V. Glodenis. R. Pakso transformacija: mėnulio užtemimas ar strateginis posūkis?

Praūžus savivaldybių tarybų rinkimams nemažai ekspertų nurašė Rolandą Paksą ir jo tvarkiečius. Tamsi ateitis prognozuojama ir Darbo partijai. Tačiau ar tikrai nuolatinė mūsų valstybės „auka“ - Rolandas Paksas, kiti tvarkos bei teisingumo šaukliai jau keliauja į politines paraštes? Ir kaip vertinti darbiečių lyderių pokyčius?

Rolando Pakso krypties transformacija

Pastaraisiais metais galime stebėti ryškią Rolando Pakso politinės krypties kaitą. Kadaise bent jau viešai labiau į vakarus ir ES orientavęsis politikas, vis garsiau ir aštriau šūkauja prieš ES ir NATO. Štai ir antrosios Europos Parlamento kadencijos pradžioje mūsų deleguotas parlamentaras prisijungė prie euroskeptikų rėksnių, kurie atvirai demonstruoja savo simpatijas diktatoriui Putinui.
Atominės elektrinės nereikia, suskystintųjų dujų terminalo – taip pat. Skalūnų dujos – blogis. Euro įvesti negalima, nes tam prieštarauja Lietuvos visuomenė. Gilesnė ES integracija – tai Briuselio diktatas, griaunantis Lietuvos suverenumą. Marijos žemelės užsieniečiams pardavinėti negalima. Vien ko vertos mintys apie tiesioginę demokratiją! Tokiais saldainiukais Rolandas Paksas kasdien bombarduoja viešąją erdvę. 

Užsitęsęs mėnulio užtemimas? Vargu. Greičiau apmąstytas strateginis posūkis. 

Iki šiol visos pagrindinės partijos, besirinkdamos valstybinę kryptį (Rytai ar Vakarai), burdavosi ties vadinamuoju „vidutiniu rinkėju“ („median voter“), bent jau iš dalies palaikančiu integraciją į Vakarus. Varžantis dėl ekstremaliuosiuose rinkėjų skalės galuose esančių prorusiškų arba nacionalistinių pažiūrų piliečių didelės konkurencijos nematyti.

Tautininkų populiarumą riboja jų pačių ideologija ir įvaizdis, Tomaševskio blokas – neturi galimybės pritraukti lietuvių balsų. Visuomenė darosi vis atsparesnė ir populistinių partijų pažadams, o pastarosios, jei ir kyla, tai tik iki kol pavyksta įsisiurbti į valdžios lovį. R. Pakso „aukos“ arkliukas taip pat po truputį išsisemia. Taigi išlaikydamas senąją partinę liniją „Tvarka ir teisingumas“ po žingsnelį judėtų link politinės pražūties skardžio.

Visa tai, ko gero, puikiai supranta nušalintasis prezidentas ir jo strategai. Nors radikalių pažiūrų lietuvių kol kas nėra daug, posūkis į šią visuomenės grupę gali užtikrinti stabilią paramą, kuri, užplūdus imigrantų ir ekonominių krizių bangoms, gali peraugti į masinius protesto balsus. Čia galime perfrazuoti žinomą lietuvių patarlę: „Kur penki (socdemai, konservatoriai, liberalai, darbiečiai ir žalieji) pešasi, šeštas (tvarkiečiai) – laimi“.

Euroskeptiškumo įtaka rinkimų rezultatams

Daugybėje Europos šalių labai stiprėja prorusiškos – prieš ES ir NATO pasisakančios partijos. Visuomenėse atgyja nacionalizmas. Ar tik tai nėra ateities Lietuvos veidrodis, kuriame pagrindine antieuropietiška jėga tapę tvarkiečiai susižers protestuojančios visuomenės balsus ir galimai rusiškuosius finansus? 

Panašu, kad tokias prielaidas patvirtina ir pats Rolandas Paksas. Komentuodamas nesėkmingus savivaldybių tarybų rinkimus, nušalintasis prezidentas pabrėžė, jog Europos Parlamento rinkimuose jo partija gavo 100 tūkst. daugiau balsų nei praėjusiuose. Neprabėgus nė metams, savivaldybių rinkimuose tvarkiečiai jau pasirodė tragiškai. Ką tokie kontrastai reiškia? 

