V. Valentinavičius. Kas įveiks Lietuvos verslo respubliką?

Svarstant Lenkijos rinkimų rezultatus ir konservatyvios Teisės ir teisingumo partijos (Prawo i Sprawiedliwość, PiS) triuškinančios pergalės priežastis, Lietuvos viešojoje erdvėje dažniausiai minimas pralaimėjusios liberalios Pilietinės platformos (Platforma obywatelska, PO) politikų pokalbių įrašų skandalas ir jo išryškinta arogancija, Donaldo Tusko lyderystės praradimas bei rinkėjų nuovargis, noras matyti naujus veidus.

Rečiau kalbama apie tai, kad rinkimų rezultatą lėmė kritinį tašką pasiekęs nusivylimas Lenkijos socialine raida ir menkais paprastų žmonių gyvenimo kokybės pokyčiais. Lenkai pavargo girdėti valdžios kalbas apie Lenkijos ekonominį stebuklą, nes jis neturėjo reikšmingo poveikio piliečių gerovei.

PO pralaimėjo rinkimus, nors per aštuonerius platformos vadovavimo metus šalies ekonomika mušė rekordus. Lenkija buvo vienintelė ES šalis, išvengusi recesijos 2009 metais, šiemet prognozuojamas vienas didžiausių ES 3.5 procento ūkio augimas. Tačiau lenkų rinkėjams per šiuos rinkimus buvo svarbiau ne puikūs ekonomikos rodikliai, bet jų socialinė kaina.

Liberali PO ekonominė politika, įskaitant maksimalų darbo santykių išlaisvinimą, tikrai padidino Lenkijos ekonomikos konkurencingumą, pritraukė investicijų ir užtikrino stabiliai aukštą augimą. Kartu spartų BVP augimą užtikrino tai, jog piliečiams tenkanti pyrago dalis nekilo taip greitai, jei išvis kilo.

Išryškėjo darbo santykių išlaisvinimo šalutinis poveikis: teigiama, kad 2014 metais iki trečdalio dirbančiųjų įdarbinti pagal laikinąsias darbo sutartis be socialinių garantijų ir tokių dirbančiųjų dalis sparčiai auga.

Vadinamosios „šlamštinės“ darbo sutartys kelia bene didžiausią žmonių pasipiktinimą, kuris rinkimuose virto balsais už PiSą, žadėjusį teisingesnį požiūrį į darbo žmogų. Apibendrinant, PO valdė Lenkiją palankiausiu stambiajam verslui režimu ir sėkmingai kūrė Lenkijos verslo žečpospolitą (bendrą reikalą arba respubliką), PiSas laimėjo pažadais grąžinti žečpospolitą žmonėms.

Kraštutinai populistinę šio pasiūlymo versiją rinkėjams piršo ir buvęs pankrokeris Pawełas Kukizas, žadėjęs dalinti pinigus nuskriaustiesiems ir griauti „sistemą“. Jis laimėjo devynis procentus balsų ir tapo trečia didžiausia jėga parlamente po PiSo ir PO. Kukizas sėkmingai pratęsė Lenkijos partinių parodijų tradiciją, kuri turtinga Alaus mylėtojų partija (Partia przyjaciół piwa) ir Andrzejaus Lepperio ūkininkų profsąjunga „Savigyna“ (Samoobrona).

Tai atitiktų Vytauto Šustausko-Arūno Valinsko-Neringos Venckienės komedijinį paveldą Lietuvos politikoje, bet šoumeniškam palyginimui su Kukizu net Valinskas - per respektabilus. Ko gero, tikslesnis atitikmuo Lietuvoje būtų penkiasdešimt kelerių metų sulaukusio, galimai papilnėjusio ir žylančio/plinkančio Dragūno-Selo partija „Kontrolinis šūvis“.

Dabar net labiausiai tikintis laisvarinkininkas pradeda matyti, kad Lietuvoje – kaip Lenkijoje – nieko nevaržomas kapitalizmas nuėjo per toli, stambiojo verslo įtaka politikai per didelė, ir reikia atstatyti šiek tiek padoresnę pusiausvyrą tarp ekonominio ir socialinio visuomenės gyvenimo matmens.

