Kai visą Lietuvą linksminęs intelektualiai nebrandus „valstietis” Alfredas Pekeliūnas pasitraukė iš didžiosios politikos, atrodė, kad kito tokio jau nebebus. Beveik kaip smuikas po Paganinio ar poezija po Šekspyro, politikų kvailumas po Pekeliūno neteko savo dieviškos aureolės.
Vladimiras Laučius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Galėjo atrodyti, kad buvusi didybė prarasta amžiams. Nes nei praėjusio dešimtmečio Pekeliūno įpėdinių pastangos įvesti Lietuvoje cenzūrą buvusios Seimo narės, dabartinės Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio patarėjos Laimos Mogenienės iniciatyva, nei šios kadencijos „valstiečių” raginimai draugauti su Rusija ir iš jos mokytis Pekeliūno genijui neprilygo.

Bet šią savaitę kur buvusi, kur nebuvusi visu gražumu atsiskleidė parlamentarė Dovilė Šakalienė, kone Alfredo Valstiečio Didžiojo stiliumi inicijavusi ir pristačiusi genialias Visuomenės informavimo įstatymo pataisas. Pagal jas, nuo šiol „visuomenės informavimo priemonės turinyje turi būti išlaikytos proporcijos tarp teigiamos (pozityvios) ir neigiamos informacijos”. Teigiamos informacijos turi būti ne mažiau kaip 50 proc. ir „ji pateikiama informacinės programos pradžioje ar pirmuosiuose leidinio puslapiuose”.

Prieš tokią sovietinės vaizduotės fejeriją net buvęs Širvintų tarpkolūkinio kiaulininkystės komplekso pirmininko pavaduotojas „valstietis” Pekeliūnas maloniai sutriktų. Dvidešimt aštuntais demokratijos metais – Lukašenkos TV taisyklių vertas valdžios sumanymas pareikalauti teigiamos ir neigiamos informacijos santykiu 50 ant 50.

Visas grožis čia glūdi net ne pačios iniciatyvos idiotizme, už kurį, beje, Šakalienė atsakinga drauge su dviem savo bendražygiais „valstiečiais” – Zenonu Streikumi ir Robertu Šarknicku. Visas grožis – tuose išvedžiojimuose, kurie pasipylė būtent iš intelektualę vaizduojančios Šakalienės, kai ji viešumoje gynė įregistruotas pataisas.
Vladimiras Laučius

Genialu. Perfrazuojant Pradžios knygą,Šakalienė atskyrė šviesą nuo tamsos ir pavadino šviesą „teigiama informacija”, o tamsą – „neigiama informacija”. Ir tarė tada Šakalienė visiems žurnalistams: „Eikite ir padarykite po penkiasdešimt!”Ir darė jie kiekvieną dieną po penkiasdešimt savo veido prakaite. O Ramūnas Karbauskis tiesiog atsiribojo.

Visas grožis čia glūdi net ne pačios iniciatyvos idiotizme, už kurį, beje, Šakalienė atsakinga drauge su dviem savo bendražygiais „valstiečiais” – Zenonu Streikumi ir Robertu Šarknicku. Visas grožis – tuose išvedžiojimuose, kurie pasipylė būtent iš intelektualę vaizduojančios Šakalienės, kai ji viešumoje gynė įregistruotas pataisas. Pasirodo, intelektualios politikės įvaizdis – apgaulingas, nes protingi žmonės paprastai nekalba tokių vėjų ir bent apytikriai suvokia, kas yra cenzūra, visuomenės informavimo priemonės turinys ir Konstitucijos garantuojama žodžio laisvė.

Nemažai taiklių nuomonių dėl pataisų absurdiškumo jau nuskambėjo žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose penktadienį. Kaip LRT Televizijai sakė DELFI vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė: „Tos pataisos – kvailos. Negalėjau patikėti, kad politikai vėl lipa ant to paties grėblio – reguliuoti žiniasklaidos veiklą ir dar tokiu drastišku būdu – ne tik nurodoma, kad 50 proc. naujienų turi būti teigiamos, bet ir tai, kur jos turi būti publikuojamos.“

Trečia – pozityvo ir negatyvo privalomas santykis informavimo priemonėse būdingas nedemokratiniams režimams, tokiems, kaip SSRS ir Lukašenkos Baltarusija. Tokia žiniasklaida virstų tiesiog propagandos ir socialinės inžinerijos įrankiu, kuris formuotų norimą rezultatą – „teisingas” nuomones, „tinkamas” nuotaikas, „geresnę” savijautą, etc.
Vladimiras Laučius

Manau, vertinant Šakalienės & Co iniciatyvą, svarbu atkreipti dėmesį į keturis dalykus. Pirma – tai, ką siūlo „valstiečių” trojkė su Šakaliene priešakyje, yra kišimasis į turinį – cenzūra, kuri prieštarauja konstituciniams principams dėl žodžio laisvės (25 str.) bei cenzūros draudimo (44 str.).

