aA
Šiuos pamąstymus įkvėpė keli įvykiai – Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje. Šalys, įvykiai, kontekstai ir svarbiausia – žmonės – labai skirtingi, bet čia esama daug reikšmingų aplinkybių, sutapimų bei sąsajų, kurios kumščiuoja mums į šoną ir ragina veikti. Ore tarsi plevena gerai žinomas šūkis: kas, jei ne mes, kada, jei ne dabar?
Vidas Rachlevičius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Pirmiausia – apie Didžiąją Britaniją. Daugelis kategorišką nuomonę turinčių mūsų apžvalgininkų ir viešosios erdvės komentatorių pasaulį mato tik per savo kompiuterio ekraną, kuris dažniausiai yra „sukalibruotas“ taip, kad šeimininkui rodo tik tai, kas vyksta politinio spektro kairėje. Kita vertus, jo net nereikia „kalibruoti“, nes pats „Google“ blokuoja tai, kas yra dešinėje. Taip kuriamas iškreiptas pasaulio vaizdas.

Todėl žvelgdami pro Vilniaus daugiabučio virtuvės langą, jie reiškia autoritetingą nuomonę, kokie kvaili yra britai, balsavę už pasitraukimą iš ES, ir kokie mes esame protingi. Tačiau aš pabandysiu, kaip čia sakoma, įlipti į britų konservatorių batus ir pažvelgti į situaciją iš šio taško.

2016 m. birželio 23 d. į vyko istorinis referendumas, kuriame britai nusprendė pasitraukti iš ES. Netrukus šalis paskendo nesibaigiančioje diskusijoje ir politiniuose plepaluose apie tą patį. Politikai tampė paklodę į savo pusę. Daug parlamento narių, nepaisydami istorinio iššūkio, pamiršę savo pareigą bei atsakomybę, galvojo tik apie ateinančius rinkimus ir, prisitaikydami prie nuotaikų, vyraujančių jų apygardose, pataikavo savo rinkėjams. Politikos kairei atstovaujantys parlamento nariai ir daug nerenkamų Lordų rūmų atstovų ieškojo ir karštligiškai tebeieško būdų, kaip apskritai užblokuoti „Brexitą“.

Premjerė ir konservatorių lyderė Theresa May šimtus kartų viešai buvo pakartojusi frazę „Brexit Means Brexit“. Tai lyg ir signalizavo jos vyriausybės tvirtą apsisprendimą įvykdyti šalies rinkėjų valią, pareikštą per referendumą. Praėjo treji metai. Jie akivaizdžiai parodė, kad Briuselis yra kietesnis ir sumanesnis derybininkas už T. May siųstus Londono diplomatus, o premjerė ilgose derybose gavo tik tai, ką jai iš pat pradžių nusprendė duoti.

Ši sutartis neįtinka nei britų „Brexito“ šalininkams, nei priešininkams. Konservatorių lyderė parlamente patyrė seriją triuškinamų pralaimėjimų. Tai buvo ne tik jos, vyriausybės, bet ir istorinis visos konservatorių partijos pažeminimas. Blogiausia buvo tai, kad nebuvo vienybės ir pačioje partijoje, kurioje ėmė konkuruoti dvi grupuotės – „brexiteers“ ir „remainers“. Konservatoriams tai buvo trys labai skausmingi metai.

Vyraujant tokiam chaosui, politikos arenoje vėl pasirodė Nigelas Farage‘as, kuris šiemet ėmėsi vadovauti „Brexito partijai“. Jos pagrindinė linija yra labai paprasta ir aiški – visiška šalies nepriklausomybė nuo Briuselio ir „Brexitas“. Nuo nesibaigiančių plepalų ir T. May vyriausybės bejėgystės pavargę rinkėjai ir dalis konservatorių šalininkų parėmė labai aiškią, konkrečią ir visiems suprantamą N. Farage‘o strategiją, ir jo partijos reitingai šovė į viršų.