Virgis Valentinavčius

Pagal daugelį rodiklių Lietuva yra beveik identiška Lenkijai verslo respublika. 2014 metais ir Lietuvos, ir Lenkijos darbo užmokesčio (kartu su socialinėmis paslaugomis) dalis palyginus su vidutine vieno dirbančiojo kuriama pridėtine verte yra 0.46. (čia ir toliau remiamasi Statistical Annex of European Economy duomenimis).Panašiame verslo „dosnumo“ darbuotojams laiptelyje yra Kipras, Rumunija ir Slovakija (0.45), Makedonija (0.40). Latvijoje šis rodiklis nežymiai geresnis – 0.48, o Estijoje - daug geresnis – 0.53. Tačiau visa tai gerokai žemiau ES-15 šalių vidurkio – 0.60 – ir Europos lyderių Austrijos (0.66), Šveicarijos 0.67 bei Nyderlandų 0.75.

Lyginant verslo bendrą likutinį perteklių (gross operating surplus, GOS) su verslo išlaidomis darbuotojams – kitaip sakant, kiek verslininkai apytikriai pasilieka sau palyginti su tuo, ką sumoka darbuotojams) Lenkijoje šio santykio rodiklis blogesnis negu Lietuvos – atitinkamai 1.44 ir 1.24. Tačiau Lietuva labai atsilieka nuo Latvijos – 1.04, Estijos 0.80, kai ES vidurkis yra 0.81. Kitaip sakant, jei šio santykio indeksas viršija vienetą, verslui tenka daugiau, negu darbuotojams, jei mažiau negu vienetas – verslui tenka mažiau.

Abu rodikliai reiškia viena: Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, darbuotojams tenka kur kas mažesnė kuriamos vertės dalis, negu Europos Sąjungos vidurkis ir mažesnė dalis palyginus su Latvija ir Estija – lenkų ir lietuvių darbdaviai neinvestuoja į darbuotojus tiek, kiek vakariečiai. Tad svyruoja pagrindinis Lietuvos verslo savivertės argumentas – kad verslas kuria darbo vietas – nes lyginant su ES Lietuvoje ir Lenkijoje verslas kuria darbo vietas su kur kas didesne nauda sau, o ne dirbantiesiems.

Privilegijuota verslo padėtis atsieina brangiai: už ją mokama rekordine socialine atskirtimi, visuomenės poliarizacija į ponų ir runkelių Lietuvą (ir Lenkiją) ir nevaldoma emigracija, kuri Lenkijos atveju reiškia milijonus lenkų, išvykusių į Vakarų Europą ir Šiaurės Ameriką.

Nesinori, kad susidarytų vaizdas, jog siūlau grįžti prie socializmo, tikrai ne. Taip, visi jaunystėje žavėjosi Fridrichu Hajeku ir, ko gero, lig šiol galvoja, kad laisvoji rinka rinka yra labai svarbus gerovės kūrimo instrumentas. Visa tai niekur nedingo, tačiau dabar net labiausiai tikintis laisvarinkininkas pradeda matyti, kad Lietuvoje – kaip Lenkijoje – nieko nevaržomas kapitalizmas nuėjo per toli, stambiojo verslo įtaka politikai per didelė, ir reikia atstatyti šiek tiek padoresnę pusiausvyrą tarp ekonominio ir socialinio visuomenės gyvenimo matmens.

Jei verslas nepajėgia matyti socialinių savo veiklos pasekmių, tai gali atsigręžti prieš patį verslą, kaip nutiko tūlam degalinės savininkui, kuris entuziastingai kovojo už neribojamą teisę prekiauti alkoholiu, ir čia pat stebėjosi, kad nėra darbininkų pataisyti jo vasarnamio tvorai, nes „visas kaimas – prasigėręs“. Ir priešingai - sąžiningesnis ir teisingesnis bendro pyrago paskirstymas tarp darbo ir verslo kuria ilgalaikės stabilios gerovės pamatus Vakarų Europoje.

Kaip lipdoma verslo respublika, matome mažne kiekvieną dieną: kai pramonininkai iškviečia partijų lyderius ant kilimo išklausyti verslo pasiūlymų partijų programoms; kai svarstant vadinamąjį socialinį modelį (kuris darbo santykių laisvinimo klausimu veda Lenkijos keliu), rimtas žurnalistas draugiškai pasakinėja premjerui Algirdui Butkevičiui atsakymą, jog profesinėms sąjungoms priklauso tik aštuoni procentai dirbančiųjų ir todėl nėra prasmės atsižvelgti į jų neva absurdiškus reikalavimus; kai A. Butkevičius pirmas užstoja "VP Market" Nerijų Numavičių, kurio reputaciją vos vos pakedeno Dalia Grybauskaitė, o viešojoje erdvėje nuvilnijo pasipiktinimo prezidentės kišimusi į verslo reikalus banga.