Antra – Šakalienės pataisos remiasi pamatine prielaida, kad ir valdžia, ir opozicija, ir visi visų informavimo priemonių redaktoriai vienodai supranta, kuri informacija yra „teigiama” ir kuri – „neigiama”, nors tokio bendro supratimo nėra ir negali būti. Vadinasi, Šakalienės & Co valdžia turėtų priversti informavimo priemones laikytis kažkokios specifinės, primestos pozityvo ir negatyvo sampratos. Tai ir būtų Konstitucijos draudžiama cenzūra, apie kurią – pirmas punktas.

Trečia – pozityvo ir negatyvo privalomas santykis informavimo priemonėse būdingas nedemokratiniams režimams, tokiems, kaip SSRS ir Lukašenkos Baltarusija. Rinkdamasi šį kelią, valdžia užsimotų prieš esamą santvarką. Savo ruožtu informavimo priemonė, valdžios užprogramuota iš anksto vertinti, kas yra „teigiama” ir „neigiama”, taptų nebe tiek informavimo, kiek formavimo priemone. Tokia žiniasklaida virstų tiesiog propagandos ir socialinės inžinerijos įrankiu, kuris formuotų norimą rezultatą – „teisingas” nuomones, „tinkamas” nuotaikas, „geresnę” savijautą, etc.

Vaikučiai-piliečiai, neverkit, valstybei-mamytei rūpi jūsų gera nuotaika, štai liepsime piktiems dėdėms ir tetoms 50 proc. laiko dainuoti jums lopšines ir žaisti viešojoje erdvėje su kačiukais ir teletabiais. Informacija – tik su žindukais, iš sterilaus buteliuko, pašildyta.
Vladimiras Laučius

Ketvirta – būtent „visuomenės savijautos” motyvas pateikiamas kaip itin svarbus dalykas įstatymo pataisos iniciatoriams (tai matyti ir iš aiškinamojo rašto, ir iš gausių Šakalienės raštų bei kalbų ta tema), todėl būtent šį motyvą, manyčiau, verta aptarti kiek išsamiau.

Šakalienės oficialime pranešime „Lygias teises geroms naujienoms”, be kita ko, teigiama: „Mums trūksta pozityvios informacijos, (…) labai reikalingų iniciatyvų skleisti žinias apie mūsų šviesuolius, įkvepiančius projektus, gerus darbus. (…) Moksliniai tyrimai seniai atskleidė taip vadinamos žiaurios žiniasklaidos (violent media) neigiamą poveikį psichikai – ir taip, mes turime Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio teisinį reguliavimą. Jis numato ribojimą konkrečių neigiamų žinių ir vaizdų mūsų vaikams. Bet mums visiems – visai visuomenei, kuri jaučiasi bejėgė, pažeidžiama ir kartu pikta bei agresyvi – trūksta pozityvios informacijos. Mūsų mažutė ir nelabai turtinga valstybė vis tik nėra tokioje beviltiškoje duobėje, kaip per juodus šiandieninio informacijos srauto akinius ima atrodyti.”

Tiesą sakant, ėmė atrodyti ne kad „mūsų mažutė valstybė beviltiškoje duobėje”, o štai tokie jos politikai, cenzūros vėliavnešiai, kiekvieną Seimo kadenciją mėginantys įnešti savo indėlį. Kai atrodo, kad mes jau šitos duobės dugne, iš apačios kažkas pasibeldžia, o ten – Šakalienės ranka su pataisomis.