Daugybę metų į priekį dėl savo strateginio poslinkio tvarkiečiai užsitikrins svarią ir augančią paramą EP rinkimuose, kuriuose bendras aktyvumas yra žemas. Dėl teigiamai ar neutraliai ES vertinančių rinkėjų pešis visos pagrindinės partijos, o prieš Briuselio diktatą kovojančiais mesijais apsiskelbę „Tvarkos ir teisingumo“ nešėjai mobilizuos Europos idėja nusivylusias mases. Panašų scenarijų galime stebėti Jungtinėje karalystėje (JK), kur parlamento rinkimuose dėl vienmandatės rinkimų sistemos už durų liekantys „JK nepriklausomybės partijos“ (UKIP) skandalistai EP rinkimuose aplenkia net ir legendinius britų konservatorius ir leiboristus.

Proporciškai didelė parama R. Pakso kariaunai atsispindės ir nacionaliniuose rinkimuose į Seimą, tačiau pagalius į „Tvarkos ir teisingumo“ ratus kaišios mišri Lietuvos parlamento rinkimų sistema: vienmandatėse apylinkėse net ir pirmajame rate geriausiai pasirodę Pakso euroskeptikai po antrojo turo liks it musę kandę – didžioji visuomenės dalis tiesiog bus priversta rinktis tarp blogo kurios nors partijos kandidato ir labai blogo „tvarkiečio“. 

Puikus tokio scenarijaus pavyzdys – Drąsos kelio pasirodymas 2012-ųjų Seimo rinkimuose. Daugiamandatėse 7 kėdes parlamente iškovoję „violetiniai“, vienmandatėse apygardose buvo negailestingai sutrypti tradicinių partijų mohikanų.

Kaip valstybinės „aukos“ gerbėjams seksis kovoti dėl kėdžių savivaldybių tarybose? Vietiniuose rinkimuose euroskeptine korta žaisiantiesiems seksis sunkiau, taigi R. Paksui ir Ko. teliks seni geri populistiniai šūkiai apie didinamas išmokas, lengvatas ir t.t.

Kodėl verta apie tai kalbėti jau dabar?

Turime būti pasiruošę įvairiems ateities scenarijams, ypač – nacionalistinių, prorusiškų, euroskeptinių ir prieš NATO pasisakančių jėgų kilimui – tokiam, kokį regime paprastai keletą metų priekyje žygiuojančiuose Vakaruose. 

Nušalintojo prezidento kardinalūs pokyčiai gali taip ir neatnešti norimų dividendų. Euroskeptinės partijos ir toliau liks nuošalyje, jei neatsiras pastarąsias jėgas vienijančio stipraus lyderio – tokio, kaip Le Pen Prancūzijoje. R. Paksas be abejonės toks lyderis nėra. V. Tomaševskis? Julius Panka? Andrius Šedžius? Žilvinas Razminas? Kol kas nieko panašaus nematome. 

Nuostabu, kaip greitai V. Mazuronis sugebėjo apmauti šalies intelektualus ir užsitarnauti jų pagarbą ir kaip greitai visą tą pagarbą sunaikino. Ak ta silpnumo akimirka: valdžios kvapas partiniam perbėgėliui – tarsi katinui valerijonas.

Vykintas Glodenis

Net ir kylant prieš integraciją į Vakarus pasisakančioms masėms, tokie politiniai vėjai nesimaterializuos į kėdes parlamentuose ir tarybose, jei Rusijai naudingos jėgos išliks susiskaldžiusios ir tarpusavyje kovos dėl valdžios. Šiuo atveju netgi iš pažiūros bauginančiai atrodantis 1-2 procentų Tautininkų, Liaudies partijos ar kokio naujo darinio augimas gali išeiti tik į naudą, jei marginalios partijos išsilaikys žemiau 5 proc. barjero ir išsidalins protesto balsus.
R. Pakso Rusijai naudingos pozicijos viešas atskleidimas taip pat gali būti naudingas, bent jau rinkėjai dabar aiškiai žinos, kurioje pusėje stovi „Tvarka ir teisingumas“ (ar tik ne rusišką „tvarką” ir rusišką „teisingumą“ turi omeny R. Pakso kariauna?). 

