aA
Kaip jums toks pasiūlymas? Ir atostogos tegul būna dvi savaites per metus. Nes ilsimės, šiaip jau, nenormaliai daug. Su menku darbo našumu ir lėta ekonomika mums labiau reikia sau į subines spardyti, mažiau poilsiauti, bet kol kas, regis, gaunasi atvirkščiai. Didžiausia svajonė daugumai yra išeiginės ir bimbinėjimas. Anksčiau buvo „darbas žmogų puošia“, dabar daugumas pasipuošę tinginyste ir giriasi tuo, kaip nedirba, ir ką tu jiems.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Domantas Pipas

Praėjo superilgasis Velykų savaitgalis, ir vėl buvo raudama, kad gana leisti parduotuvėms išnaudoti žmones ir versti juos dirbti per šventes. „Žmonės nori būti su šeimomis, o ne darbe tūnoti“, – kalba visokie svieto lygintojai, o likusieji linkčioja galvomis: kam nors ką nors uždrauskim, ir tada pasaulis bus tobulesnis.

Pradėkim nuo to, kad posakis „verčia dirbti“ yra melas. Jei pasirinkai darbą aptarnavimo sferoje, turėjai žinoti, kad teks dirbti savaitgaliais. Jei pasirinkai, bet nežinojai, čia tik tavo problema. Prievartos nėra, darbą renkiesi pats.

Žmonės dirba tūkstančius įvairių darbų savaitgaliais, per šventes, naktimis, vakarais ir kitokiu nepatogiu laiku, nes dirbi tada, kai reikia klientui. Vairuotojai, medikai, ugniagesiai, picų išvežiotojai, padavėjai, barmenai, kepėjai, gatvių remontininkai, policininkai, erotinio masažo salonų meistrės, kasininkai, apsaugos darbuotojai, spaudos parduotuvių pardavėjos, mėsainių vartytojai greitojo maisto restoranuose, registravimo darbuotojai oro uostuose, gėlininkės, elektros tinklų remontininkai – visi jie dirba ne tik nuo pirmadienio iki penktadienio. Ir visi jie pasirenka savo profesiją, žinodami, iš ko ji susideda ir ko ji reikalauja.

Tik kinkomo arklio niekas neklausia, ar jis nori dirbti. O žmogaus šiais laikais neverčia niekas.

Niekas nieko varu nevaro, surišto prie kasos neatveža: Lietuvoje prievartinis darbas yra uždraustas. Apskritai, mažai kur pasaulyje darbuotojo teisės taip puikiai saugomos, kaip pas mus. O jeigu sąlygos netenkina, kiekvienas yra laisvas nebedirbti ten ir susirasti kitą darbą.

Darbų Lietuvoje (beje, ir užsienyje) – per akis. Darbo jėgos stygius mūsų šalyje toks, kad važiuoja šimtais ir tūkstančiais ukrainiečiai, kad galėtų dirbti Lietuvoje. Palaukit, kaip sakot? Jūs už juos geresni, ir jūsų tokie atlyginimai netenkina? O kuo geresni? Ir ar tikrai geresni – kas jums sakė, jūsų mama?

Jei jūs tokie kieti, kodėl nieko geresnio nemokate dirbti ir tik taip mažai uždirbate? O gal jūs visai ne kieti, o nevykėliai, kurie turėtų džiaugtis, kad apskritai turi darbą? Turėti darbą yra gėris. Reiškia, kažkam tavo pastangų reikia.

Čia ir yra didžioji ironija: niekinių gabumų asmenys, su nuline motyvacija ir išpūstu suvokimu apie savo vertę ir talentą turi darbus, kurių net nenusipelno ir nevertina, ir gauna algą, kurios neužsidirba, ir tuo pačiu metu reikalauja, kad jiems darbų būtų dar mažiau. Kai kiaulę leidi į bažnyčią, ji dažniausiai noriai ropščiasi ant altoriaus.

