V. Savukynas: Ar apginsime savo istoriją ir savo valstybę?

Istorija tapo labai svarbi dabartinėje geopolitikoje. Vladimiras Putinas tikriausiai nuoširdžiai yra įsitikinęs, jog jis vykdo istorinį teisingumą. Jam Sevostopolis yra rusų šlovės miestas, tad kodėl neokupavus Krymo? Rytinės Ukrainos dalys, pasak jo, irgi istoriškai priklauso Rusijai, todėl jos kariuomenė žvangina ginklais. Dabartiniai Rusijos ir Ukrainos santykiai persmelkti istorijos. Tiksliau pasakius, skirtingų istorijos interpretacijų.

Kadaise Jonas Basanavičius, žadindamamas lietuvių tautą, laikraštyje „Aušra“ pasirinko romėnų išmintį: „Žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikais“. Šiandien šią mintį galima perfrazuoti – žmonės nežinantys istorijos praranda savo valstybę. Kodėl? Todėl, kad už juos kiti, priešai parašo kitą istoriją, kurioje jų valstybei vietos nėra.

Ar taip gali nutikti su Lietuva? Rusijos veikėjai vis primena, kad Vilnių ir Klaipėdą gavome iš sovietų. Aiškios užuominos – iš ko gavome, tas gali ir atimti. Tačiau iškyla dar viena aplinkybė, kuri plačiajai publikai nėra labai gerai žinoma. Tai baltarusiška Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorijos interpretacija. Kai kurie netgi Vakarų istorikai dabartinę Baltarusiją, o ne Lietuvą laiko tiesiogine LDK įpėdine. Tad daugelis baltarusių mano, kad istoriškai minimi „litvinai“ yra ne lietuviai, o baltarusiai. Juk senoji LDK raštų kalba buvo dabartinės baltarusių kalbos motina (Lietuvos akademiniame diskurse yra labiau įprastas „senosios slavų kanceliarinės kalbos“ variantas, tačiau tokie įvardijimai nekeičia reikalo esmės), akivaizdu, kad šią kalbą mokėjo mūsų kunigaikščiai. Tad Mindaugas, Gediminas, Vytautas baltarusiams yra ir jų herojai. O Vilnius yra baltarusiškas miestas.

Lygiai taip pat kaip lietuviai į lenkus žiūrėjo XX amžiaus pirmoje pusėje, taip lygiai baltarusiai – bent jau dalis –žiūri į lietuvius. Mes lenkus laikėme okupantais, kurie mus sulenkino, išstūmė lietuvių kalbą (nors ištikrųjų išstūmė gudų kalbą). Lygiai taip pat baltarusiai į mus žiūri: mes užėmėme baltarusišką Vilnių, mes pasisavinome LDK istoriją.

Tai, aišku, labai apibendrintas požiūris, tačiau jo esmė aiški – LDK yra baltarusiška. O jei taip, tai reikalui esant, Vladimirui Putinui pritarus ir pareikalavus, galima reikšti pretenzijas į Vilnių ir Vilniaus kraštą. Atrodo, kad tai fantastinis variantas, bet ar prieš pusę metų neatrodė fantastiškas dalykas, kad bus okupuota Ukrainos dalis?

O ką galima padaryti? Nepadės šimtus kartų kartoti, jog baltarusiai neteisūs. Reikia suprasti mechanizmus, kodėl baltarusiai reiškia pretenzijas į LDK istoriją. Tai nėra toks paprastas dalykas.

Reikia prisiminti istoriją. XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje vyko didelė kova dėl lietuvio vardo. Kokia bendruomenė galės vadintis šiuo vardu. Ar lenkiškai kalbantys bajorai, tokie kaip Riomeris, Miloszas ir daugelis kitų. Ar lietuviškai kalbantys valstiečiai ir lietuvių kalbą perėmę bajorai? Didžiausias konfliktas vyko tarp šių dviejų grupių. Baltarusiai į šį konfliktą įsiterpė menkai. Likimas lėmė, kad lietuvių vardą išsikovojo ta bendruomenė, kuriai mes šiandien priklausome. Tačiau šiuo požiūriu niekada nėra galutinių pergalių. Baltarusiai iškeldami LDK paveldą, įvairiais būdais stiprindami savo požiūrį gali peržiūrėti XIX amžiaus pabaigos kovų rezultatus.

Ar uždavėme klausimą: o kaip jausimės mes, lietuviai, jei pritarsime, kad LDK – tai ne mūsų valstybė? Beje, yra gausybė tautiškai nusiteikusių veikėjų, kurie trumparegiškai tai teigia. Ką darysime, jei nutrauksime ryšius su mūsų protėviais? Ar tada lietuviams bus svarbi ir dabartinė valstybė? Tai ne retoriniai klausimai. Tai mūsų mūsų išlikimo garantija. Jei susvyruosime čia, tuomet atsiras, kas tuo anksčiau ar vėliau pasinaudos

Iš istorijos suvokimo kyla valia gintis, kurti, gyventi. Arba pasiduoti, griauti, numirti. Geresnis Lietuvos istorijos pažinimas yra ne žingeidumo dalykas, bet mūsų laisvės, valstybės egzistavimo sąlyga.