Po gražia rūpinimosi visuomenės savijauta skraiste iš esmės brukama pavojinga manipuliavimo žmonėmis mašina. Sovietinė propaganda puikiai žinojo, kam žiniasklaidai reikia daug rožinių spalvų ir rožinių akinių. Neįtikėtina, kad dvidešimt aštuntais nepriklausomybės metais šiuos „Made in USSR” rožinius akinius iš šiukšlių konteinerio ištraukė ir Lietuvai pasiūlė tokio liberalus, modernaus, vakarietiško įvaizdžio parlamentarė.
Vladimiras Laučius

Kas čia per požiūris – kad „mums visiems, visai visuomenei” reikia to paties, ko ir nepilnamečiams, vaikams, kurie specialiu įstatymu ginami nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio? Seimo narė savo pataisas grindžia prielaida, kad mes visi esame infantilai ir valstybė turi su mumis elgtis kaip su vaikais – prižiūrėti, auklėti, saugoti nuo aplinkos poveikio, keisti sauskelnes. Šakalienė tai sako atviru tekstu. Vaikučiai-piliečiai, neverkit, valstybei-mamytei rūpi jūsų gera nuotaika, štai liepsime piktiems dėdėms ir tetoms 50 proc. laiko dainuoti jums lopšines ir žaisti viešojoje erdvėje su kačiukais ir teletabiais. Informacija – tik su žindukais, iš sterilaus buteliuko, pašildyta.

Motyvas „daugiau gerų naujienų dėl geros visuomenės savijautos” yra infantiliai mąstančių politikų sugalvotas žindukas infantiliai visuomenei – racionaliai ir politiškai nepateisinama jautraus vaiko poreikių ir problemų projekcija į suaugusiųjų pasaulį. Kaip tik tas demokratijos išsigimimas, apie kurį įspėjo Alexis de Tocquevillis, aprašydamas vadinamąjį švelnųjį despotizmą: valdžia-mama ir jos ūkiškai valdomas nesavarankiškų, motiniškos globos prašančių piliečių vaikų darželis.

Tuo metu Šakalienės žodžiai apie tai, ko esą trūksta – „žinių apie mūsų šviesuolius, įkvepiančius projektus, gerus darbus” – yra kone raginimas grąžinti sovietinę žinių laidą „Vremia”. Po gražia rūpinimosi visuomenės savijauta skraiste iš esmės brukama pavojinga manipuliavimo žmonėmis mašina. Sovietinė propaganda puikiai žinojo, kam žiniasklaidai reikia daug rožinių spalvų ir rožinių akinių. Neįtikėtina, kad dvidešimt aštuntais nepriklausomybės metais šiuos „Made in USSR” rožinius akinius iš šiukšlių konteinerio ištraukė ir Lietuvai pasiūlė tokio liberalus, modernaus, vakarietiško įvaizdžio parlamentarė.

Kvailystė visada mieliau kalba jausmų, o ne proto kalba – nes ji juk ir yra proto nebuvimas. Iš čia ir visi tie postringavimai apie „pyktį”, „įsiskaudinimą”, „pesimizmą”, „optimizmą”, „gerąsias naujienas”, „teigiamą” ir „neigiamą” infomaciją. Tiesiog neprotingi žmonės primeta neprotingą – emocinį – diskursą.
Vladimiras Laučius

Šitoje vietoje „valstietės” bendraminčiai, kurių netrūksta ir tarp kitų politinių pažiūrų atstovų, ko gero, puls šaukti, kad nuostata „lygios teisės gerosioms naujienoms” visai nebūtinai turi būti susijusi su sovietmečiu, kad tai tik atsakas į kriminalų ir visokių blogybių atpasakojimo jūrą. OK, atsisakykime sovietinių konotacijų ir pažvelkime į kovos su „tikrovės juodinimu”, „gerųjų naujienų stoka” kitais kampais.

Pirma, trokštama „geroji naujiena” – evangelija – yra ne tai, ką turi skleisti žiniasklaida, o tai, ką kalbėjo Jėzus Kristus. Nereikia norėti iš žiniasklaidos Dievo žodžio ir painioti informacijos su paguoda. Antra, visos tos blogybės ir juodos žinios, kuriomis kaltinama žiniasklaida, yra ne išgalvotos, o paimtos iš mūsų tikrovės. Mėginimas aiškinti, kad Lietuvos visuomenė blogai jaučiasi ir masiškai emigruoja ne dėl teigiamų dalykų stokojančios tikrovės, o dėl teigiamos informacijos stokos, yra melas ir apgailėtinas politikų bandymas nusimesti atsakomybę ir kaltę dėl politinių, socialinių ir ekonominių negerovių.