Posakis „verčia dirbti“ yra melas. Jei pasirinkai darbą aptarnavimo sferoje, turėjai žinoti, kad teks dirbti savaitgaliais. Jei pasirinkai, bet nežinojai, čia tik tavo problema.
A. Užkalnis

Dėl prekybcentrių viskas yra taip paprasta, kad net gėda aiškinti. 1. Žmonės nori apsipirkinėti septynias dienas per savaitę. 2. Kad jie galėtų apsipirkinėti, prekybos centrai veikia septynis dienas per savaitę. 3. Kad prekybos centrai galėtų veikti septynias dienas per savaitę, jie samdo žmones, kurie dirba pamainomis ir septynias dienas per savaitę.

Visa tai vyksta laisvai ir be prievartos. Dar niekas nieko nėra per prievartą į prekybos centrą atvežęs.

Žinote, kas dar veikia sekmadieniais, vakarais ir švenčių dienomis? Bažnyčios. Kodėl nesirūpinate kunigų gerove, o taip pat vargonininkų, altaristų, klierikų, klebonų, arkivyskupų, prelatų ir kapelionų, vienuolių ir davatkų noru pabūti su šeima ir kartu pavalgyti torto ir mišrainės sekmadieniais? O Bernelių mišios naktį – ką jūs į tai? Ar nenori kunigas pabūti su artimaisiais per šventes? Kam toks išnaudojimas?

Arba popiežius Velykų sekmadienį kažkodėl turi būti darbo vietoje su visais nepatogiais sceniniais rūbais ir smaila kepure, užuot žiūrėjęs namie kokią TV laidą arba valgęs kumpį su majonezu ir ridenęs margučius arba žaidęs „Candy Crush“ internete? Ar nebūtų geriau valstybei nustatyti, kad bažnyčia gali veikti nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo devintos ryto iki penktos valandos popiet? Ir jei ne, tai kodėl: ar kasininkas labiau nusipelno poilsio negu kunigas?

Visa tai yra puikūs klausimai, į kuriuos draudimų šalininkai neturi jokio atsakymo.

Esminė šios nesąmonės priežastis yra ta, kad labai daugelis žmonių darbą mato kaip skaudžią nelaimę, likimo kryžių, nemalonią prievolę ir bausmę už kažką, galbūt už nieką (kaip neteisingą nuobaudą, tironų skirtą tiesiog savo pačių pramogai). Daugeliui gal genetiškai liko senelių prisiminimai apie katorgą, lagerius, tremtį ir darbą kertant mišką Sibire.

O kai kuriuos tėvai vaikystėje bausdavo darbu, beprasmiu ir atgrasiu: kad būtum geresnis, štai tau bausmė, važiuosim į sodą ir darysim kuo labiau nereikalingus žemės ūkio darbus, užsiaugindami sau cukinijas, kurias dvigubai pigiau galima nusipirkti parduotuvėje. Ir todėl jiems „darbas“ yra ne džiaugsmingas vertės kūrimas, o ritualinis veiksmas, kiek tu turi atkentėti nuo vieno skambučio iki kito.

Darbo jėgos stygius mūsų šalyje toks, kad važiuoja šimtais ir tūkstančiais ukrainiečiai, kad galėtų dirbti Lietuvoje. Palaukit, kaip sakot? Jūs už juos geresni, ir jūsų tokie atlyginimai netenkina? O kuo geresni? Ir ar tikrai geresni – kas jums sakė, jūsų mama?
A. Užkalnis


Tie žmonės nuoširdžiai mano, kad darbdaviui reikia jų kančios ir nepatogumo, ir kad sąmoningai yra išgalvojami būdai juos niekinti ir skriausti. Tokių atvejų retkarčiais būna (pavyzdžiui, viena airių oro bendrovė tyčia turėjo psichologinio poveikio priemonių darbuotojams, kad šie būtų piktesni su keleiviais ir keršytų jiems, nulupdami visas įmanomas baudas ir papildomus mokesčius), tačiau šiais laikais sėkmingos bendrovės, atvirkščiai, žino, kad tik laimingas darbuotojas gali padaryti klientą laimingu.

