aA
Daugelis slaptų operacijų Šaltojo karo metu jau užsimiršo ar nugulė į tolimus archyvų kampelius, dauguma liudininkų nebesulaukė šių dienų. Tačiau tai, kas vyko 1949–1956 metais tarp britų Slaptosios žvalgybos tarnybos (Secret Intelligence Service – SIS arba MI6, taip vadinama nuo 1945 m.) ir Sovietų Sąjungos MGB arba KGB (šį pavadinimą naudojo nuo 1954 m.), verta atskiro dėmesio.
© DELFI montažas

Ši istorija plėtojosi ne tik okupuotos Lietuvos pajūryje, Vilniuje ir Kaune. Ji apėmė ir Latviją, Estiją. Jos keliai vedė per Lenkiją, Švediją, tuometines Rytų ir Vakarų Vokietijas, Didžiąją Britaniją. Dešimtys žmonių buvo įtraukti ar įsitraukė savo ir ne savo noru.

Keliolika jų sumokėjo brangiausią kainą – gyvybę. Kas tie žmonės, kurie buvo mokomi SIS žvalgybos mokykloje, treniravosi Portsmuto (Portsmouth) apylinkėse, Vaito saloje (Isle of Wight) ar Snoudono (Snowdon) kalno papėdėje Velse, vaikščiojo po Čelsio (Chelsea) rajoną Londone, vis užsukdami į Old Church gatvę?

Gal tie lietuviai, kurie pasirinko šį kelią, buvo avantiūristai, o juos verbavusiems nerūpėjo jų likimas? Kas vis dėlto šiauriau Palangos, tarp Paliepgirio ir Kunigiškio ar Latvijoje prie Užavos švyturio lipo iš atplaukusių guminių valčių – britų specialiųjų pajėgų apmokyti desantininkai, MI6 agentai ar laisvės kova tikėję žmonės?

Kas juos siejo ir koks buvo jų likimas? Kuo save laikė ir kas jie buvo iš tikrųjų? Kaip ir kodėl jie tapo užmirštu desantu? Koks garsus sovietinio saugumo agentas užėmė į Leningradą išvežto J. Markulio-Erelio vietą?

Į šiuos ir kitus klausimus mėginama atsakyti naujausioje Arvydo Anušausko knygoje „Užmirštas desantas“. Knyga išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje ir buvo pristatyta ką tik pasibaigusioje Vilniaus knygų mugėje. Dabar pirmą kartą skelbiami knygos fragmentai.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Kava su „Neptun-47“

Savo suėmimo jis nebeprisiminė. Atmintyje liko tik epizodas, kai buto šeimininkė atnešė jam kavos. Išgėręs kavą, A. Leichmanas (Rasa, Tylius, o KGB pranešimuose dar vadinamas Petru, Stasiu, Albinu, Antanu) pasijuto labai blogai. Mėgino eiti į virtuvę atsigerti vandens, tačiau šiaip taip sugrįžo į savo kambarį. Daugiau nieko neprisiminė. Sulaikymo operacija vyko Vilniuje, Sierakausko g. 25-6, kur gyveno su Stepo Kabašinsko vardu išduotais dokumentais (turėtą britų išduotą pasą Jankaičio (Banaičio?) vardu buvo sunaikinęs, o naują dokumentą Kabašinsko vardu gavo per tariamus pogrindžio ryšininkus).

1952 m. lapkričio 11 d. įsiveržę MGB darbuotojai koja išspyrė duris ir rado beveik nesąmoningos būsenos A. Leichmaną sėdintį ant grindų tarp kušetės ir spintelės. Greta gulėjo sukruvinta taburetė. Kraujo dėmės matėsi ir ant grindų, ir ant palangės. Iš dešinės pusės po smakru kraujavo žaizda. Dar keliamas mėgino priešintis, bet buvo surištas ir išvežtas. Į MGB vidaus kalėjimą atvežtas be sąmonės. Kelnių kišenėje rasta celiuloidinė dėžutė su natrio cianido tablete (nuodais), o švarke keturios fenamino tabletės (nuo pervargimo; britai buvo išdavę po aštuonias tokias tabletes).

