Ščedrinas 1870 metais išleistoje knygoje „Vieno miesto istorija“ diagnozuoja klasikines carinės ir, kaip vėliau paaiškėjo, sovietinės Rusijos valdymo ligas. Jei kas nors ruošiasi įsižeisti, dėl viso pikto pabrėžiu, kad toliau aptariamų Saltykovo-Ščedrino pastebėjimų sutapimas su šiandienos Lietuvos realijomis yra grynai atsitiktinis.

„Vieno miesto istorijoje“ svarbiausias raktinis per šimtmečius besikeičiančių Kvailiškių (Glupovo) miesto viršininkų žodis yra „nepakęsiu“ (nepoterpliu). Saltykovas-Ščedrinas Kvailiškių viršininkų personažais katalogavo pagrindines didžiojo rytų kaimyno valdymo priemones: kolioti, skųsti, užčiaupti, plakti rykštėmis ir siųsti toli-toli.

Besidairant po Kvailiškių miesto viršininkų galeriją, bene artimiausias aktualiai statutinei vadybai Lietuvoje yra brigadierius Ferdiščenka. Jis mėgo miestelėnams užduoti provokuojantį klausimą: „Sakykite, kas jūsų viršininkas? Gal ne aš jūsų viršininkas?“

Svarbiausias Ferdiščenkos vadybos tikslas yra formuoti teisingą požiūrį į viršininką ir valdžią: tai yra paklusnumą, pagarbią baimę ir jokio burnojimo prieš. Praeityje buvęs kunigaikščio Potiomkino pasiuntinuku, brigadierius Ferdiščenka skyrė didelį dėmesį tam, ką dabar vadintume viešaisiais ryšiais. Kaip ir Potiomkinas, brigadierius pagrindine politinės komunikacijos priemone laikė keliones, kurios esą sudaro geriausias sąlygas žmoneliams atiduoti deramą pagarbą savo ponui.

Anot Ferdiščenkos, viršininko kelionės turi itin teigiamą poveikį žmonių gerovei: „Derlingesni bus laukai, vandeningesnės upės, atsidarys laivyba, suklestės gyvulininkystė, rasis transporto keliai“. Kelionė į kraštą, kuris apsiribojo Kvailiškių ganykla – daugiau nebuvo kur - buvo paruošta fundamentaliai: „pirmiausia keliauti į vieną ganyklos kampą; po to kirsti ganyklą skersai ir užgriūti kitą galą; po to atsidurti viduryje ir vykti vėl tiesiai, o jau tada kur akys veda. Ir visur numatyta priimti sveikinimus ir dovanas“.

Premjero ir jo komandos įgarsinama pozicija, kad streikuojantys mokytojai yra baustini nusikaltėliai, kad Tapinas kasasi po valstybės pamatais, o opoziciją reikia kišti į kalėjimą, turi savo klausytoją.
Virgis Valentinavičius

Brigadierius pats mokė miestelėnus kaip elgtis per vizitaciją: „Kai tik mane pamatysite, skalambykit skardas, o po to pradėkite sveikinti, tarytum aš nežinia iš kur atvykau“. Ne kartą ausų gavę miestelėnai su viskuo sutiko, bet tyliai sau galvojo: „Dievulėliau, žiūrėk tuoj vėl sudegins miestą“.

Anot metraštininko, kurio vardu Saltykovas-Ščedrinas pasakoja Kvailiškių istoriją, Ferdiščenka
buvo itin paprastas (prost). Brigadierius buvęs toks paprastas, kad, metraštininko žodžiais, tai buvo „pats tikriausias paaiškinimas, kodėl per brigadieriaus valdymą miestelėnai jautė tokį didelį malonumą“.

Galimas dalykas Skvernelis kalba būtent tiems, kuriems statutinė vadyba teikia malonumą. Nujaučiamą premjero auditoriją sudaro ne universitetų profesoriai, Laisvės TV žiūrovai ar etiketo konsultantai. Kai Tapinas piktinasi Skvernelio manieromis, premjeras neima į plaučius: „Tapino šou nedalyvausiu“. Viktoras Orbanas beveik pažodžiui atsakė protestuojantiems Vengrijoje: „Sorošo šou nedalyvausiu“.