Trečia, jei valdžia nori reguliuoti viešosios informacijos ištakas, tai turėtų pirmiau užsiimti ne žiniasklaida, o visuomene. Nes komercinė žiniakslaida yra rinkos dalyvis, paklūstantis rinkos dėsniams. Kitaip tariant, jos turinį lemia ne subjektyvus noras kažką juodinti, o paklausa. Ir jei didžioji visuomenės dalis iš tiesų norėtų kitokios informacijos, jei trokštų ne mažiau kaip 50 proc. „gerųjų naujienų”, tai jų maždaug tiek ir būtų. Bet didžioji visuomenės dalis nori būtent to, kas rodoma per komercinius TV kanalus, labiausiai skaitoma internete.

Kaip tai – nesikišama į turinį? Ištrauka iš įstatymo pataisos: „visuomenės informavimo priemonės turinyje turi būti…” Čia ne apie turinį?!
Vladimiras Laučius

Šalia minėto infantilumo ir „gerųjų naujienų” demagogijos minėtina dar viena problema, būdinga kalbamų pataisų iniciatoriams ir jų bendraminčiams: viešojo diskurso sentimentalizavimas (britų visuomenės situacija šiuo atžvilgiu gerai aprašyta knygoje Faking It. The Sentimentalisation of Modern Society. Ed. by D. Anderson and P. Mullen. 1998). Kai daugiau dėmesio skiriama ne kalbos ir mąstymo turiniui, o emocinėms būsenoms, įvairiems „aš jaučiuosi”, „jie jaučiasi”.

Apie visuomenę Šakalienė rašo – ji esą „jaučiasi bejėgė, pažeidžiama ir kartu pikta bei agresyvi”. Čia, žinoma, dėl to, kad ją tokią daro pikta ir agresyvi žiniasklaida (nors iš tiesų priežastinis ryšys, kaip jau kalbėta, yra atvirkštinis – žiniasklaida reaguoja į paklausą). Bet kodėl savijauta yra pirmesnė už savimonę? Juk suaugę ir mąstantys žmonės gali racionaliai rinktis, atmesti, kas jiems nepriimtina, nežiūrėti, neskaityti.

Šiuo atveju mums tiesiog primetamas kalbėjimas ne apie mąstymą ir racionalų pasirinkimą, o apie kažkokias emocines būsesnas, kurių priežasties ieškoma išorės veiksniuose, o ne žmogaus galvoje. Išjunkite radiją, ir kūdikėlis nebeverks. Negrokite liūdnos muzikos, nekalbėkite liūdnomis temomis, ir jautrūs zuikeliai – piliečiai – pradės šypsotis, linksmai kalatoti kojytėmis, greičiau išmoks sakyti „mama” ir nebeemigruos iš Lietuvos.

Mėginimas aiškinti, kad Lietuvos visuomenė blogai jaučiasi ir masiškai emigruoja ne dėl teigiamų dalykų stokojančios tikrovės, o dėl teigiamos informacijos stokos, yra melas ir apgailėtinas politikų bandymas nusimesti atsakomybę ir kaltę dėl politinių, socialinių ir ekonominių negerovių.
Vladimiras Laučius

Ši logika sklinda iš visų pusių, beje, kartais įsismelkdama ir į „valstiečių” trijulės auklėjamą žiniasklaidą. Antai pašnekovas, savo srities specialistas laidoje ką nors kritiškai kalba, tarkime, apie politinius ir socialinius reiškinius, o žurnalistas staiga „apibendrina” – „na, jūs čia taip gana pesimistiškai viską vaizduojate”. Kuo čia dėtas pesimizmas ir optimizmas? Juk laida – ne apie nuotaikas.

„Teigiamos” ir „neigiamos” informacijos, „gerųjų naujienų” ir „ tikrovės juodinimo” diskursą mums įbruka tas pati visuomenės sentimentalizavimosi tendencija, dėl kurios nei iš šio, nei iš to nuo racionalaus turinio peršokama prie veblenimo apie „pesimizmą” ir „optimizmą”, o į šaltas kritines pastabas reaguojama ne protu, bet masinei kultūrai labiau suprantamomis ir prieinamomis emocijomis: „kodėl tu pyksti?”, „ak, ji tubūt įsižeidė”, „matau, kad įsiskaudinai”.