Išvakarėse MGB patvirtino specialų suėmimo planą. Butas buvo sekamas visą parą. Siekdami išvengti britų agento savižudybės, numatė „su agento Chrapenko“ pagalba panaudoti psichotropines medžiagas „Neptun-47“, kurias vadino „operatyvine technika“. Kad kaimynai nieko neįtartų, psichotropinių medžiagų poveikį sumanyta pateikti kaip „širdies smūgį“, o trys operatyviniai darbuotojai buvo perrengti „greitosios pagalbos“ gydytoju ir sanitarais.

Prie namo lūkuriuojančiam MGB darbuotojui agentas „Chrapenko“ turėjo išėjęs duoti signalą ir tariami „greitosios pagalbos“ sanitarai – skubėti į butą.

Agentas turėjo būti išneštas ant neštuvų ir nugabentas į MGB pastatą. Planas buvo įgyvendintas pakankamai tiksliai.

Pirmiausia, nei lapkričio 6-ąją, nei 11-ą dieną sutartu laiku nepasirodė „Jonas“ (pogrindžio ryšininką vaidinęs MGB darbuotojas ltn. Augucevičius) ir neatnešė radijo siųstuvo. Agentas sunerimo, buto šeimininkui (taip pat MGB agentui Chrapenko) sakė, kad jei nepasirodys ir kitą dieną, eis jo ieškoti.

Atėjęs į šeimininkų kambarį, visą naktį supo lovelėje jų miegantį vaiką. Pagal gautas instrukcijas lapkričio 11-osios vakare agentas Chrapenko parinko 250 gramų puodelį, išvirė beveik litrą kavos ir į kavą iš ampulės įpylė baltą skystį (penkias dozes „Neptun-47“, kad pajustų preparato poveikį išgėręs bent vieną puodelį). Kad pradėjus veikti preparatui ką nors įtariantis „Petras“ nepultų MGB agento, vakare pas Chrapenko atėjo tariamu jo pažįstamu apsimetęs MGB darbuotojas. Dėl pasirodžiusio nepažįstamojo „Petras“ neišėjo iš savo kambario. 21.50 šeimininko žmona nunešė A. Leichmanui („Stasiui“) į kambarį vakarienei užkandžių ir kavinuką su specialiu „Neptun-47“ paruošta kava. 22.15 kambaryje pasigirdo triukšmas...

A. Anušausko knygos „Užmirštas desantas“ viršelis
A. Anušausko knygos „Užmirštas desantas“ viršelis

Dezinformacija generolui

Tuo tarpu rezerve paliktas A. Leichmanas-Rasa-Tylius nežinojo, kad jo surašytos radiogramos perdavimui per P. Janicką-Jūraitį taip pat buvo skaitomos.

Ir esant reikalui pakeičiamos su Maskva suderintais tekstais. Tarp Vilniaus ir Maskvos MGB vyko intensyvus susirašinėjimas dėl radiogramų tekstų. Pavyzdžiui, Maskvos pasiūlytą radiogramą: „Tylius patikimai įkurdintas Vilniuje. Norėčiau žinoti Jūsų nuomonę apie jo išėjimo į eterį tikslingumą, siekiant įvaldyti ryšį“ pasiūlyta pakeisti į kitą: „Tylius įkurdintas naujoje vietoje, jam išduoti dokumentai. Su juo palaikome pastovų ryšį. Jo aparatūra perkelta ir yra saugioje vietoje.“

Tokia polemika tarp emgėbistų vyko nuolat, stengiantis nesusieti skirtingų radijo žaidimų, o parodant sunkias veikimo sąlygas, mažinti radijo seansų skaičių. Rekomenduota tuo tikslu ir „Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio prezidiumo“ nariams susigalvoti naujas „pogrindines slapyvardes“: „Dramblys“ tapo „Varnėnu“, „Ruginis“ – „Dobilu“, „Arūnas“ – „Radastu“ („Arvydu“), gen. Gintautas – gen. Aleksotu. Visi KGB agentai į „BDPS prezidiumą“ buvo įtraukti jiems nežinant, kad veikia fiktyvioje organizacijoje ir yra kitų saugumo agentų apsuptyje. Kiekvienas iš jų turėjo savo legendą ir užduotis, kuriomis vadovavosi.