Daugelis kategorišką nuomonę turinčių mūsų apžvalgininkų ir viešosios erdvės komentatorių pasaulį mato tik per savo kompiuterio ekraną, kuris dažniausiai yra „sukalibruotas“ taip, kad šeimininkui rodo tik tai, kas vyksta politinio spektro kairėje. Taip kuriamas iškreiptas pasaulio vaizdas. Todėl žvelgdami pro Vilniaus daugiabučio virtuvės langą, jie reiškia autoritetingą nuomonę, kokie kvaili yra britai, balsavę už pasitraukimą iš ES, ir kokie mes esame protingi.
Vidas Rachlevičius


Tai buvo konservatorių partijos laidotuvių maršo uvertiūra. Rinkėjų valios, pareikštos per referendumą, neįgyvendinimas, reikštų šimtametes tradicijas turinčios britų demokratijos ir pačios partijos neįgalumą bei žlugimą. Britanijos konservatorių partijos, kuri davė tiek iškilių lyderių, vedusių šalį į pergales tiek karo, tiek ir taikos metais, ateitis pakibo ant plauko.

Žvelgdamas į šią situaciją per unikalią mūsų kartos patirties prizmę, aš pasigedau kelių dalykų. Visų pirma – aiškios ir tvirtos lyderystės. Nuolatinis kartojimas, kad „Brexit Means Brexit“ iš pradžių gal ir darė įspūdį, bet ilgainiui virto politiniu grotesku, kuriuo jau mažai kas betikėjo.

Esminis „Brexito“ aspektas yra tas, kad rinkėjai referendume balsavo tik už pasitraukimą iš ES, bet nebuvo jokios kalbos ir jokio plano, kaip tai bus padaryta. Patogaus gyvenimo išlepinti britai viską gana naiviai įsivaizdavo, tikėjosi savotiško burtų lazdelės mosto: vakare atsigulsim, o kitas išauš jau „Brexito“ rytas – atia, Briuseli! Viskas gražu ir sklandu.

Tačiau integracija vyko dešimtmečius, palaipsniui, žingsnis po žingsnio, o „Brexitas“ – gerokai greitesnis veiksmas, kuris, be jokios abejonės, tam tikrą laiką tikrai sukels nepatogumų, bus ir įvairių sutrikimų bei nesklandumų, atsiras naujų reguliavimų ir pan. Kurstydami visuomenės baimes dėl įvairių galimų nepriteklių ir chaoso bei piešdami beveik apokaliptinius vaizdus, pavyzdžiui, dėl būsimo vaistų trūkumo, šiuos argumentus labai sumaniai naudojo kairioji „meinstryminė“ žiniasklaida, antrojo referendumo bei pasilikimo ES šalininkai. Daliai žmonių tai darė ir tebedaro įspūdį.

Tokiomis istorinių lūžių aplinkybėmis sveika idealizmo dozė yra svarbesnė už šaltą apskaičiavimą ir pragmatizmą – tai mes puikiai žinome. Ir tuo metu neatsirado tikro lyderio, kuris ar kuri pakiltų aukščiau kasdienės politikos rutinos bei grynai techninių „Brexito“ aspektų, ir sąžiningai bei įtaigiai paaiškintų, kad nepriklausomybė taip pat turi savo kainą. Nebuvo to ar tos, kuri įkvėptų ir mobilizuotų susiskaldžiusią šalį istoriniam žingsniui, lemsiančiam jos ateitį.

Esminis „Brexito“ aspektas yra tas, kad rinkėjai referendume balsavo tik už pasitraukimą iš ES, bet nebuvo jokios kalbos ir jokio plano, kaip tai bus padaryta. Patogaus gyvenimo išlepinti britai viską gana naiviai įsivaizdavo, tikėjosi savotiško burtų lazdelės mosto: vakare atsigulsim, o kitas išauš jau „Brexito“ rytas – atia, Briuseli! Viskas gražu ir sklandu.
Vidas Rachlevičius

