aA
Praūžė Sąjūdžio 30-mečio minėjimas, o po to viešojoje erdvėje pasipylė kritika tiek seniems, tiek jauniems, kalbėjusiems iš Seimo tribūnos.
Virginijus Savukynas
Virginijus Savukynas
© LRT / Vytenis Radžiūnas

Esą jų nusivylimas yra nepagrįstas, netgi piktybiškas, jie nemato Lietuvos pasiekimų. Gal iš tiesų Sąjūdžio pirmeiviai tapo istorine atgyvena, galinčia tik pasidalinti savo prisiminimais?

Ar tikrai jų balsas nebereikalingas mūsų viešojoje erdvėje? Ar tikrai jų mintys yra kenksmingos?
Pirmiausia, reikia suprasti, kad nusivylimas priklauso ne nuo esamos situacijos, bet nuo lūkesčių. Čia kaip sporte, vienam trečia vieta gali būti didelis pasiekimas, kitam – didelis pralaimėjimas.

Pati trečia vieta niekuo dėta – viskas priklauso, kokius lūkesčius puoselėjo sportininkas ir jo sirgaliai. Lygiai taip pat yra ir su dabartine Lietuva.

Galima sakyti, kad ji yra sėkmės istorija, galima sakyti, kad ji kamuojama didelių bėdų. Tai priklauso nuo lūkesčių.

Taip yra ir su Sąjūdžio pirmeiviais, apie jų lūkesčius, kuriuos puoselėjo prieš 30 metų, reikia kalbėti. Ir jei dabartinė Lietuva neatitinka jų lūkesčių, ar galime dėl to piktintis? Ir ar jų pastebėjimai, net jei nesutinkame, yra žalingi? Norėdami geriau suprasti šią situaciją, turėtume atsigręžti į neseną mūsų istoriją.

Artėjo 1920 metų vasario 16-oji, antrieji Lietuvos respublikos metai. Dar savanoriai kovėsi frontuose, dar nebuvo sušauktas nei Steigiamasis Seimas, nei normaliai funkcionavo valstybės institucijos.

Be to, tuo metu bolševikai rengėsi sąmokslui, kuris po kelių dienų išvirto į Panemunės karių sukilimą. Lietuvai dar daug ką reikės padaryti, kad taptų tiesiog normalia valstybe.

Ir štai Maironio – neabejotino tautos autoriteto – buvo paprašyta tarti sveikinimo žodį Nepriklausomybės paskelbimo proga. Ir ką pasakė Maironis? Jo kalba bauginančiai panaši į tas, kurias išsakė šiais metais Sąjūdžio pirmeiviai.

Štai kaip Maironis kalbėjo: „Vasario 16-ąją dieną aš pavadinčiau siena tarp dviejų Lietuvos pasaulių: anoje pusėje Lietuva – svajota, pasišventimo meilėje pradėta, čia ji realinė, skausmuose gimusi; ana – skaisti, idealių troškimų sritis, padangėmis skriejusi, erškėčių vainiku pasipuošusi, kaip kentėtoja, – ta, žemiška, apčiuopiama, bent kiek nustojusi skaistumo ir aureolės; anos mylėtojai nieko nuo jos netroško, jai viską aukavo, – tos mėgėjų šalininkų daugiau, bet jie jau sau reikalauja užmokesčio ir šiltos vietelės.“

Ir vėliau Maironis per oficialias šventes nepamiršdavo paminėti naujosios Lietuvos piktžaizdžių – prisiplakėlių karjeristų.

Štai 1923 metais atidengiant paminklą Žuvusiems už tėvynę jis rėžė labai drąsiai: „Paminklas žuvusiems už tėvynę, tai yra tiems, kurie ant pečių išnešė savo skęstančią motiną tėvynę iš mirtino pavojaus, o patys žuvo, bet ne tiems, ne tiems, kuriuos šiandieną tėvynė ant savo pečių išnešė, o kurie norėtų iš jos paskutinius syvus išsiurbti ir pinigų rytõ pasiimti, ją išnaudoti, su jos skriauda plunksnomis apaugti!

Juk ir tokių mūsų tarpe netrūksta, naujai iškeptų nuo vakar dienos patriotų išgamų.“

O jau apie tai, kaip kyšininkus ir karjeristus smerkė savo poetiniu žodžiu neverta net kalbėti, kiekvienas gali pasiskaityti jo poemą „Jaunoji Lietuva“.