„Pirmininkas“ retsykiais visus sukviesdavo į posėdžius svarstyti ryšių su partizanų apygardomis ir jų taktikos pakeitimo, rengti programą ir pan.

Nežinodamas, kad palaiko ryšius su fiktyvia, MGB sukurta organizacija, su „BDPS prezidiumo“ nariais ryšius palaikė paralyžiuotas gen. V. Giedrys, kuris taip pat buvo įtikinėjamas, kad pasirinkta ginkluoto pasipriešinimo taktika yra kenksminga lietuvių tautai.

Tačiau jis buvo naudojamas kaip autoritetas, kurį galima parodyti ir partizanams, ir lietuvių organizacijoms užsienyje. Jį kartais aplankydavo Šiauliuose plk. ltn. I. Žulys ir teikdavo dezinformaciją apie ginkluotą pasipriešinimą.

Taip buvo suformuotos atitinkamos negatyvios generolo pažiūros į ginkluotą pasipriešinimą. Štai plk. I. Žulio apsilankymo metu 1951 m. gruodžio 2 d. gen. Giedrys reikalavo daryti įtaką, kad „miškiniai“ neiššauktų gyventojų nepasitenkinimo, ir nemanė, kad „miškiniai“ turi bent kokį organizuotumą, nes užsiima tik plėšikavimu ir žudymais.

Tačiau siūlomų „BDPS prezidiumo“ pinigų „gydymo“ tikslams atsisakė, motyvuodamas, kad jam dukra po šimtą rublių siunčia ir to pakanka.

Generolas Pitovranovas iš Maskvos nurodė vengti „reklamuoti nacionalistinio pogrindžio ir ginkluotų būrių veiklą“.

Neįtiko Dramblio surašyti dezinformaciniai laiškai, kuriuose BDPS rodoma kaip išsišakojusi organizacija, kurią „palaiko neorganizuotų patriotų masės“.

Leista siųsti dezinformacinius pranešimus, kuriuose legenduotų organizacijų veikimas būtų parodomas siaurai, pabrėžiant, kad dabartinėmis sąlygomis plataus pogrindžio sukurti neįmanoma. Tokiais pranešimais tikėtasi kompromituoti „Skirmantą“ ir Vyriausiojo Lietuvos išlaivinimo komiteto pirmininką M. Krupavičių, kurie kalbėjo apie tikras pasipriešinimo realijas.

BDPS vardu siunčiamuose pranešimuose, Maskvos manymu, turėjo atsispindėti auganti sovietinės valdžios įtaka lietuviams ir LLKS irimas.

Įdomiausia tai, kad MGB siekė izoliuoti BDPS veiklą agentų grupėje, apie ją neturėjo žinoti žmonės, kurie nebuvo įtraukiami į pačią klaidinimo operaciją. Visi BDPS gaunami ir siunčiami dokumentai turėjo būti tik agentų ir slapta panaudojamų žmonių rankose. Kai tik šių dokumentų nebereikėdavo – juos sugrąžindavo KGB.

Štai 1951 m. vasario 27 d. „BDPS prezidiumo“ posėdžiui (dalyvavo „Arūnas“, „Ruginis“ ir „Dramblys“) MGB Dramblį aprūpino dviem LLKS biuleteniais ir atsišaukimu, kurį atsivežė J. Lukša. Taip pat aprūpino dezinformacija apie šio partizano veiklą, kad Dramblys ją paskleistų ir kitiems agentams.

Kam reikėjo viso šio spektaklio? Pirmiausia agentai turėjo sekti vienas kitą ir taip dubliuoti MGB kontrolę.

Antra, turėjo būti informuoti apie einamąją veiklą, nors visus raštų projektus ir elgesio planus visi buvo suderinę su MGB.

