Vargu, ar yra Lietuvoje labiau įbaugintų, silpnų, demoralizuotų ir aukomis besijaučiančių žmonių klasė, negu pedagogai.
Prisimenate, kaip mokytoja Veronika, kurios vardas jau tapo toks žinomas, kad jai net pavardės nebereikia (visi žino, apie ką šneka) buvo per pandemiją užsipulta todėl, kad nuotoliniu būdu vedė pamokas iš Maldyvų.
Staigiai paaiškėjo, kad mokytoja nieko nepažeidė ir nieko blogo nepadarė, kad nebuvo jokio draudimo vykdyti nuotolines pamokas ne iš Elektrėnų (manote, kas nors būtų skundęsis, jei ji vestų pamokas iš kokio nors pilko ir šalto Lietuvos miesto?), o iš lokacijos Indijos vandenyne. Tiesiog pedagoginė valdžia pasijuto, kad taip negalima, nes kaip čia atrodo.
Kadangi pedagogams, ir ypač atsakingas pozicijas užimantiems, burnos dažnai yra sujungtos ne su smegenimis, o su emocijomis, ir jie transliuoja savo jausmus be apdorojimo, tai toji valdžia pareiškė, kad bus jums visiems blogai, ir kad čia kažką griežtinsim. Tuoj mes jums Maldyvus parodysim.
Kas blogai su pamokom iš paplūdimio, niekas negalėjo paaiškinti ir sakė, maždaug, o tai kas čia bus, jeigu kas iš kur norės, tas iš ten ir turės tas pamokas.
Post-sovietinė Lietuvos mokykla turi didelių problemų su situacija, kai kas nors daro tai, kas jiems patinka. Jiems tai labai baisu, bet jie net negali paaiškinti, kodėl.
Panašiai buvo prieš tris dešimtmečius, kai Lietuvoje dar tik radosi internetas, ir buvo diskutuojama apie tai, kaip registruoti interneto adresus Lietuvos domene „.lt“, ir buvo sakančių, kad būtinai reikia kontrolės, nes kitaip kas ko norės, tas to ir prirašys, susigalvos ten kokį adresą arkliosubinė taškas lt ir ką tada darysim?
Dabar vėl pasigirdo bauginimai, kad, žinokit, atėjo laikas baigti tą „bespredielą“ su pamokų praleidinėjimu „be pateisinamos priežasties“, ir labiausiai, žinoma, mokykloms stringa tai, kad tėvai vežioja vaikus į keliones į užsienį.
Mano dukros jau suaugusios, ir nors nebuvau idealus tėvas, tačiau galiu didžiuodamasis pasakyti, kad jos buvo vežiojamos po pasaulį tiek, kiek maniau esant reikalinga, ir praleidinėjo pamokų tiek, kiek nuspręsdavome šeimoje. Nuo Italijos ir Šveicarijos iki Japonijos ir JAV, jų kelionės buvo geriausiai išleisti pinigai ir laikas.
Taip, man buvo lengviau: jos nėjo į valdiškas lietuviškas mokyklas, pirma mokėsi Anglijoje (irgi privačiai), o paskui Lietuvoje buvo mokomos daugiausiai anglakalbėse mokyklose su visai kitokia etika ir visai kitokiu tėvų ir pedagogų santykiu, negu tas, kuris dominuoja mūsų šalyje.
Idealiame pasaulyje, sakyčiau, reikėtų tėvus, kurie vaikus vežioja po pasaulį, visaip skatinti ir iš valstybės lėšų kompensuoti jiems lėktuvo bilietus, automobilių nuomą ir viešbučius, nes nėra geresnio būdo auklėti vaikus, negu suteikti jiems patirtis ir įspūdžius. Kelionės kartu su tėvais yra didžiausio rūpesčio, autentiško šeimos bendrumo ir kokybiškiausio auklėjimo matas.
Bet mes nesame idealiame pasaulyje, o esame amžinojo postsovietinio įšalo Lietuvoje, todėl būkime realistai.
