Niekas, išskyrus tą Jungtinių Tautų dokumentą, mūsų nelaiko niekuo kitu negu atsilikusiu, nelabai švariu ir dar neišaugusiu iš savo sovietinės praeities rytiniu Europos pakraščiu.
Tai labai nemalonu pripažinti, tai žeidžia mūsų savivertę, galų gale, tai labai skaudžiai skiriasi nuo to, kaip mes norėjome save matyti, kai atkūrinėjome nepriklausomybę – tada tikėjomės, kad greitai tapsime tikrais Vakarų piliečiais, kuriuos senosios Vakarų Europos valstybės pripažins kaip savus, sėsis su mumis prie vieno stalo ir tikrai nelaikys prastesniais už save.
Lietuva nėra Šiaurės Europos dalis. Jei Lietuva būtų Šiaurės Europa, pažiūrėję pro langus mes matytume kažką panašesnio į Daniją ar Švediją negu į Rusijos provincijos miestą su šen bei ten iškilusiais naujais stiklo pastatais, kurių, beje, būna ir Rusijos provincijos miestuose.
Kokie požymiai jums parodys, kad Lietuva vis dar yra Rytų Europa? Šiaip jau, galėčiau pasakyti, kad Lietuva pagal daugelį požymių yra beveik Rusija, tačiau būčiau neteisingai suprastas, be to, Lietuvos negalima lyginti su Rusija, nes mes neturime diktatoriaus, įsitaisiusio aukščiausiame poste iki gyvos galvos; mūsų valdžia, kad ir kokia būtų netobula, yra laisvai renkama ir teisingumą vykdo teismai ir Lietuvoje vis dar yra žodžio laisvė ir nėra politinių kalinių.
Bet Lietuva yra Rytų Europa.
1. Lietuva yra Rytų Europa, kol Vilniaus oro uostas atrodo taip, kaip jis atrodo ir veikia dabar. Kur dešimtmečiais karaliauja taksistai-dušmanai, kur atvykstantys keleiviai turi kviestis vairuotoją prie išvykimų aikštelės, kur ant oro uosto tebėra sovietinių aviatorių skulptūros iš Josifo Stalino laikų ir kur atvykusius keleivius varinėja aplink pastatą laiptais ir koridoriais, nes kažkas taip suprojektavo. Taip yra neatsitiktinai: tik postkomunistinėje šalyje ne sistema tarnauja keleiviui, bet keleivis dirba sistemos patogumui ir gerovei.
Kai dėl senų, pasmirdusių oro uosto autobusiukų, vežiojančių keleivius prie orlaivių, kuriuos vairuoja ūsuoti bebrai, laikantys per šaltį atidarytas autobuso duris, kad jiems nereikėtų per daug vargintis, tai čia jau net nebe Rytų Europa, čia pokario stribų štabas iš istorinio filmo, kur trūksta tik rūkomų papirosų smarvės ir šimtasiūlių.
2. Tik atsilikusiame rytų Europos pasaulyje miestai yra bejėgiai uždrausti įstiklintus balkonus, nekalbant jau apie tai, kad Šiaurės Europoje nestovi šlykštūs, yrantys, su juodomis siūlėmis, stambiaplokščiai namai, apsupti smirdančių šiukšlių konteinerių, kuriuose rausiasi rusišku žodžiu „bomžas“ vadinami gyventojai (ir, beje, Šiaurės Europoje niekas nevadina laiptinės užrakto rusišku žodžiu „domofonas“).
Įstiklintas balkonas (kad būtų kur laikyti per šventes mišraines, raugintus agurkus ir nereikalingą šlamštą, kurį gaila išmesti) yra Rytų Europos nevilties požymis: baisaus, netikusio daikto gerinimas, kai jo pagerinti neįmanoma. Tas pats, kas puošti supuvusį, dvidešimt penkių metų senumo automobilį niauktais langais, spoileriais ir neono lemputėmis.
3. Lietuva nebus Šiaurės Europa, kol jos keliais važinėja surūdiję grabai, bet neįmanoma pareikalauti, kad visų automobilių techninė apžiūra būtų vykdoma kiekvienais metais, be jokios išimties, ir sunaikinti netinkamus automobilius, ir kol visi žino, kad keliuose yra dešimtys (gerai, jei ne šimtai) tūkstančių automobilių su išpjautais katalizatoriais. Ir tuos katalizatorius atvirai supirkinėja.
