Žinoma, apie mirusius (o juo labiau apie nužudytus kankinius) reikėtų kalbėti arba gerai, arba nieko, bet šioje situacijoje Navalnas yra daugiau nei tiesiog žmogus: jis yra didžiulis simbolis ir ilgainiui bus dar didesnis.
Juo labiau, kad jo galia skiriasi nuo kitų nužudytų arba įkalintų režimo priešininkų ir aktyvistų, tokių, kaip Borisas Nemcovas, Anna Politkovskaja arba Vladimiras Kara-Murza. Pastarasis praėjusiais metais gavo ilgiausią įmanomą laisvės atėmimo bausmę, dvidešimt penkerius metus. Tai jau net nebe Stalino laikų nuosprendis, tai viršija viską.
Po Aleksejaus Navalno pasiliko – ir nedelsiant perėmė iš jo kovos vėliavą – politiko našlė Julija Navalnaja. Iki šiol visą laiką buvusi šalia vyro (jei ne fiziškai, tai morališkai) ir padavinėjusi jam kovos šovinius, ji pati paėmė į rankas ginklą, greitai ir ryžtingai pareiškusi, kad tęs jo darbus, ir jau po kelių dienų susitikinėjo su aukščiausiais Europos pareigūnais, kurie ją priiminėjo kaip įpėdinę.
Rusijoje, ko gero, niekada nėra buvę tokio staigaus ir įspūdingo politinės galios, įtakos ir autoriteto paveldėjimo. Pats Aleksejus Navalnas apie savo žmoną yra kalbėjęs, kad ji yra dar kietesnė už jį – ir netgi jei tai buvo mylinčio vyro panaudota hiperbolė, tai niekas neabejoja jos charakterio tvirtumu ir šaltu ryžtu.
Taip pat Aleksejus Navalnas po savęs palieka galingą organizaciją, kurios platus tinklas ir struktūra Rusijoje sunaikinti (bet galės būti atkurti, jei reikės): Fondą kovai su korupcija, kuris persikėlė į Vilnių ir dirba čia, Ukrainos karo metais sugebėjęs sukurti stiprią internetinę televiziją „Populiarioji politika“ – galbūt stipriausią iš visų rusiškų opozicinių kanalų.
Būtent Navalno žmonės sugebėjo sukurti filmą apie Putino rūmus, kurio peržiūrų skaičius viršija 130 milijonų.
Beje, ši televizija – kaip ir Navalno fondo žmonės – visada elgėsi pagarbiai juos priėmusios Lietuvos atžvilgiu, nors galbūt ir ne viskas, kas buvo padaroma ar pasakoma Lietuvoje, idealiai atitiko jų skonį. Tie žmonės moka būti gerais svečiais šioje šalyje ir nuoširdžiais bičiuliais, kaip teko patirti.
Kad būna ir kitaip, buvome matę Rygoje, kur arogantiškas TV kanalas „Dožd“, pradėjęs veiklą Latvijoje nuo pamokymų vietos politikams apie paminklus sovietinei kariuomenei, rodė nuolatinį susierzinimą dėl to, kad Latvijos valdžia vis kažko reikalauja ir kabinėjasi.
Tai, kad Aleksejaus Navalno bendražygiai įsikūrė Vilniuje, nebuvo automatinis sprendimas – Lietuvos vyriausybė, sudarydama tam galimybes, parodė išmintį, statydama tiltus (o ne degindama juos) su žmonėmis, kurie galimai kada nors kurs naująją Rusiją, kuri bus geresnė už tą, kuri yra šiandien. Iš kur žinau, kad bus geresnė? Blogesne ji sunkiai gali tapti, mat iš duobės kelias eina tik aukštyn. O Rusija dabar yra net ne duobėje – ji arti pragaro dugno.
Ir tie žmonės, kurie atvažiavo pas mus, kaip politiniai pabėgėliai, bus (jau yra) vilniečiai, čia auga ir į mokyklas eina jų vaikai, čia jie susitikinėja su draugais, čia jie mokosi lietuvių kalbos ir pamažu ši šalis jiems tampa sava. Net jei kalbėsime išskaičiavimo terminais, tai yra didžiulis socialinis ir geranoriškumo kapitalas, kurį mes kaupiame. Išmintingi žmonės visuomet ieško draugų ir sąjungininkų.
