Žymiai geriau įniršio taikiniu pasirinkti tai, kas gerai veikia, uždirba pinigus, moka mokesčius ir dar atlieka visuomeninę švietimo ir informavimo funkciją – tai būtų žiniasklaida. Čia mes kalbėsime apie tikrąjį šėtoną, „sisteminę žiniasklaidą“, kuri yra nupirkta nuo pradžios iki pabaigos, visada ką nors aptarnauja (tik ne paprastą žmogų), nes visokie laisvi laikraščiai būkime galingi, ekspertai, alkai, respublikos ir kitokie labo vakaro skaitiniai ir kreidučių medija yra patys nuolatos nelygioje kovoje su tais sisteminiais velniais.
Galingoji sisteminė žiniasklaida, kaip žinome, yra kaip „Maxima“ ar „Švyturys“ – tokie prekių ženklai, kurių visi nekenčia, bet be jų negali. Juos galima šmeižti ir apmeluoti pagal skonį: pavyzdžiui, kaip ir „DELFI“, ir „Lietuvos rytą“, taip ir didelį parduotuvių tinklą ar gėrimų gamintoją galima pavadinti „monopolistais“, ir už tai jums nieko nebus – nors jie nėra monopolistai pagal jokius galiojančius parametrus, ir tai galima įrodyti, tačiau jie juk netampys į teismus kokio nors tuščiabarškio, kuris sklaidosi po socialinius tinklus ir šaudo tulžimi.
Pabandykit tačiau parašyti bet kuriame leidinyje, kad koks nors pyragėlių kepėjas kepa gaminius, kurių įdaras skoniu primena šunieną, o išvaizda – žiurkės subinę. Tas nebus netiesa, tai bus tik nuomonės pareiškimas, bet kaip mat susilauksite ieškinių ir skundų, nes kas galima paprastam žmogui, už tą žiniasklaidai per nagus ir bus labai griežtos pasekmės.
Apie kokį nors alaus gamintoją galima rašyti skersai išilgai, kad jų gaminys yra šlapimo skonio (taip tvirtina visi, reguliariai kaštavojantys šlapimą pusryčiams) ir kad pagamintas iš miltelių, nors ne, nepagamintas iš miltelių, ir bet kuris aludaris priims ir parodys gamybos procesą, bet jūs galite meluoti ir jums nieko nebus, jei tik alaus gamintojas yra pakankamai didelis ir nesivelia į tokius purvus.
Galima apie prekybos tinklą meluoti, kad darbuotojų neleidžia į tualetą, kad jie sėdi kasose su sauskelnėm, kad jie plauna senas mišraines ir užtaiso nauju majonezo pakaitalu arba prie taboro naudoja nuskustus, nuogai nurengtus ir dezinfekuotus benamius dideliuose kubiluose prie Naujosios Vilnios tų pačių mišrainių maišymui (nes tai pigiau, negu mechaninis maišymo būdas, sako tie patys žmonės, kurie jums papasakos apie beždžionių gemalus skiepuose) – ir jums nieko nebus, niekas niekur neiškvies, niekas nepaskambins iš policijos nuovados. Visiška laisvė. Tavo internetai, tavo auditorija, tau aplodismentai – esi laisvas, kaip triūsikų guma, jeigu tu tik ne žiniasklaidos atstovas.
Galima apie žiniasklaidą klykti, kad klastojama statistika, kad nuotraukose – fotošopas ir apgavystė, kad interviu melagingi (net tada, kai jie išdėlioti žodis žodin ir dar pateikta fonograma), ir ypač galima šaukti, kad iš Feisbuko vagiamos „privačios nuotraukos“, kai tos atvirai skelbiamos nuotraukos jau yra surinkusios milijoną peržiūrų ir tų pačių nuotraukų skelbėjos ir skalbėjos papūstom ančiuko lūpom keturiom eina kryžiaus kelius, kad tik būtų parodytas jų renginys ir garbingieji sveteliai prie sienelės, arba atostogos su kokteiliukais ir skėtukais, kai to parodymo reikia joms.
Ir galite būti absoliučiai tikri, kad visuomenė visada apkaltins žiniasklaidą ir bus bet kieno kito pusėje, tik ne žiniasklaidos, bet kurio ginčo ar konflikto atveju. Žiniasklaida yra šėtonas. Gali būti labiausiai nekenčiamas įtakoklis ir įtakoklė, kuriuos skaitytojai komentaruose murkdo vėmaluose ir mankština nešvankiomis fantazijomis apie jų lytinį, medicininį, turtinį, alkoholinį, narkotinį, vedybinį ar kitokį gyvenimą, bet jei tas įtakoklis yra kuo nors, kaip nors nepatenkintas žiniasklaida, tada visa ta minia, kuri įtakoklį tik ką spjaudė, kaip mat sukalibruoja kompasus ir nukreipia skreplius DELFI pusėn, nes spjaudyti žiniasklaidon yra tikrosios vertybės.