Didžiausias neišsprendžiamas klausimas yra toks, kad neįmanoma pakeisti vergiško ir nuskriausto darbuotojo požiūrio, kol jis pats nenuspręs pasikeisti. Nekęsti savo darbo yra ne likimas, o pasirinkimas. Kiekvienas yra laisvas rinktis darbą ir gyvenimą. Ne visų variantai ir startinė pozicija gyvenime vienodi, bet pasirinkimą turi visi.

Ir nekiškite čia aiškinimų, kad Vokietijoje štai nedirba prekybcentriai savaitgaliais, ir niekas dar nenumirė. Bangladeše žmones tuštinasi gatvėse, ir niekas nuo to nemiršta, bet tai nereiškia, kad Bangladešas yra geras pavyzdys. Vokietija su savo socializuota tvarka ir valstybiniu komandavimu nėra idealas. Vokiečiai apskritai mėgsta viską drausti, kiek atsimenu, dar prieš 30 metų jie mums aiškino, kad neprisigalvotume čia nesąmonių su savo nepriklausomybe ir būtume tyliai. Man nereikia Lietuvoje dar daugiau valstybinio diktato apraiškų.

Turiu dar vieną siūlymą visiems, kas patys nedirba prekybos centruose, bet žodžiais užjaučia jų darbuotojus. Jei manote, kad tie žmonės turi savaitgaliais ilsėtis, balsuokite kojomis, neikite apsipirkti savaitgaliais. Savininkai tikrai tuščių prekybos centrų juk nelaikytų, ar ne?

Bet jūs ėjot ir eisite, nes kiekvienas esate geras kitam tik tiek, kiek tai galima padaryti svetimais pinigais.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(533 žmonės įvertino)
3.6454

Top naujienos

Paauglei per klaidą buvo sulašintas dezinfekcinis skystis: paaiškino, kaip tai įvyko papildyta 12.58 (1)

Praėjusį penktadienį per Lietuvą nuaidėjo žinia apie Kauno klinikose įvykusią slaugytojos...

Gaisro gesinimo realybė Alytuje: skambinome per visą Lietuvą, maldavome verslininkų papildyta 13:01 val. (106)

Šeštą parą Alytuje kovojama su gaisru padangų perdirbimo įmonėje. Mieste yra paskelbta...

Kauno r. sugalvojo atkirtį Matijošaičiui, pasiryžusiam per dieną už vaiką reikalauti kone 10 eurų (97)

9,20 euro už vieną Kauno vaikų darželiuose praleistą dieną. Tiek kitais metais reikės mokėti...

Finalas gali būti skandalingas: jei į Pranckiečio ir valdančiųjų konfliktą dėl posto būtų įtraukta net policija (254)

Antradienį Seimo posėdžių salę pasieks ne tik kitų metų biudžeto projektas ir jo pateikimas....

Įtarusi galimą dokumento klastojimą, Širinskienė kreipėsi į Seimo kanclerę (54)

Dėl tikrovės neatitinkančių duomenų pateikimo spalio 15 d. nenumatyto Seimo plenarinio posėdžio...

Stilistė palygino pigius ir brangius drabužius – atrodo taip pat, o kainos skiriasi dešimtis kartų (3)

Žinomas prekinis ženklas – tai tik žmogaus puikybės ženklas ar, vis dėlto, nepriekaištinga...

Rokiškėnas praturtėjo neteisėtai: skyrė baudą ir konfiskavo 354 tūkst. namuose rastų eurų (22)

Lietuvos apeliacinis teismas patenkino Panevėžio apygardos prokuratūros apeliacinį skundą ir...

Paaiškėjo naujos Anastasijos Zavorotniuk gydymo detalės: gydymo brangiame reabilitacijos centre prireikė staiga pablogėjus sveikatai

Žurnalistai išsiaiškino, kiek kainuoja paslaugos elitiniame Pamaskvės rajone (Rubliovkoje)...

Į Lietuvą atvyko JAV tankai (59)

Į Lietuvą pirmadienį atvyko pusmečiui šalyje dislokuojamo Jungtinių Valstijų bataliono...

Netobulos. Sabina Daukantaitė: beieškant tik tobulų sprendimų, netyčia galima praleisti gyvenimą

Sabinos Daukantaitės apibūdinimas daug kam skamba neįtikėtinai - 7 vaikų mama, knygos...