Trečia, jei būtų reikėję kurio nors iš jų susitikimo su slapta panaudojamais radistais, jie žinotų pagrindinį dezinformacijos turinį – J. Lukša atsakingas už išdavystes Tauro apygardoje, „gal net pats yra išdavikas“, „elgiasi neatsakingai kaip piemuo“, „skleidžia neatsakingus gandus apie artėjantį karą“, „net eiliniams partizanams dalina dolerius“, „VLIK’as su M. Krupavičiumi taip pat už visa tai yra atsakingas“ ir pan.

Kovo 6 d. Dramblys-agentas Margis visus panaudotus dokumentus (S. Lozoraičio laišką Drambliui, Arūno atvežtus 300 dolerių ir kt.) perdavė pulkininkui Sinicinui saugoti MGB.

Taip pat Dramblys pasitarnavo iškviesdamas radistą į susitikimą. Kol jis aiškino Jūraičiui apie tai, kad jis „atvažiavo į frontą ir turi pamiršti savo asmeninius interesus“, tuo metu konspiraciniame bute saugumo darbuotojai fotografavo radisto radijo seansų grafiką ir kitus slapta saugomus dokumentus.

Užduotis agentei: „Asistavimą galite priimti!“

Bet radistus numatyta išskirti. Agento „Nemunas“ butas buvo Fredos priemiestyje, ir dėl „Jūraičio“ charakterio bei noro bendrauti baimintasi, jog jis atskleis MGB seklius. Iš agento buto į sekimo kontrolinį punktą nutiesti laidai buvo užkasti po žeme, bet pavasarį dirbant daržus, juos būtų suradę. Pats kontrolinis punktas buvo įkurdintas sovietinės armijos karininko bute, o jis jau norėjo ten sugrįžti iš viešbučio.

Abu sekimo postai buvo taip pat kariškių butuose, kurių nebegalėjo naudoti. Vienam radistui išvykus į Vilnių, kitas būtų perkeliamas į agentės „Ramunės“ trijų kambarių butą Žaliakalnyje. Tikėtasi, kad jauna, patraukli ir laisva moteris „Ramunė“ galės pagal MGB užduotį prisijaukinti radistą ir sumažins jo norus megzti naujas pažintis.

Agentei buvo parengta užduotis ir legenda: prisistatyti pogrindininke, anksčiau susijusia su partizanais. MGB jai taip pat nesirengė visko atskleisti – ji apgyvendina sekamą pogrindininką su fiktyviais Balčiūno dokumentais. Pogrindinio darbo subtilybės buvo tokios, kad niekas neturėjo daug klausinėti apie vienas kitą ir tai leido MGB be didelių pastangų parengti Ramunės legendą.

Turėjo pasakoti apie savo atsiribojimą nuo partizaninio judėjimo ir perėjimą prie „pogrindinės veiklos“, nes „partizaninė kova be karo yra pražūtinga lietuviams. Kartu su partizanais žūna su jais susiję žmonės be jokios naudos“. Kartu turėjo skleisti dar daugiau dezinformacijos: „partizaniniai daliniai, kurie tikrai egzistavo iki 1946–1947 metų, dabar yra likviduoti“ ir liko „tik smulkios grupės“, „tarp jų daug neidėjinių ir pakrikusių žmonių“.

Permesti į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą, agentai turėjo rinkti karinę žvalgybinę informaciją. <...> Tokios informacijos rinkimui rekomenduota užmegzti asmeninius santykius su kariškiais, girdyti juos ir išpešti reikalingų žinių.

O dabartinis tikslas – „saugoti lietuvių kadrus lemiamai kovai tinkamu momentu“. Pas ją įkurdintam tariamam Balčiūnui turėjo aiškinti, kad kol jis gyvens pas ją, ji nevykdys jokios „pogrindinės veiklos“. Kartu jai užduotį davęs „Gintaras“ liepė jos nuomininkui elgtis kukliai, pažinčių (ypač su moterimis) nemegzti, restoranų ir barų nelankyti: „Mums žinoma, kad Balčiūnas godus moterų ir galbūt pradės asistuoti, gal net priekabiaus.