Bet svarbiausia yra tai, kad britų konservatorių partija rado jėgų suvokti ir sąžiningai pripažinti savo klaidas bei neryžtingumą, ir ėmėsi drastiškų pokyčių. Partijos lyderiu ir naujuoju premjeru išrinktas Borisas Johnsonas. Nuo pat pirmos minutės jis su milžiniška energija tarsi viesulas įsiveržė į šalies politikos areną ir iškart užėmė lyderio pozicijas. Bent jau pirmosiomis savaitėmis nutilo tie jau iki gyvo kaulo įgrisę plepalai apie pernykščius lapus bei smulkius techninius „Brexito“ aspektus ir visas dėmesys yra sutelktas į jį. Kairieji jau nerimauja, kad BoJo (taip dažnai britų žiniasklaida trumpina jo vardą bei pavadę) jau pradėjo rinkimų kampaniją, bet tai mažai kam rūpi.

Kreipdamasis į šalies parlamentą naujasis premjeras kalbėjo: „Pastaruosius kelis metus šios šalies žmonėms buvo nuolat ir atkakliai kartojama, ko jie negali daryti. Dar iš vaikystės prisimenu, kai gerbiami autoritetai tvirtino, kad šios šalies geriausias laikas jau praėjo, mes turime susitaikyti su tuo, kad esame vidutinybės ir tik turime valdyti nuosmukį (...) Aš tikiu, kad dabar yra lemiamas mūsų nacionalinės istorijos momentas ir mes įrodysime, kad abejojantys vėl buvo neteisūs.“

Kaip ir pridera tikram bei ryžtingam lyderiui, savo kadenciją jis pradėjo nuo svarbiausias ir strateginio pareiškimo, kurį jis padarė pirmą dieną stovėdamas ant pakylos prie Downing gatvės 10 numeriu pažymėto namo: „Brexitas“ per 99 dienas ir „jokių jei, jokių bet...“

Jis pasakė aiškiai ir be užuolankų, kad T. May pasiektas susitarimas yra miręs, tačiau akcentavo: „Aš sakau mūsų draugams Airijoje, Briuselyje ir visoje ES – esu įsitikinęs, kad galime pasiekti susitarimą.“ Naujasis Britanijos užsienio reikalų ministras Dominicas Raabas, gerai pažįstantis premjerą, iškart perspėjo ES: „Borisas nedemonstruos May silpnumo – pasitraukimo be sutarties grėsmė yra rimta.“

Naujoji vyriausybė iškart pasiuntė Briuseliui dar vieną aiškų signalą: pasitraukimo be sutarties atveju Britanija nemokės ES 39 milijardų vadinamojo skyrybų mokesčio.

Naujasis premjeras taip pat nugalėjo povandenines sroves ir įveikė pirmą rimtą politinį išbandymą partijos viduje – jo suburtas ministrų kabinetas yra labiausiai „konservatoriškas“ nuo Margaret Thatcher laikų.

BoJo yra spalvinga asmenybė: kartais jis atrodo juokingai, bet yra nepataisomas optimistas. Jis turi puikų išsilavinimą ir puikų humoro jausmą, bet kai kurie jo juokai kelia siaubą naujiesiems politkorektiškiems „šventiesiems“. Jis nesišvaisto dabar taip madingais žodžiais „tvarumas“, „lygybė“ ir „įvairovė“ ir tvirtai tiki Britanijos ateitimi.

BoJo yra spalvinga asmenybė: kartais jis atrodo juokingai, bet yra nepataisomas optimistas. Jis turi puikų išsilavinimą ir puikų humoro jausmą, bet kai kurie jo juokai kelia siaubą naujiesiems politkorektiškiems „šventiesiems“. Jis nesišvaisto dabar taip madingais žodžiais „tvarumas“, „lygybė“ ir „įvairovė“ ir tvirtai tiki Britanijos ateitimi.
Vidas Rachlevičius


Praėję treji neapibrėžtumo ir politinės sumaišties metai buvo puiki terpė veikti leiboristams. Regis, dabar marksistinio, antisemitinio ir teroristus remiančio Jeremy Corbyno režimo tikimybė smarkiai nutolo.