Kvailystė visada mieliau kalba jausmų, o ne proto kalba – nes ji juk ir yra proto nebuvimas. Iš čia ir visi tie postringavimai apie „pyktį”, „įsiskaudinimą”, „pesimizmą”, „optimizmą”, „gerąsias naujienas”, „teigiamą” ir „neigiamą” infomaciją. Tiesiog neprotingi žmonės primeta neprotingą – emocinį – diskursą.

Baisiausia tai, kad cenzūrą savo pataisomis inicijavę parlamentarai net dorai nesuvokia, nei kas yra cenzūra, nei ką jie iš tiesų padarė. „Kaltinimai cenzūra yra visiškai neteisingi, nes jokios cenzūros čia nėra – niekur nėra parašyta tose pataisose, kad negalima skelbti informacijos ir į turinį nėra kišamasi”, – naujienų agentūrai BNS pareiškė Šakalienė. Kaip tai – nesikišama į turinį? Ištrauka iš įstatymo pataisos: „visuomenės informavimo priemonės turinyje turi būti…” Čia ne apie turinį?!

Pekeliūno aplodismentai Šakalienei. Kitaip nei gerasis Alfredas, ji nostalgiškai neprisiminė tų laikų, kai „prie ruso” buvo geriau. Bet iš visų mėginimų įvesti nepriklausomoje Lietuvoje cenzūrą šis buvo, ko gero, įspūdingiausias – ne tik savo motyvais, bet ir nepekeliūniškos politikės įvaizdį iki tol kūrusios parlamentarės atsakymais į kritiką. Lieka tik palinkėti, tikintis šiuo klausimu bent 50 proc. pozityvo: „valstieti”, nepažadink savyje miegančio Pekeliūno.

P.S. „Dėl neteisingų kaltinimų atsiimti pataisas nėra prasmės, tad ne, nesiruošiu to daryti“, – BNS penktadienio vakarą sakė D.Šakalienė.„Pataisų nebus. Trojos arklys išardytas“, – šeštadienį feisbuke paskelbė parlamentarė.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Sugniuždytas tėvas ieško pagalbos: dukra griebėsi už nugaros ir šaukė iš skausmo (66)

Jau daugiau kaip mėnesį mažeikiškis Darius Lavickas sako gyvenantis kaip blogame sapne. Dukterį...

Perversmas, po kurio milijonai liks bedarbiais (204)

„Trumpuoju laikotarpiu visos inovacijos žudo darbo rinką – nauja inovacija reiškia skausmą,...

Kaip sovietų gamybos „Concorde“ konkurentas virto viena didžiausių civilinės aviacijos nesėkmių (22)

Kai sovietų gamybos „ Concorde “ konkurentas 1971 metais per Paryžiaus aviacijos šou pirmą...

Po mįslingai dingusio baikerio paieškos – pareigūnų žinia: tikrinamos visos versijos papildyta  (383)

Šeštadienio rytą Aivaro Kilkaus šeima, draugai ir geros valios žmonės susirinko dar vienai...

Nuo bjaurios automobilio problemos išgelbės vienas paprastas patarimas (32)

Atėjus drėgnajam metų sezonui dalis vairuotojų susiduria su itin erzinančia problema – langų...

Gyvai / „Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Šiauliai“ - „Lietuvos rytas“

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Šiauliai“ - „Lietuvos rytas“. Tiesiogiai iš...

Metų seklys: lietuvius klaipėdietis Anglijoje paversdavo vergais – prostitutėmis ir juodadarbiais (43)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Turtais ir prabanga besigiriančios buvusios „Olialia pupytės“ vyras pratrūko: visa tai – melas (352)

Milijonai sąskaitose, akcijos prestižinėje įmonėje, pilys Didžiojoje Britanijoje, prabangus...

Gyvai / „Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Pieno žvaigždės“ - „Lietkabelis“ (1)

„Betsafe-LKL“ čempionato rungtynės: „Pieno žvaigždės“ - „Lietkabelis“. Tiesiogiai iš...

Kaip „įsilaužti“ į savo smegenis ir valdyti malonumų sritį? (1)

Žmogaus smegenys dažnai suvokiamos kaip kosminio sudėtingumo superkompiuteris. Kaip ir į...