Atsižvelgiant į tokias tendencijas net ir V. Tomaševskio visiškas pradingimas gali būti žalingas. Juk prorusiški lenkų ir rusų rinkėjai nepuls staiga balsuoti už tradicines partijas. Nors ilgalaikėje perspektyvoje privalome mažinti V. Tomaševskio įtaką, kuo daugiau integruoti tautines mažumas, trumpalaikėje – nusilpęs, tačiau keletą procentų balsų nacionaliniu mastu surenkantis V. Tomaševskis Lietuvai netgi naudingas.

Lyderių kaitos teatras

Pakitus „Tvarkos ir Teisingumo“ pozicijoms, bent jau renkantis savo lyderį ši partija išlieka visiškai stabili. Nuolat dėl Kubiliaus vienvaldystės kritikuotiems konservatoriams išsirinkus dar prieš metus nei regėtą, nei matytą jaunuolį, gruodį be realios konkurencijos perrinktas Rolandas Paksas išlieka ramus. 

„Įsivaizduoju, kad pražydo žibutės, šviečia saulė, pavasaris, todėl atsirado nauja mada pasitraukti, atsistatydinti. <…> Man tai yra nebūdinga ir nepriimtina, mane gruodžio mėnesį perrinko” – poetiškais potėpiais kritikus užtildė vienvaldis savo darželio, kuriame po Mazuronių pasitraukimo nebesimato nė vienos ryškesnės asmenybės, lyderis. Gerai, kad tvarkiečiai bent jau nebando vaidinti, neva esantys daugybės žmonių, o ne vienos asmenybės, partija. 

Jų konkurentai populistiniame fronte – darbiečiai – keletą metų visuomenei bruko pjesę „Nuo Viktoro Uspaskich nepriklausanti partija“, kol galiausiai pasirodymas subliūško: Mesijas Viktoras ėmėsi gelbėti savo asmeninį kūrinį, o pastarosiomis dienomis ir užtikrino pergalę savo favoritui – iš TT pasitraukusiam Valentinui Mazuroniui. 

Nenuostabu: V. Mazuronis tokią meilę ir šiltą postą užsitikrino jau daugybę metų viešai gindamas Kėdainių kniaziaus nekaltumą. Kas daugiau V. Mazuroniui beliko jo buvusiai partijai išsukus iš tradicinio populistinio kelio? Nuostabu tik tai, kaip greitai V. Mazuronis sugebėjo apmauti šalies intelektualus ir užsitarnauti jų pagarbą ir kaip greitai visą tą pagarbą sunaikino. Ak ta silpnumo akimirka: valdžios kvapas partiniam perbėgėliui – tarsi katinui valerijonas.

„Mūsiškiai, nu ką, vaikai, atitrūkę nuo priežiūros, gaus per užpakalį ir tiek. Reikės daryti jiems seminarus gana griežtus, sodinti už stalelius mokymus (kalba netaisyta, autoriaus pastaba) ir dėstyti“ – taip apie savo partijos iki šiol išaugintus lyderius po nesėkmingų rinkimų atsiliepė Rusijoje keletą metų nuo Lietuvos teisėsaugos slapstęsis V. Uspaskich. 

Ką atskleidžia tokie pareiškimai? Darbo partija – tarsi sovietinis darželis, kuriame visiems pylos duoda vienvaldis autoritariškas auklėtojas, o stumdomi vaikai šiame darželyje – neverti pagarbos.
Juk koks save gerbiantis politikas gali keliaklupsčiauti prieš žmogų, kuris ką tik jį pažeminančiai išvadino per užpakalį gausiančiu vaiku? Kokia save gerbianti partijos taryba vieninteliu kandidatu užimti pirmininko postą gali paskelbti vos prieš kelias valandas prie jų gretų dėl posto prisišliejusį perbėgėlį?