Dramatišką britų konservatorių posūkį ir esminį atsinaujinimą liudija ir dar vienas plačiajai publikai mažiau matomas įvykis. Naujoji partijos vadovybė atsiprašė ir atgal į konservatorių vyriausybės patarėjo pareigas pakvietė 75-erių serą Rogerį Scrutoną, iškilų rašytoją ir konservatyvios minties filosofą. Atsiprašymo tekste teigiama, kad jis buvo „dešiniųjų pažiūrų žmonių raganų medžioklės auka“. Seras Rogeris buvo atleistas po to, kai kairiosios pakraipos žurnalas „New Statesman“ ištraukė iš jo interviu konteksto žodžius, iškraipė citatas ir pateikė jį kaip rasistą ir homofobą.

Kitas stiprus šio teksto katalizatorius – prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos priėmimas. Neteko jame dalyvauti, bet kalbėjausi su įvairiais ten buvusiais žmonėmis. Kažkas nauja: tai buvo impulsas, mūsų tikrasis elitas ir šviesuomenė, intelektualai ir kultūros žmonės vėl pajuto savotišką bendrystę, jie vėl pasijuto reikalingi, regis, yra pasirengę dar kartą išlipti iš rutinos ir pasiryžę didingesniems darbams. Jie vėl laukia naujo ir ryškaus lyderio signalo. Ar galime sau leisti prabangą praleisti šį momentą ir vėl atstumti geriausius šalies žmones?

Kai skaitau paskaitas arba rengiu prezentacijas apie šveicariškus laikrodžius, visuomet klausiu: kas yra didžiausias mūsų turtas? Retai sulaukiu vienintelio teisingo atsakymo. Didžiausias turtas yra laikas. Jo negalime nei nupirkti, nei uždirbti, nei gauti dovanų. Jo yra tiek, kiek mums atseikėta. Jūs paklauskite sunkiai sergančio ligonio, ką jam reiškia viena diena? Tai yra didžiausia dovana.

Trejus metus visa sveiko proto Lietuva išgyvena tikrą košmarą. Ištisus trejus metus arba beveik 26 280 šio dinamiško ir gražaus mūsų valstybės gyvenimo valandų išmetėme į šiukšlyną ir to laiko nebesusigrąžinsim. Šalį valdo saujelė kerštingų mažaraščių ir nevykėlių. Nusigyvenome iki to, kad nebežinome ministrų pavardžių, nes jie mums neberūpi. O vadinamųjų politikų etika, moralė, sąžiningumas?

Mūsų jau nebestebina įžūlus kasdienis melas, nebejuokingi net šiurkščiausi socialinių tinklų juokai, kaip normą priimame žiauriausias patyčias iš valdžios. Tai yra visiškas nuosmukis ir apatija. Tuos, kurie sėdi Seime ar Vyriausybėje, pagal tradiciją ir iš inercijos vis dar vadiname politikais, bet patys puikiai suvokiame, kad ten seniai nebėra nei jokių politikų, nei politikos. Tai yra tik politinė agonija ir konvulsijos.

Lietuvos visuomenė yra visiškai pasyvi. Tai tiesa. O kas gali būti atsvara? Kas turėtų imtis iniciatyvos ir atsakomybės tokiu dramatišku šaliai momentu? Kas turėtų sustabdyti šį visapusį nuosmukį?

Beveik 26 280 šio dinamiško ir gražaus mūsų valstybės gyvenimo valandų išmetėme į šiukšlyną ir to laiko nebesusigrąžinsim. Šalį valdo saujelė kerštingų mažaraščių ir nevykėlių. Nusigyvenome iki to, kad nebežinome ministrų pavardžių, nes jie mums neberūpi.
Vidas Rachlevičius

Politinės partijos? Jau nuteistos, dar teisiamos... Juk tai praktiškai jokių vertybių neturinčios interesų grupės, susibūrusios aplink savo vedlius, kurie atsidėkoja valdiškai postais. Mano, požiūriu, yra tik vienintelė tokia jėga. TS-LKD yra vienintelė organizacija, kurią, suprantama, su tam tikromis išlygomis dar galime vadinti normalia politine partija.