Balčiūno asistavimą galite priimti, – tam, kad laikytumėte šalia savęs. Tam, kad jis tik su Jumis eitų pasivaikščioti, į kiną, į šokius ir t. t.

Bet šį asistavimą apribokite griežtais rėmais, duodama suprasti, kad jūs mylite kitą žmogų. Pokalbiuose su Balčiūnu pasireikškite antisovietiškai, nacionalistiškai nusiteikusia asmenybe, bet saikingai.

Esant progai paminėkite teigiamas sovietinės realybės puses: nėra nedarbo, auga materialinis gyventojų aprūpinimas, plačios švietimo galimybės, sveikatos apsauga, auganti pramonė ir t. t. Balčiūno primygtinai neklausinėkite, kas jis, kuo užsiima pogrindyje, kas jo pažįstami ir pan. Jei jis pats apie tai pasakos – kruopščiai įsiminkite ir praneškite mums.“ LSSR MGB ministro pavaduotojo plk. Leonovo pavedimu patikrinti atvažiavęs pplk. Malcevas liko patenkintas agente ir vadino ją „rimta, neplepia, noriai priimančia užduotis“...

Paskutinis iš „Čičesterio penketuko“

Visų žvalgybos mokyklos Londone dėstytojų, kaip ir kursantų, tikrosios tapatybės buvo slepiamos. Būsimuosius agentus prižiūrėjo ir mokė žvalgybos mokyklos darbuotojas Džonas (kuris vadovavo ir desantinėms operacijoms). Gerai angliškai ir rusiškai kalbėjęs plk. Šmitas supažindino, kaip rinkti karinio pobūdžio informaciją. Darbuotis su radijo siųstuvais mokė Džekas ir dar vienas Džonas. Britės Meri ir Pem mokė kodavimo ir slaptaraščio paslapčių. Aviacijos kapitonas Armstronas ir seržantas Robertsonas ruošė šuoliams parašiutu ir kiekvienas kursantas turėjo padaryti po penkis šuolius.

Netoli Portsmuto buvo paruoštas kateris, kuriuo plaukdavo į jūrą mokytis valdyti valtis. Savigynos sambo pratimų mokė dar vienas kapitonas. Vienintelis dėstytojas, kurio pavardė buvo žinoma, tai Lietuvių komiteto Britanijoje narys kpt. Fabijonas Neveravičius. Jis dėstė rusų kalbą. Mokantis radijo ryšio kursantai buvo padalinti į grupes ir išsiųsti į skirtingus Didžiosios Britanijos miestus. A. Pešlatas ir A. Dukaitis buvo nusiųsti į Velsą, Glamorgano rajoną. Iš Kardifo miesto viešbučio jie ir palaikė radijo ryšį su bazės radijo stotimi, kišenėje turėdami vietos policijos viršininko pasirašytus dokumentus, jei kartais atsirastų akylų piliečių ir juos įskųstų kaip šnipus. Įsisavinę radijo ryšio gudrybes, kursantai buvo mokomi slaptaraščio...

Žvalgybos mokykloje slaptaraščio mokiusi Pem pirmiausia supažindino su paprasčiausiu jo būdu – imami du valgomieji šaukštai karšto vandens ir jame ištirpinami du arbatiniai šaukšteliai sodos. Šiuo tirpalu rašomas tekstas spausdintomis raidėmis vertikaliai, ant jau parengto parašyti paprasto laiško. Išdžiūvęs tekstas dar išlyginamas švariu popieriaus lapu. Pats tekstas išryškinamas palaikius virš vandens garų. Tačiau šio populiaraus metodo žvalgyba nenaudojo. Permetamiems agentams buvo duodamas specialus kopijavimo popierius, kuris uždedamas ant jau parašyto paprasto laiško, prispaudžiamas popieriaus lapu ir vertikaliai surašomas slaptaraščio tekstas. Tokį vieną kopijavimo popierių buvo galima naudoti iki 60 kartų.