Dėl to jis nesulaukdavo kritikos, – juk vis dėlto jis buvo moralinis autoritetas. Dabar mes gyvename kitais laikais – autoritetų nebeliko. Nebesigilinama į kito žmogaus pasakytus žodžius, viską nusprendžia paprasta dichotomija – patinka arba nepatinka.

Taip jau yra, kad tie, kurie kovojo dėl Lietuvos, turėjo gerokai didesnių lūkesčių – ir prieš 100 metų, ir prieš 30. Tad tikriausiai nusivylimas yra natūralus dalykas.

Tačiau kaip ir Maironio žodis bemaž prieš šimtmetį, taip ir dabar Sąjūdžio pirmeivių mintys yra vertingos, į jas negalime numoti ranka, net jei jos mums nepatinka, net jei jos ir ne visada pagrįstos. Tai yra pasergėjimas.

Ir kiekvienai visuomenei, kiekvienai tautai reikalingi tokie pasergėtojai, kad prisimintume, kas gi buvo ta idealioji Lietuva.

Ji visada išliks idealu, niekada tikrovė jos neatitiks, todėl visada bus vietos nusivylimui. Tačiau yra didesnis pavojus.

Užsiliūliavus pasiekimais, galime pamesti tą idealųjį matmenį, ir pamiršti dėl ko dar verta kovoti ir ko siekti. Kasandrų reikia ne dėl to, kad jų pranašystės išsipildytų, bet dėl to, kad girdint jų pranašystes mes kiekvieną dieną darytume taip, kad jos ir liktų pranašystėmis, o ne realybe.

Virginijaus Savukyno komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

www.lrt.lt
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Valentinas Masalskis: žmonės galbūt pamiršo – gyvename ne vardan malonumų ieškojimo (23)

Kai ruošiesi interviu su teatro ar kino žmonėmis sukirba nerimas: galbūt apie pagrindinius ir...

Svarsto, kaip kontroliuoti triukšmaujančius: užsienyje draudimai tokie, kad mums kol kas sunku įsivaizduoti (222)

Ko gero, daugeliui bent kartą gyvenime teko patirti jausmą, kai kaimynai visai negerbia vienas kito...

Europos „koronaviruso žvaigžde“ tapusi šalis dabar klimpsta vis giliau: deja, klydome (160)

Kai birželio mėnesį ant viduramžiško Prahos Karolio tilto į „Covid-19“ „atsisveikinimo...

Pacientų kantrybė išseko: medikai nekelia ragelio, o jei atsiliepia, bendrauja šiurkščiai (416)

Maždaug prieš dešimtmetį kur kas daugiau panevėžiečių sveikatos reikalus patikėdavo...

Klaipėdoje BMW užlėkė ant šaligatvio ir užvažiavo ant moters su dviem vaikais (1)

Rugsėjo 19 d., apie 19.45 val., Klaipėdoje, Kretingos g., automobilis „ BMW 325“, vairuojamas...

Kaip iš kino filmo: Kristina į ligoninę nespėjo – pagimdė uošvio automobilyje (27)

Kaip sakoma, tu planuoji, o Dievas juokiasi. Būtent šis posakis geriausia tinka, kalbant apie...

Bikinio kategorijos grožis ir drausmė: nuo gatvės iki čempionės titulo skiria pusmetis laida „Sportinė forma“ (25)

„Ateidavau į klubą pasportuoti, bet kartą priėjo prie manęs trenerė Renata pakalbėti ir sako:...

Sprendžiu dilemą: pasisakyti žmonai apie vienkartinį nuklydimą į kairę ar ne (2)

Neištikimybė – viena dažniausių porų santykius ardančių priežasčių. Nereikia nė sakyti,...

Džiazo vokalistė Kristina Jatautaitė: juokiuosi iš savęs, kad esu transformeris

Vieną dieną ji – elegancija ir žavesiu spindinti dama iš Svingo eros. Kitą - maištaujanti...

Edita Rouge | D+ nariams

Bendrabučio mergaitės neturi privatumo: bendras maistas, drabužiai ir vaikinai

Perskaitykite šią istoriją su nedidele humoro doze. Ypač rekomenduoju merginoms, kurios atvyksta...

|Maža didelių žinių kaina