Regis, pats likimas jaunajam TS-LKD pirmininkui Gabrieliui Landsbergiui pametėjo puikiausią progą – tokią Seimo daugumą, bet per trejus metus opozicija iš esmės nieko nenuveikė visuomenės labui.

Kur šešėlinė vyriausybė ir jos ministrai? Jei TS-LKD turėtų tikrą, gerokai platesnei visuomenei patrauklų lyderį ir būtų gyvybinga, ryžtinga bei savo vertybiniams principams ištikima, o ne plepaluose skęstanti partija, pirmalaikiai Seimo rinkimai būtų įvykę ne šiandien ir ne vakar, o jau prieš dvejus metus ir juos triuškinama persvara būtų laimėję konservatoriai. Už juos būtų balsavusi didžioji dalis rinkėjų, net ir ne konservatorių elektoratas ir tas valstietiškas košmaras būtų pasibaigęs.

Visiškai akivaizdu, kad lyderystės stoka yra TS-LKD pirmininko ir visos partijos esminė problema. Vienoje diskusijoje G. Landsbergis teigė manantis, kad lietuviai kol kas neturi pakankamai idėjų ir galimybių generuoti itin reikšmingas, didelius pokyčius galinčias atnešti idėjas. Čia jis turbūt kalbėjo apie save.

Plika akimi matoma, kad jis neturi nei rimto politinio svorio, nei deramos pagarbos platesnėje visuomenėje. Visi ženklai rodo, kad partija yra nepasirengusi pirmalaikiams rinkimams ir ji pasyviai lauks kadencijos pabaigos. Puiki proga jau praleista. Tačiau bus naujų oponentų ir nemanau, kad G. Landsbergis yra pajėgus politiniuose debatuose nurungti iš Briuselio sugrįžtantį Vytenį Andriukaitį, kuris per kitus rinkimus turėtų vienyti tuos, kurie save vadina kairiaisiais.

Lyderystės stoka – rimta, bet ne vienintelė esminė problema. Kita didžioji problema yra susijusi su partijos vertybėmis. Visiškai akivaizdu, kad TS-LKD išgyvena ir egzistencinę krizę – ji nebeturi tvirto stuburo. Triuškinantis partijos remtos Ingridos Šimonytės pralaimėjimas prezidento rinkimuose liudija ne tik blogą pasirinkimą, strategiją ir įžvalgumo stoką, bet ir tai, kad vertybiniais klausimais partija nudreifavo į šunkelius.

Vienoje diskusijoje G. Landsbergis teigė manantis, kad lietuviai kol kas neturi pakankamai idėjų ir galimybių generuoti itin reikšmingas, didelius pokyčius galinčias atnešti idėjas. Čia jis turbūt kalbėjo apie save.
Vidas Rachlevičius


TS-LKD pirmininkas ir grupelė jį supančių žmonių pamažu tempia partiją į dabar dominuojančio leftistinio liberalizmo farvaterį ir aršiai puola kitaminčius. Tačiau tai nėra klasikinis liberalizmas, kokį žinojome anksčiau, tai yra visas esmines krikščioniškosios moralės normas naikinantis politinio korektiškumo palydovas. Beje, ta niša jau užimta, o jo veidas mums puikiai pažįstamas – Remigijus Šimašius.

Tačiau šioje situacijoje aš matau ir gerokai platesnį kontekstą. Partijos ateitis – ne vien TS-LKD vidaus problema. Lietuvai yra gyvybiškai svarbu išsaugoti bent vieną labai aiškiomis ir tradicinėmis vertybėmis besivadovaujančią bei plačiosios visuomenės interesams atstovaujančią partiją. Kitos tokios nėra. Klasikinėmis kategorijomis mąstančių žmonių yra gerokai daugiau, nei rodo rinkimų rezultatai, tačiau juos pasiekti, įkvėpti ir paskui save vesti gali tik tikras lyderis. Taigi, tai yra ir platesnės TS-LKD politinės atsakomybės prieš visuomenę reikalas.