Jeigu kyla fekalijų audra, susijusi su kokiomis nors, tarkime, garsiomis skyrybomis, kur nuskriaustoji pusė šaudo kairėn dešinėn strateginėmis sparnuotosiomis raketomis, lyg ji būtų talibų kariuomenė, radusi ginkluotės sandėlį, renka pasidalinimus dešimtimis tūkstančių ir maudosi milijoniniame užuojautos aukso lietuje, jei visi tik apie tai ir tešneka, spėkit, kas yra kaltas? Žinoma, žiniasklaida, kuri apie tai irgi papasakoja. „Klikus renkasi, padugnės“, šaukia tie, kas tuos pačius klikus dėlioja su tokiu užsidegimu, kad rodomasis dešinės rankos pirštas jau ištinęs.
Vienas protingas žmogus (aš) jau yra rašęs: jūsų valgymą ir gėrimą teis ir smerks apsirijėliai ir pijokai, apie jūsų santykius ir šeimą moralizuos svetimautojai ir žmonų mušėjai, o jūsų žodžių tikrumą teis patologiniai melagiai ir sociopatai. Toks gamtos dėsnis ir tokia Viešpaties valia.
Nusikaltėliai jau žino savo teises, kada – atsėdėjus laiką – žiniasklaida privalo išimti senus straipsnius apie juos, nes jie turi teisę į tai, kad apie jų nusikaltimą būtų užmiršta ir jis būtų nurašytas, ir labai prašom jo neminėti, nes mes jus kaip mat padarysime nusikaltėliais. Gaila, kad dar nėra būdų nusikaltimo aukai irgi prievartine tvarka iš smegenų ištrinti, kad jau visai būtų viskas pagal naująjį teisingumą. Kažin, ar pakartojus labai seną juoką, kurį visi žino visų televizijų grimo kambariuose, apie tai, ar saugu palikti daiktus, ar neketina užeiti „Vok su manimi“ laidos laureatė – nesulauksi kokio kvietimo į etikos komisiją, nes jau kiek laiko praėjo nuo to daiktų kraustymo, kaip tau negėda tai minėti?
Iš esmės žiniasklaida yra toks blogio gaivalas, kad nuo jos reikia sergėti absoliučiai visus: ne tik įtariamuosius, kad, neduok, Dieve, niekas nesužinotų vardo (pamiršk apie pavardę), nors šiaip visi viską vis tiek žino, bet net, pavyzdžiui, man rašė kažkokie nupušę žmogaus teisių gynėjai, kurie pamatė mano restorano apžvalgoje čekio nuotrauką, o ten buvo parašyta, kad aptarnavo ar tai Jolanta, ar tai Virginijus (dėl duomenų apsaugos vardai pakeisti, tikrieji vardai yra Samanta ir Žydrūnas), ir ar tai nėra asmens duomenų pažeidimas. Alio, laba diena. Ir Samanta, ir Jolanta vaikšto darbe su savo vardais, prisegtais prie jų uniformų, bet, matot, jeigu tą vardo lentelę pamato žiniasklaidoje, tai tuoj būna nusikaltimas, kad ir įsivaizduojamas. Automobilių numerius gali matyti, skaityti, fotografuoti ir kelti į internetus kiekvienas – išskyrus, žinoma, žiniasklaidą, kuri čia kažką pažeidžia.
Žiniasklaida iš esmės yra nuolatinio pažeidinėjimo režime, nes visuomenė yra viena gyva opa. Žiniasklaidos funkcija dabar yra sugėrinėti neapykantą ir frustraciją. Jei ne ta žiniasklaida, tai būtų geras gyvenimas, klestėjimas ir rojaus sodai. Jau esu rašęs apie antraštes: Lietuvoje yra ne tik du su puse milijonų krepšinio trenerių (skaičiai mažėja, nuolat pildoma), bet ir du su puse milijono žmonių, kurie žino, kaip negalima rašyti antraščių, nes taip, kaip dabar rašo antraštes žiniasklaida, tai žmonės ima ir atsidaro, o taip negalima.
Žiniasklaida yra mūsų infantiliai, užjautrintai, skundžiančiai ir įžeidžiai visuomenei kaip tie paauglių nekenčiami, bet turintys išteklių, tėvai, kurie yra durniai, idiotai, viską aiškina, nervina, viską daro ne taip, kaip reikia, ir net planšetę dovanų ne tos spalvos nupirko, prietrankos, na, kaip su tokiais galima gyventi, už ką man tokie tėvai, geriau būčiau negimęs, bet, aišku, pas tuos pačius tėvus ateinama, kai reikia penkiasdešimties eurų.
Taip ir pas žiniasklaidą ateina tie patys burnotojai: klausykit, pas mus kaimynai neteisingai privatizavo palėpę, teisybės niekur nerandam, parašykit jūs apie juos straipsnį, bus jums sensacija, medžiaga labai puiki, turėsit gerus reitingus – kalba lipšniai, lyg su protiškai atsilikusiu, lyg žiniasklaida pati nežinotų, iš ko būna ir iš ko nebūna reitingai ir sensacijos. Ir kai žiniasklaida sako – atleiskit, nerašysim, nėra įdomu, koks atsakymas? „Taip ir žinojau, kad jūs neobjektyvūs ir parsidavę.“