Naujosios Rusijos statyba gali atsitikti labai negreitai, juo labiau, kad tie, kas dabar perims iš Putino valdžią (vienu ar kitu būdu – gal tironas baigs žemiškąjį kelią pats, gal jam padės pasitraukti) bus tikrai ne liberalioji opozicija. Tie žmonės, tikėtina, dabar yra šalia Putino ir Kremliaus (jei ne pačiame Kremliuje), jie yra maksimaliai jam lojalūs ir tikrai jokių antikarinių minčių nereiškia, net jei jų ir turi.
Net ir tuo atveju, kai Rusijos Federacijoje atsiras koks nors galių perskirstymas ir valdžioje pradės rastis liberalesni žmonės, viskas nebus taip, kaip norėtume mes Lietuvoje. Tų liberalesnių žmonių būtinai reikės, nes kad ir kas perims tos šalies vairą, turės statyti tiltus su laisvuoju pasauliu ir derėtis – ne iš idealizmo, o todėl, kad tai atneš didžiausią ekonominę naudą. Be to, labiau vakarietiškų veikėjų prireiks, nes teks, nors ir labai pamažu, atstatinėti Rusijos žmonių pasitikėjimą, kuris dabar yra pakeistas vien bauginimais ir prievarta.
Ir tie liberalesni, pragmatiškesni žmonės tikrai nebus idealūs, ir nebūtinai patiks mums. Jų darbas ir nėra mums patikti: jie atstovauja Rusijai, kuri turi ne tik savo tikslus ir ambicijas, bet ir svajones ir sentimentus, ir visada juos turėjo. Nė vienas politikas, kuris turi atvirą norą patikti ir įtikti Vakarams, Rusijoje ilgai netempia. Geras pavyzdys buvo pirmasis Boriso Jelcino paskirtas užsienio reikalų ministras, Briuselyje gimęs Andrejus Kozyrevas, kurio (dabar gyvenančio JAV, duok jam Dieve ilgų metų) ligi šiol nekenčia didelė dalis Rusijos patriotų, nes jo draugiškumą Vakarams ir partnerių ieškojimą laiko išdavyste.
Tie naujieji veikėjai turės praeitį, ir ta praeitis mums nebus maloniai prisimenama, lygiai kaip Navalno praeities pasisakymai apie Krymą ar jo dalyvavimas Rusų marše, kuris buvo – šių dienų masteliais žiūrint – ksenofobinių nuotaikų reiškėjas.
Apskritai, politikoje net geriausius, kilniausius darbus nuveikia ne tie, kas būtinai yra nuoseklumo ir moralinio tyrumo pavyzdžiai. Po Stalino mirties valdžią perėmęs Nikita Chruščiovas anksčiau pats pasirašinėjo vadinamuosius sušaudymų lapus, nekalbant jau apie nediplomatišką ir atvirai chamišką elgesį: vien ko vertas viešas dailininkų išvadinimas „pederastais“ parodoje, nes jam nepatiko paveikslai.
Michailas Gorbačiovas, daug kur garbinamas kaip Sovietų Sąjungos sugriovėjas ir laisvės nešėjas Rytų Europai, buvo savo praeityje įklimpęs riboto akiračio komunistas, dažnai nemalonus ir nekantrus su aplinkiniais, labai prastai rinkęsis savo aplinkos žmones.
Ronaldas Reaganas, laimėjęs Šaltąjį karą ir tapęs laisvės simboliu, karjeros pradžioje kaitaliojo politines partijas (kaip, beje, ir karo premjeras Winstonas Churchillis) – be to, Reaganas, būdamas kinematografininkų profesinėje sąjungoje, skųsdavo kolegas „Raganų medžioklės“ organams.
Rusija visada bus mūsų kaimynystėje. Su dalimi jos žmonių mes niekada nesusidraugausime, ir Navalno svajota „Nuostabioji ateities Rusija“ tikrai nebus tokia, kuriai bus svarbiausia patikti Lietuvai, Norvegijai, Japonijai ir kitiems kaimynams. Tačiau turėti sąjungininkų ten, kur galime jų turėti, yra gera praktika ir prisidės prie mūsų gero gyvenimo. Gerai, kad šis darbas jau prasidėjo.
