Vilma Danauskienė. Žurnalistui „spec. operacijų“ nereikia suprasti, jų reikia vengti

Nes juk atidarius savojo buto duris ir einant į parduotuvę duonos, iš laiptinėje tykančio kilerio sulauksi šūvių į pilvą, krūtinę, kaktą, bet į nugarą – niekaip. Nebent kartu su žudiku sėdėjai savajam bute ir gėrei arbatą.

Taigi jau ši aplinkybė turėjo mums, turiu mintyje žurnalistų bendruomenei, įjungti raudoną mygtuką – tikrinti. Tikrinti informaciją. Tikrinti, kaip tai darome kiekvieną kartą, rengdami net menkiausią tekstą ar vaizdo reportažą.

Tai kodėl netikrinome? Arba, tiesiai šviesiai – kodėl pasimovėme? Tam yra, mano manymu, mažiausiai trys dalykai.

Pirma, žinia apie nužudymą buvo iš karto patvirtinta oficialiosios Ukrainos valdžios ir teisėsaugininkų. Mes labai atidžiai ir skeptiškai vertiname ir tikriname iš kelių nepriklausomų šaltinių tai, ką skelbia arba tvirtina kokios nors Šiaurės Korėjos ar Rusijos (pastarosios – ypač) oficialios valstybinės institucijos. Nes jau, ačiū Dievui, mokomės atskirti fake news ir žinome, kas yra media propaganda. Bet Ukraina ir oficialusis Kijevas mums iki šiol nebuvo davę pagrindo abejoti, kad siunčiama oro burbulai.

Antra, mes, lietuviai, kaip nei viena kita Europos, o gal ir pasaulio tauta (rašau tauta, ne valstybė) žinome ir pažįstame Mordorą (irgi rašau šią sąvoką sąmoningai, nes Rusijos valstybė ir rusai nėra tapatu, kas Mordoras ir WW chunta) ir be iliuzijų suvokiame, iki kiek toli gali žengti Putino režimas ir kam ryžtis, siekdamas sunaikinti aršų Kremliaus kritiką.

Ir trečia, kas, mano galva, šįkart buvo svarbiausias veiksnys, - tai lietė mus. Žurnalistų gildiją. Tas profesinis solidarumas – jis itin stiprus ypač tada, kai suvoki, kad Babčenka būtų buvęs ne pirmas, ir, greičiausiai, ne paskutinis nužudytųjų Rusijos žurnalistų sąraše.

Žinau žinau, lengva čia suokti, kai ne pas pačią ateina saugumo vyrai ir nepasako, kiek už tavo galvą sumokėta.

Bet šitas tekstas ne apie tai. Tad tuos rypaujančius, kurie man aiškins, „ar laimingesnė būtumėt, jei būtų nužudytas“ – labai prašau, toliau neskaityti. Eikit laistyt daržų, nes teksto suvokimo dovana jus aplenkusi.

Pasikartosiu, šitas tekstas ne apie tai. Šitas tekstas apie tai, kad žurnalistas negali tarnauti valdžiai. Jokiai. Nes jo priedermė yra tarnauti Tautai ir Tiesai.

Juo labiau, jis negali tarnauti valdžios spec. tarnyboms. Nei „spec. operacijoms“. Net jei jos turi kilniausius ir labai valstybiškus tikslus.

Žurnalistas, juo labiau – nepriklausomas, kokiu Babčenka skelbiasi esąs, iš principo negali eiti į „zdielkas“ su struktūromis. Su „organais“. Nei su jokios valdžios ar valstybės. Net jei tie „organai“ yra Švenčiausio apreiškimo ordino gildija.

Nes tada iš esmės iškreipiama žiniasklaidos, kaip politinės ir teisėsauginės valdžios sarginio šuns (skaliko, kurzharo, pitbulio – vadinkite, kaip patogiau) misija.

Aš puikiai suprantu, kad Ukrainos spec. tarnybos nėra Mordoro FSB. Bet pats faktas, kai tu statai profesiją ir profesinį solidarumą, kuris bus atsaku po įvykių, vardan to, kad valdžios organai kažką sugautų arba ne? Papildykite mane, jei praleidau, bet ar tas užsakovas, vardan kurio sulaikymo ir buvo surengta visa ši operacija, jau – už grotų?

Liūdniausia šioje istorijoje yra faktas, kurį prisipažino pats Babčenka, kad jis „neturėjo pasirinkimo“. Kad kai atėjo vyrai juodais drabužiais, jis „suprato, kad teks bendradarbiauti“. Štai čia yra šio straipsnio esmė.

Gerai, kad šį kartą tie vyrai atėjo su kilniu (manykime, nes taip skelbta, nors įrodymų neturime) tikslu. O kas, jei kitą kartą ateis „iš organų“ (ir nebūtinai Ukrainoje) ir lieps „pasirašyti“ dalyvauti visai kitokioje „spec. operacijoje“? Irgi „neturėsime pasirinkimo“?

Todėl, jei tai tiesa apie Babčenką, jis vėju nupūtė visą nepriklausomo opozicijos žurnalisto įdirbį. Ir tai yra liūdniausia šios istorijos dalis. Tuomet tikrai R.I.P.

Kalkit mane ant kryžiaus, bet sakau - kai kitą kartą iš tiesų degs katės namai, nenustebkite, jei niekas neskambins 112. Nes jau dabar Kremliaus ruporai pilna kosere turi teisę šaukti (o ir šaukia), jog po tokių „nužudymų“ ir „prisikėlimų“ reiktų abejoti ir tuo, ar iš tiesų Mordoras prisidėjo prie kitų politinių žmogžudysčių ar pasikėsinimų nužudyti – nuo Politkovskajos iki Skripalių. Ar šito ir norėjome?

P.S. Donecke dar neišsiaiškino, kaip tokie stebuklai veikia, bet dėl visa ko jau išsikasė Motorolą.