Todėl TS-LKD, kaip ir britų konservatoriai, privalo rasti savyje jėgų suvokti ir sąžiningai pripažinti klaidas bei atsinaujinti iš esmės. Turi ateiti – greičiausiai iš šalies – ne naujas pirmininkas, o tikras ir ryškus lyderis su aiškiomis vertybėmis, kuris nutrauktų vidines klanų rietenas ir beprasmiškas „vidaus diskusijas“ vertybiniais klausimais, o kam nepatinka – kelias pas R. Šimašių žinomas.

Profesoriau, garbingą vietą Lietuvos istorijoje Jūs pelnėte savo ryžtu ir išmintingais veiksmais. Žmogiškai visiškai suprantamas Jūsų noras politikos arenoje matyti Landsbergio pavardę, kuri būtų Jūsų pradėtų darbų tęsėja ir simbolis. Bet dažnai gyvenimas viską sutvarko kitaip. Nebūtinai vaikai ar anūkai būna tiek pat sėkmingi tose pačiose srityse, kaip ir jų talentingi tėvai ar seneliai. Profesoriau, Jūs nuveikėte didžius darbus, Jūsų nuopelnai Lietuvos nepriklausomybei nekvestionuojami, Jūs esate neatsiejama bei ryški mūsų istorijos dalis. Bet dabar, kaip moralinis autoritetas, turite atlikti dar vieną labai svarbų darbą – įtikinkite anūką pasitraukti. Vardan tos...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(348 žmonės įvertino)
4.1552

Top naujienos

Politologai: Pranckietis padarė lemtingą klaidą ir praras Seimo pirmininko postą (72)

Galimybė išlikti Seimo pirmininko poste Viktorui Pranckiečiui – menka, teigia politologai.

Dulų asociacijos pirmininkė: kūdikio mirtimi pasibaigusį gimdymą namuose priėmė medikė (70)

Ketvirtadienį per Lietuvą praskriejo žinia, kad gimdymo namuose metu mirė kūdikis. Iki šiol...

Federacija sunerimusi: Sabonis tapo galimų sukčių taikiniu kreipėsi į teisininkus (25)

Krepšinio federacija atkreipia dėmesį, kad socialinio tinklo „Facebook“ įvairiose grupėse ir...

Vytautas Landsbergis: šis agresyvus Kremliaus planas – tai jau karas (307)

Profesorius Vytautas Landsbergis sako, kad Astravo atominės elektrinės Baltarusijoje statybos...

Kur pavalgyti ir pasilinksminti Lvove: lietuvė sudarė išsamų vietų sąrašą

Šiuo metu tarp lietuvių keliautojų bene populiariausia kryptis yra Ukrainos miestai – Lvovas ,...

„Nevėžio“ pergalė: klubo valdymą perėmė nauji investuotojai lemiamą žodį tars LKL valdyba

Kėdainių „ Nevėžio “ klubas žengė svarbų žingsnį siekdamas sugrįžti į Lietuvos...

Gyvai / DELFI Diena. Ne tik Baltijos kelio 30-metis: ar ne per greitai mes užmirštame skaudžias istorijos pamokas (3)

Lietuva ir kitos Baltijos šalys šiandien iškilmingai mini Baltijos kelio 30-metį. Tačiau dažnai...

Amerikietis Rusijos teisme: pažiūrėkite, kaip su manimi elgiamasi, kalėjimas nenori to jums sakyti (62)

Buvęs JAV jūrų pėstininkas, suimtas Maskvoje už įtariamą šnipinėjimą, penktadienį...

Maisto paramą gaunanti Rima Antonovienė pasipiktino pamatytu vaizdu: kažkas yra už tai atsakingas (8)

Televizijoje išgarsėjusi Lietuvos mafijos tėvu vadinamo Vido Antonovo žmona Rima Antonovienė...

Kas sieja Seimo narę ir Rusijos žvalgybininką: abiejų karjeros šuoliams įtarimai nesutrukdė (122)

Tylus, mandagus, gerai informuotas, atidus klausytojas. Taip apibūdintas Rusijos konsulas Klaipėdoje...