Užsienis yra daugelio pedagogų baubas jau nuo senų laikų. Dabartinių mokytojų ir direktorių bočiai kažkada buvo priešakinėse mūšio linijose, gaudydami tuos, kas klauso užsienietiškos muzikos arba turi per ilgus plaukus.
Tačiau čia svarbiausia motyvacija griežtinti ir bauginti yra baimė dėl prarastos kontrolės.
Kai neturi autoriteto, rodai valdžią. Kai nemoki mokyti, įtraukti ir sudominti, belieka daryti tai, ką sugebi: skaičiuoti praleistas dienas ir sekti lankomumą, nes tai gali padaryti bet kas, net ir gerai dresuotas balandis.
Lietuviškoms mokykloms net į galvą neateina, kad mokykla nėra vaikų ir juo labiau – jų tėvų viršininkė. Pedagoginė valdžia kalba apie tai, kad tėvai turi mokytis atsakomybės. Jie atsakomybę vertina kaip paklusnumą sistemai ir silpnai, nervingai mokyklos administracijai.
„Mums blogai moka, mes jaučiamės pasimetę, mūsų negerbia – bet užtat mes galim jums parodyti, kas čia viršininkas šitoje teritorijoje.“ Kiti dar ir vaikų apsaugos tarnybomis baugina, prilygindami keliaujančius su vaikais tėvus tiems, kas daužo atžaloms per kombinezonus, kieno namuose girtaujama arba smurtaujama arba bute yra peleninių daugiau, negu knygų.
Mokyklos sako, kad rūpinasi vaikų ugdymu (naujas populiarus pusžodis, mat apie „mokymą“ yra nebejauku kalbėti, kai daugelis vaikų mokyklose mažai ką teišmoksta, o „ugdymas“ yra toks slidus biurokratinis terminas, kaip „skaidrumas“ arba „tvari raida“), tačiau iš tikrųjų mokyklose dirbantys dažnai rūpinasi savo pačių kompleksais ir emociniu nesaugumu.
Suskaičiuoti galvas klasėje yra lengviau, negu toms galvoms kažką turiningo pasiūlyti.
Ne, tėvų atsakomybė ne klusnumu matuojama. Tėvų atsakomybė yra prieš savo vaikus, ir jie sprendžia, kas geriausia jų vaikams, ir spręs. Mokykla yra tik jų pagalbininkė.
Tie tėvai, kurie gali sau leisti atostogauti su vaikais bet kur pasaulyje, ir po daug savaičių per metus, patikėkite, ne todėl tapo tokiais gyvenime, kad nuolankiai klausėsi raganėjančios valdžios nurodymų ir spragsėjimų pirštais. Ir ne todėl, kad įprato būti lengvai reguliuojami ir rikiuojami.
Kažkada, sovietinės eros pabaigoje, generalinio sekretoriaus (buvusio saugumiečio) Jurijaus Andropovo laikais, didelė idėja buvo „stiprinti discipliną“ (kitų idėjų žlungančioje šalyje nebuvo). Milicininkai ir draugovininkai tikrino lankytojų dokumentus pirtyse, kino teatruose ir kirpyklose: o kodėl jūs ne darbe? Jums atostogos ar laisvadienis? Patvirtinančius dokumentus turite? Tas disciplinos vajus ir buvo vienas paskutiniųjų ženklų, kad Sovietų Sąjunga tuoj išleis kvapą.
Dabar, kai mokyklos skelbia apie pamokų praleidimą „be pateisinamos priežasties“, jos nelabai supranta, apie ką kalba. Taip, pateisinama priežastis turi būti. Tik priežasties galiojimą sprendžia vaikų tėvai. O mokytojams jie gali pranešti, iki kada išvyksta ir kada grįš. Ir net pasakyti, kur keliauja, kad vaikas paskui apie tai galėtų papasakoti klasėje – tikrai bus žymiai geresnė pamoka, negu geografija iš vadovėlio.