Permesti į Sovietų Sąjungos okupuotą Lietuvą, agentai turėjo rinkti karinę žvalgybinę informaciją: karinių dalinių rūšys ir dislokavimo vietos, jų skaičius ir karių moralinė dvasia, kokie tankų ir lėktuvų modeliai, tankų ir artilerijos dalinių, aerodromų ir kuro sandėlių dislokavimo vietos ir pan. Tokios informacijos rinkimui rekomenduota užmegzti asmeninius santykius su kariškiais, girdyti juos ir išpešti reikalingų žinių. Už informaciją buvo draudžiama atsilyginti pinigais. Taip pat turėjo paruošti sąlygas kitiems atvyksiantiems britų žvalgams. Kovinis agentų parengimas buvo papildytas šuoliais su parašiutu Abingdono kariniame aerodrome, 70 mylių nuo Londono.

Į Latviją atvyko, ko gero, geriausiai aprūpinta žvalgų grupė, kuri vežė net milijoną rublių, kone pusšimtį pistoletų ir automatų, 10 tūkst. šovinių, 3 radijo siųstuvus ir kitų specialiųjų priemonių.

Septynių lietuvių, latvių ir estų agentų grupė nedideliu autobusu pirmiausia buvo atvežta ir apgyvendinta Watch Field mokomajame aerodrome, už 30 kilometrų nuo Abingdono. 1951 m. rugpjūčio mėn. kpt. Armstronas ir seržantas Robertsonas pradėjo agentų apmokymą. Kelias dienas šokinėję nuo parašiutinio bokšto, buvo pakelti aerostatu į 300 metrų aukštį ir turėjo atlikti du šuolius. Pramokę parašiutizmo pradžiamokslio, visi agentai buvo nuolat keliami keturių variklių lėktuvu „Hastings“. Pirmiausia iš to meto didžiausio transportinio lėktuvo šoko be krovinio, paskui su smėlio maišais, atstojusiais krovinį. Dar po tris šuolius atliko dieną ir naktį. Britų kariuomenės kapitonas apmokė, kaip gintis nuo šaltojo ir šaunamojo ginklo, panaudojant sambo savigynos būdus...

Londone permetimui ruošiamas A. Dukaitis-Dukavičius tuo metu savo bute pusmetį papildomai treniravosi siųsdamas ir priimdamas radiogramas iš MI6 bazės. Taip pat britų armijos kapitonas Bobas papildomai mokė topografijos ir lavino fiziškai ilgais perėjimais per Velso kalnus, 70 km nuo Kardifo (Cardiff). Kartu su S. Žymantu spausdino straipsnius Lietuvių Rezistencinės Santarvės žurnalui „Santarvė“. Prieš permetimą į butą prie Kensingtono parko atveža radijo siųstuvą, pinigus, žemėlapius, pistoletą ir kitus daiktus, kad galėtų išstudijuoti dar kartą. Rugsėjo 6 d. S. Žymantas pakvietė į susitikimą su A. McKibbinu.

Susitikęs su Žymantu Pikadilio (Piccadilly) metro stotelėje, nuėjo iki netoliese esančio „Camberley“ viešbučio restorano. Čia buvo įprastinis McKibbino atsisveikinimas su išsiunčiamais agentais. Dar pakalbėjęs apie tai, kad politikai tuščiai kalba apie artėjantį karą, McKibbinas palinkėjo sėkmės, būti atsargiam ir saugoti savo galvą. Žymantas instruktuodamas pasakė dalį tiesos – su jokiu pogrindžiu ryšio nėra ir jis siunčiamas „Juro“ žinion. Palaikys radijo ryšį tik per „Jurą“, o kai bus vėl surastas ryšys su pogrindžiu – praneš radiograma ir galės savarankiškai vesti radijo seansus. Dar siūloma slaptaraščiu rašyti laiškus bent kartą per mėnesį ir juos siųsti: 12 Oxford Str., London, Antanas Šimonis.

