Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie Rusiją (o anksčiau – ir apie Ukrainą), sugebėjo vėl nusišnekėti. Dar kartą – negirdėdamas savo paties tono, neužčiuopdamas žmonių nuotaikų ir stebuklingu būdu kartodamas būtent Vladimiro Putino liguistai pamėgstą istorijos interpretavimo temą.
„Neįsivaizdavau, kad pasaulyje toks neklystančio popiežiaus poreikis. Ir ypač jo reikia netikintiems“, – lakoniškai parašė istorikė ir buvusi ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė.
Su Irena Vaišvilaite aš negaliu ginčytis, ir ne tik todėl, kad šiuo atveju visiškai sutinku. Būtent profesorė, kartu su Vytaru Radzevičium, prieš keturiolika metų pristatinėjo mano pirmąją knygą. Knyga buvo apie Angliją, Vaišvilaitė pavadino ją žemėlapiu, vedančiu po tos šalies žmonių protus ir sielas, ir aš nuo tada negaliu ginčytis su profesore, net jei ji parašytų, kad žemė plokščia.
Koks mano ryšys su popiežiumi? Vatikane esu jį matęs, kalbantį pro langą, kai gyvenau Romoje ir nuolat vedžiodavau šuniuką pro Šv. Petro aikštę. Mano mėgstamiausias dėstytojas, dėstęs filosofiją, iš kurio išmokau daug teisingo (neteisingo mokiausi pats), profesorius Vytautas Ališauskas, irgi buvo ambasadorius prie Šventojo Sosto. Man sekasi gyvenime sutikti labai protingų žmonių.
Žmonės, kurie nėra tikintys, ir nelaikantys popiežiaus jokiu autoritetu, vis tiek nori, kad jis kalbėtų ir elgtųsi teisingai, ir kad būtų jiems priimtinas, nors jo priimti visiškai nesiruošia. Niekas, žinoma, neliepia priimti: laisvame pasaulyje nėra valstybinio tikėjimo, privalomos religijos ir juo labiau privalomos pagarbos svetimos bažnyčios hierarchams.
Tačiau vis tiek galai nesusieina. Čia lygiai tas pats, kaip lankytojai, nenorintys eiti į kažkokį restoraną, vis tiek reikalautų ir tikėtųsi, kad ten gamintų maistą pagal jų skonį. „Koks jums skirtumas, jūs gi ten neinate?“ – „na, aš rūpinuosi, kad kiti žmonės skaniai valgytų, nori jie to ar ne“.
Katalikų bažnyčia yra institucija, kuri du tūkstančius metų gyvena pagal savo taisykles ir supratimą. Išskyrus kai kuriuos atvejus (pavyzdžiui, kai degina žmones ant laužo, apdeda privalomais mokesčiais arba tvirkina vaikus ir slepia jų tvirkintojus), ji ir jos valdžia yra pačių katalikų reikalas. Kam nepatinka, ir kam nereikalinga, ten nesikiša.
Idealiame pasaulyje popiežiaus šnekas paliktų vertinti katalikams, juo labiau, kad būtent jie išlaiko tą bažnyčią.
Tačiau žmonių protas ir emocijos veikia ne taip. Į Romą kasmet atvyksta milijonai turistų, kurie pirmų pirmiausia šiaušia į Vatikaną, stovi ten eilėse, fotografuojasi ir laukia pasirodant popiežiaus. Tarp jų pasitaiko katalikų, bet tikrai nedaug.
Panašiai Lietuvoje yra daugybė žmonių, kuriems labai rūpi vadovybės rinkimai konservatorių partijoje, nors už tą partiją jie nebalsuoja ir jos nekenčia baisiau, negu policijos trikojų greičio matuoklių (nesakau, kad neapykanta konservatoriams ir neapykanta saugiam greičiui keliuose yra būtinai susijusios, bet iš komentarų internete atrodo būtent taip).
Gal koks milijonas žmonių Lietuvoje sako, kad Užkalnio neskaito, ir išvis kas jis toks, ir kad kyla pykinimo refleksas, vos pamačius mano nuotraukas (sutinku, gražiausių Lietuvos vyrų sąrašuose gal ir nebūčiau pirmame dešimtuke), tačiau jau antroje eilutėje praneša man, kaip turiu rašyti, ką turiu rašyti, ką turiu valgyti ir kas kiek laiko, kur man gyventi, kokį automobilį vairuoti ir kaip kalbėti ir nekalbėti. Žinoma, kai kada jų nuomonę visai galima palaikyti (ypač kai nusišneku), bet kodėl tiek dėmesio man?
Matote, yra taip: žmonėms autoritetai yra netgi tie, ko jie visiškai nenori nei gerbti, nei klausyti, nei suprasti. Jie tai įtakai negali atsispirti, todėl ją ir neigia.
Labai panašu į tą liūdnai komišką atvejį, kai žmonės sako „manęs neveikia reklama“ – iškart žinai, kad meluoja, nes tai lygiai tas pats, kaip sakyti, kad tavęs neveikia radiacija arba žemės trauka.
Kai kažkas (nesvarbu, popiežius ar Užkalnis) yra klausomas didesnės auditorijos, negu vidutinis asmuo („paprastas žmogus“), tai tam asmeniui kyla stiprus noras, kad kalbėtų ir jam, ir kalbėtų taip, kad tam vidutiniam žmogui būtų miela, teisinga ir priimtina. Ir tas žmogus nestabdo, reikšdamas savo pageidavimus.
Suprantate, mums atrodo neteisinga, kad tokį autoritetą šimtams milijonų tikinčiųjų turintis žmogus vis tiek gali klysti, nusišnekėti arba turėti skandalingas politines pažiūras ir, kaip pasakė vienas klasikas, nusimušusį moralinį kompasą.
Ar galima šį norą taisyti kitus (kai šiaip taisyti ir keisti galime tik save) kažkaip išnaikinti ar perauklėti? Bijau, kad tai labiau neįmanoma, negu įkąsti sau į alkūnę.
Žmonės skirtingi, kai po vieną, bet kai jie yra minia, jie elgiasi pagal vienodas taisykles ir yra nuostabiai nuspėjami. Todėl tas masinis noras perauklėti autoritetus yra tiesiog keista vaikiška gamtos išdaiga. Daryti įtakos įtakotojui jūs negalite, bet įtakotojas visada darys įtaką jums.