Dėl amžiaus ir kapitalo apimties Tapinas – ne Sorošas, bet atsakymą gauna tą patį, nes atsako politikai, kurių patirtis jiems byloja: kalba negali būti per žema, tik per aukšta; manieros negali būti per prastos, tik per geros; balsas negali būti per stiprus, tik per silpnas; sąmokslo teorija negali būti per daug absurdiška, tik per mažai.

Petras Gražulis, Naglis Puteikis ir kiti žemiausio bendro vardiklio profesionalai yra įrodymas, kad brigadieriškas paprastumas turi stabilią paklausą, tačiau ko gero pirmą kartą į šią paklausą taip atvirai orientuojasi vyriausybės vadovas.

Premjero ir jo komandos įgarsinama pozicija, kad streikuojantys mokytojai yra baustini nusikaltėliai, kad Tapinas kasasi po valstybės pamatais, o opoziciją reikia kišti į kalėjimą, turi savo klausytoją.
Dauguma skambinusių į LRT radiją skaitė moralus streikuojantiems mokytojams: girdi šventvagiška nedirbti, skriausti vaikus ir eiti prieš valdžią. Daugiausia vyresnio amžiaus žmonės dėstė tarybiniais laikais įskiepytą filosofiją, kad reikia dirbti už dyką, jei valdžia taip nurodė. Ir apskritai, ginti savo teises yra antitarybinė veikla. Statutinė vadyba tokias nuotaikas skatina ir visa premjero gražulizmų logika nukreipta į valstiečių rinkėjų bazės stiprinimą.

Tačiau lazda turi du galus: Skvernelis mobilizuoja ne tik savus. Kadangi bendrasis vardiklis leidžiasi vis žemiau, mobilizuojasi ir tie, kurie vis labiau šiurpsta nuo absurdo spalvų tirštėjimo. Juk ir mokytojų pilietiškumo pabudimas didele dalimi yra valdančiųjų politikos nuopelnas. Reikalas neapsiriboja Tapinu: vis daugiau žmonių pasijunta Saltykovo-Ščedrino Kvailiškių gyventojais ir dėl to jaučiasi ne mažiau įžeisti. Visas klausimas, kiek tokių bus rinkimų dieną.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dėl 100 tūkst. ryžosi ekstremaliam eksperimentui: žmogaus protui tai per žiaurus išbandymas haliucinuoti pradėjo jau 3 parą (51)

Richas Alati tegalvojo apie šešiaženklę sumą. Kad ją laimėtų, jam tereikėjo ištverti 30...

Pagrindinis priekaištas Skverneliui: ką jo vietoje darė Grybauskaitė (388)

Į prezidentus kandidatuojantis Saulius Skvernelis teigė nematąs priežasčių, kodėl turėtų...

(Ne)Grįžtu. Apie tradicijas mirusįjį šarvoti lovoje ir emigracijoje palaidotus lietuvius (25)

Kai kurie nė neketina grįžti iš emigracijos, kiti apie tai svajoja dešimtmetį, o dar kiti...

Kaltinimų dėl neva išsigalvoto neįgalumo sulaukusi Antonovienė pratrūko: tik retas žino, kokią kainą moku už sportą (167)

„Mafijos tėvu“ vadinamo Vido Antonovo žmona Rima neseniai ir vėl atsidūrė dėmesio centre....

Miestietis laimingas pabėgęs į ekologišką vienkiemį, kuriam valdininkai net nesuteikia adreso (18)

Jei kadaise kauniečiui Tomui Didžiuliui kas būtų pasakęs, kad jis, tikras miesto vaikas, augęs...

Rimvydas Valatka. Antrasis Mesijo atėjimas – iš Rusnės betliejaus (1072)

Vieni statė postamentus Raiteliui ir Basanavičiui. Kiti už valdiškus pinigus statėsi estakadą...

Paprastas būdas, padėsiantis su vaikais susitarti be bausmių (6)

Vaikų drausminimas juos baudžiant, specialistų teigimu, sukelia tik neigiamas emocijas, bet...

Atleisk ir pamiršk: kaip išsilaisvinti iš pykčio, pagiežos ir skausmo (6)

Būti visada nuolankiam, priimti viską, kaip yra, ir laukti, kol likimas visas problemas išspręs...

Skandalas Žiežmarių gimnazijoje: paviešinti pamokos garso įrašai verčia krūptelėti papildyta direktorės ir švietimo ministro komentaru (2751)

Šeštadienio vakarą Žiežmarių gimnaziją apgaubė tamsus šešėlis – mokymo įstaigos...