Verslo respublikoje beveik nutylėtas profsąjungų mitingas, arba menkinama jo reikšmė (šia tema žr. Vaido Jauniškio nusistebėjimą apie paslaptingai iš viešosios erdvės dingusį mitingą). Galimas daiktas profsąjungos nepasižymi elegancija ir subtilumu, jų reikalavimai – ne visada pagrįsti ir realistiški, tačiau jos nenusipelno tokio niekinimo ir žeminimo, kokio sulaukia iš verslo, valdžios ir dalies žiniasklaidos per tariamai vykstančią „diskusiją“ dėl socialinio modelio.

Kažkas paprieštaraus, jog štai Algirdas Sysas donkichotiškai siūlo progresinius mokesčius. Labai gražu, bet, pirma, jo siūlomas variantas gali kompromituoti pačią progresinių mokesčių idėją; antra, A. Sysas tą patį siūlo kiekvienų rinkimų išvakarėse, o jo partija po kiekvienų rinkimų idėją didžiai liūdėdama laidoja. Verslas iš patirties žino, jog nėra menkiausio pavojaus, kad socdemai įves progresinius mokesčius, nes A. Syso paskirtis - palaikyti socializmo kvapą partijoje, kuri buvo ir yra draugiškiausia stambiajam verslui ir labiausiai nusipelnė Lietuvos verslo respublikos kūrimui ir stiprėjimui, o smulkus atsipirkinėjimas simboliniais minimalaus atlyginimo pakėlimais nieko nereiškia palyginus su nauda, kurios verslas tikisi iš socialinio modelio ir darbo santykių liberalizavimo.

Nuskriaustųjų gynimo vėliavą greičiausiai kels (ir atsakančiai diskredituos) eilinė šoumenų partija. Kadangi Dragūnas-Selas dar nepakankamai pasenęs, kad domėtųsi politika, šį kartą šoumenus gali vesti Naglis Puteikis ir Aušra Maldeikienė.

Virgis Valentinavičius

Verslas gali būti ramus dėl socdemų – jie socialinio teisingumo vėliavos tikrai nekels. Į antrą vietą apklausose pakilę liberalai su verslu sutaria neblogiau nei socdemai, čia taip pat grėsmės verslo respublikai nematyti. Kalbėti apie "Tvarką ir teisingumą" bei Darbo partiją maža prasmės, nes, išskyrus taktinius papurkštavimus, savarankiškos nuo socdemų politikos jaunesnieji koalicijos broliai neturi.

Jei socdemai nusigręžia nuo savo ideologinės priedermės ginti darbą, tai būtų logiška, kad, kaip Lenkijoje, socialinės pusiausvyros atstatymo imtųsi konservatoriai. Tačiau Tėvynės Sąjungą toliau skaldo krikdemų Talibanas, lyderystės partijoje klausimas „pakibęs“, vyrauja idėjinis išsibarstymas nuo tradicinės šeimos iki Ukrainos, o ekonominiai ir socialiniai klausimai be kovos užleidžiami valdantiesiems. Nepanašu, kad TS-LKD iki rinkimų pajėgs sutarti dėl nors kiek aiškesnės žinios rinkėjams, tad nuoseklesnės strategijos sukti verslo respubliką link žmonių sunku tikėtis.

Todėl nuskriaustųjų gynimo vėliavą greičiausiai kels (ir atsakančiai diskredituos) eilinė šoumenų partija. Kadangi Dragūnas-Selas dar nepakankamai pasenęs, kad domėtųsi politika, šį kartą šoumenus gali vesti Naglis Puteikis ir Aušra Maldeikienė. Grįžtant prie Lenkijos rinkimų analogijos, Puteikio-Maldeikienės skrajojantis cirkas reiškia, jog kitąmet Lietuvos Seimo rinkimuose turėsime Kukizo partiją, bet neturėsime socialinį jautrumą atradusio PiSo. Reik manyt, jog Lietuvos verslo respublika pagrįstai skaičiuoja, kad pergalė Seimo rinkimuose – jau kišenėje.