Ir visi apie tai žino, bet absoliučiai niekas nesikeičia, kaip ir prakeiktame oro uoste, kur visi žino apie vairuotojus-dušmanus, bet nieko negali padaryti.
4. Tik Rytų Europoje, kai kovojama su alkoholizmu, pirmiausiai poveikį pajunta kokybiški gėrimai ir draudžiama spaudoje ar per televiziją parodyti vyno butelį (arba nuo Naujųjų Metų nevaržomai žiniasklaidoje papasakoti apie vyno ūkį arba maisto ir gėrimų derinimą), tačiau absoliučiai nieko neplanuojama keisti, kad pagaliau išnyktų bambalinis stiprintas alus, spirituotas vaisių uogų vynas moteriškais vardais ir degtinė jogurto indeliuose.
5. Išėję į lauką, pažiūrėkite po kojomis ir pabandykite rasti kelis kvadratinius metrus, kuriuose nebūtų nė vienos sudaužytos ir išklypusios šaligatvio plytelės. Į tai niekas nebekreipia dėmesio, kaip apsileidę žmonės nebekreipia dėmesio į dėmes ant savo drabužių, o blogai beįžiūrintys senoliai pripranta prie nelabai švariai išplautų indų savo namuose. Tai, kad mūsų sudaužyti šaligatviai visiems yra norma, reiškia, kad mes nesame nei Švedija, nei Danija, nei Suomija – nei iš tolo panašūs į juos.
6. Čia bus beviltiška Rytų Europa, kur įstatymai yra tuščias garsas, kol didžiausiuose prekybos centruose parduodami suklastoti batai, kurių suklastojimo net nesiruošia slėpti pardavėjos, kurios žino, kad parduoda nelegalią produkciją, ir kur yra krūvos kontroliuojančių institucijų, kurios gali uždrausti trim centimetrais per didelę iškabą ant restorano (arba netinkamos spalvos užrašą), jeigu nori, bet klastotes patys savininkai puola išiminėti iš lentynų tik tada, kai kažkas apie jas parašo Feisbuke. Argi tai stebina? Didžioji dalis gyventojų galvoja, kad intelektinės nuosavybės vogimas nėra nusikaltimas, ir kad piratavimas yra gyvenimo norma, jei manai, kad taip sutaupysi pinigų.
7. Ar čia Šiaurės Europa? Pažiūrėkite, kokias prekes mums parduoda daugelį metų su tais pačiais gražiais prekių ženklais kaip ir Vakaruose (nuo sauskelnių ir šampūnų iki sausų pusryčių ir skustuvų), tik trečiarūšės kokybės, kokių niekada nepasiūlytų vakariečiams, ir mes tai žinome, ir vis tiek perkame, nes mes esame tos pačios rūšies žmonės Europoje, kaip tos prekės. Trečiarūšiams žmonėms – trečiarūšės prekės. Tikriems šiaurės europiečiams niekas tokių nepardavinėtų.
8. Jei mes būtume Šiaurės Europa, čia gydytojai ir mokytojai neuždirbtų mažiau už nekvalifikuotą darbą dirbančius grioviakasius – be to, mokyklų ir ligoninių koridoriai neatrodytų tiksliai taip pat, kaip atrodė tada, kai 1993 metais iš Lietuvos buvo išvesta okupacinė kariuomenė. Kada nors buvote Norvegijoje ar Islandijoje? Matėte, kaip ten atrodo ligoninės ir mokyklos? Kai mūsų ligoninės ir mokyklos atrodys taip pat, tada ir galėsime vadintis Šiaurės Europa.
9. Galiausiai, tik postsovietinė, slaviško mentaliteto ir vergiškos praeities šalis gali tiek svarbos, viešosios diskusijos, tarpusavio pykčio skirti paminklams miestuose, lyg paminklai galėtų ką nors priversti jaustis geriau arba papuošti betono laužynus.
Paminklus labiausiai mėgsta statyti tautos, kurios galvoja, kad jų ateitis tokia beviltiška, kad viskas, ką jos turi, yra šlovingos praeities prisiminimai. Kažkada pasaulio spaudoje tiražuojamas Rytų Europos revoliucijos simbolis buvo dabartinėje Lukiškių aikštėje griaunamas Lenino paminklas. Tą nuotrauką žino visi. Jei mes būtume Šiaurės Europa, per ketvirtį amžiaus būtume kažko išmokę – tuo tarpu šiandien toliau trypčiojame ten pat ir tebesitąsome, kaip katė su pūsle, su buvusia Lenino aikšte.