Rašyti apie visuomenės nuotaikas, algas, kainas. Dar kelias dienas Portsmute treniruotas valdyti jūroje guminę valtį, rugsėjo 8 d. iš Ebringtono lėktuvu „Dakota“ A. Dukavičius, latviai Kurtas, Piteris, Aleksis ir Firstas bei Mažasis Džonas išskrido į Vakarų Vokietiją. Jau po kelių dienų iš Hamburgo nuvežti iki Kylio uosto, kur rugsėjo 12 d. sulipo į katerį ir kitą dieną kartu su Kurtu išsilaipino Latvijoje, o į laivą buvo paimtas vienas žmogus. Taip į Latviją atvyko, ko gero, geriausiai aprūpinta žvalgų grupė, kuri vežė net milijoną rublių, kone pusšimtį pistoletų ir automatų, 10 tūkst. šovinių, 3 radijo siųstuvus ir kitų specialiųjų priemonių.

Martavičius nedelsiant paprašė Maskvos sankcijos spalio 14 d. ryšio seansui: „Jūsų telegramas gavau. Mano draugas 18 spalio 21 val., 40 min., su dviem bilietais į traukinį Ryga–Lvovas, Joniškio stotyje prieis prie jūsų žmogaus ir paklaus: „Gal jums reikalingas nešikas?“ Gavęs atsakymą: „Ne, man reikalingas vežimas“, atsakys: „Aš galiu pavežti tave dviem arkliais.“ Po to jie tuo pačiu traukiniu važiuos iki Šiaulių, kur persėdę atvyks iki Kauno. Juras“...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(31 žmogus įvertino)
4.1290
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Antanas Saulaitis – apie lietuvius, šventes ir nuodėmes: pasižiūri į žmones ir negali žinoti, ar čia laidotuvės, ar Velykos (85)

„Vienoje šeimoje buvo keturios mergytės, jos kiekvieną dieną sutaupė po vieną saldainį per...

Darbas su nepilnamečiais vieno pavojingiausių Vilniaus mikrorajono gatvėse: nedraudžiame muštis, gerti ar rūkyti (56)

Naujininkai, vienas prieštaringiausiai vertinamų sostinės mikrorajonų, pamažu atgimsta....

Ukrainos prezidento rinkimai: jauno komiko ir nesėkmingo reformatoriaus akistata (15)

Ukrainiečiai sekmadienį balsuos prezidento rinkimuose, per kuriuos jie konflikto draskomos savo...

Orai: pirmąją Velykų dieną gamtą gaivins lietus (22)

Po ilgokai užsitęsusio sausringo laikotarpio, pirmąją Velykų dieną pagaliau žemę drėkins lietus.

Tauragės r. sunkiai sužalotas ukrainietis beveik po trijų valandų mirė ligoninėje (27)

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį itin skaudi nelaimė įvyko Tauragės r., Taurų kaime. 23.55...

Doveika skurdo statistikoje norėtų išskirti dar vieną skaičių: kiek yra tinginių? (741)

Vasarį Lietuvoje atlikta apklausa parodė, kad Lietuvoje 75 proc. žmonių teigia esą laimingi,...

Skaudi tiesa apie princesės Dianos gimdymus: teko derinti su sporto tvarkaraščiais ir taikstytis su Charleso nusivylimu (7)

Visas pasaulis su nekantrumu laukia pirmojo Meghan Markle ir princo Harry‘io vaiko gimimo. Šis...

Naujas pavadinimas, senos bėdos: Šiaurės Makedonija renka naują prezidentą

Šiaurės Makedonijoje sekmadienį vyksta pirmasis prezidento rinkimų turas – pirmas balsavimas po...

Sėkmingiausias rungtynes San Antonijuje sužaidęs Motiejūnas ir „Spurs“ neatsilaikė prieš „Nuggets“ (14)

Vienoje labiausiai intriguojančių šių metų NBA atkrintamųjų varžybų pirmojo etapo serijų...

80-metis radiologas seniai svajoja apie pensiją, bet išeiti dar negali: turi patarimą, kaip ilgiau gyventi (81)

„Mes, radiologai, juokaujame, kad mūsų tokia profesija, jog reikia turėti geras akis ir vieną...