Gruodis yra tas metų laikas, kai prekybininkams paprastai būna gerai. Ne ta prasme, kad jiems būna lengva, tačiau smagu – tikrai. Širdis dainuoja. Kalėdų prekyba sudaro didžiulę metinės apyvartos dalį. Dabar jų širdys dainuoja nebent liūdnas dainas.
Šiemet Kalėdos bus kuklios, švelniai tariant. Tie, kas anksčiau dovanodavo savo šeimai televizorių, šiemet dovanos ausines ar naują virdulį (jis gali būti stiklinis ir šviečiantis, bet nebūtinai).
Tie, kas ruošėsi šiemet pirkti naują automobilį, dabar kažkaip murma apie tai, kad pažiūrėsim po žiemos, tas, kurį turim, dar visai geras. Nežinom, kaip čia bus su tomis elektros ir šildymo kainomis. Tie, kas neturėjo automobilio, moja ranka – tiesiog kol kas pažiūrėkim, gal galima apsieiti. Yra pavežėjai, yra dalinimasis, o kai nutirps sniegai, vėl bus paspirtukai ir dviračiai, keliantys grėsmę kitiems eismo dalyviams, užtat pigūs.
Tie, kas norėjo pirkti naują butą, dabar tiesiog remontuoja turimą. O jei kas būtinai nori nusipirkti (tai lietuvių valstietiška trauma: nuomotis baisu, gali išvaryti, reikia pirkti savo, taip tėvai mokė), tai nuo prabangios naujos statybos, visokių „Kunigaikščių terasų“ ir „Valdovų kvartalų“, nukreipė žvilgsnius į butus, statytus prie keturis ar penkis dešimtmečius, sovietiniuose daugiabučiuose.
Dar neseniai tuos būstus blokiniuose negražiuose namuose pirkdavo daugiausia verslininkai, nuomojantys tas Černobylio serialo dekoracijas migrantams, karo pabėgėliams ir gastarbaiteriams (šis žodis, nors kai kur vartojamas su panieka, nėra įžeidžiantis: „Gastarbeiter“, darbininkas-svečias, buvo oficialus terminas migrantams, atvykusiems į Vakarų Vokietiją uždarbiauti po Antrojo pasaulinio karo, kai šalies ekonomika augo, o darbo jėgos stigo).
Ir, žinoma, bendrovių gyvenime aiškiausias indikatorius yra kalėdiniai vakarėliai. Kur anksčiau buvo prabangios iškilmės su brangiais atlikėjais, dar brangesniais vedėjais, ledo skulptūromis ir fokusininkais, dabar dažniau darbuotojus tiesiog nusiveda į restoraną. Palyginti su praėjusiais metais, išlaidas bando mažinti ne perpus, o dalinti iš penkių ar dešimties. Daugelis kartoja: „niekas nežino, kaip čia bus, geriau dabar kukliau“.
Kas buvo? Mechanika yra paprasta. Pirma buvo pandemija, po kurios Lietuva, kaip ir likęs civilizuotas pasaulis, laidė pinigus taip, lyg nebūtų rytdienos. Automobilių paklausa buvo tokia, kad pirkėjai jų laukdavo po pusę metų.
Didžiuliai elektromobilių pardavimai, kurie rodė, kiek žmonių nemoka skaičiuoti ir nesupranta, kad elektra tinkle irgi yra iš tos pačios naftos, dabar krenta dugnan, ir gamintojai atšaukinėja planus statyti naujas gamyklas.
Ir visi, kam reikėjo ir nereikėjo (aš irgi) pirko sodybas, sodus ir butus prie jūros, nes kodėl gi ne. Pinigų reikia? Pinigų yra, kaip kadaise mokė liūdnos atminties „Sekundės“ bankas. Statybininkų ir meistrų stigo vis labiau (plėtotojai nenorėjo vis daugiau jiems mokėti, todėl ėmė rinkti į darbą vis mažiau kvalifikuotus, bet nieko tokio, rezultatai pasimatys vėliau, kai plėtotojas bus jau bankrutavęs).
Sostinėje prasidėjo privačių ir viena už kitą brangesnių mokyklų, taip pat ir tarptautinių, bumas: ne tik todėl, kad valdiškų mokyklų sistema tikrai geryn neina ir ten baisus mokytojų trūkumas, bet ir todėl, kad tėvams dėl vaikų nieko negaila, kas tie keliolika tūkstančių eurų per metus. Nesišaipau, pats buvau jaunas kvailas tėvas ir dariau tą patį.
Paskui Lietuvoje visus gerokai (bet ne mirtinai) papurtė iššovusios į kosmosą elektros kainos. Per vakarėlius žmonės kalbėdavosi apie savo elektros sąskaitas, kaip anksčiau pasakodavo apie pirmąsias egzotines atostogas. Tačiau piniginėse, rodos, vis dar nebuvo tuščia.
Tada pakilo palūkanos, ir tai buvo paskutinis lašas. Jokie kylantys atlyginimai negalėjo kompensuoti šimtais eurų kylančių mėnesinių įmokų, ir žmonių smegenyse įsijungė tylus taupymo režimas.
Palangos restoranai, kurie džiaugėsi, kad aplink tiek daug atsirado naujų butų savininkų, kurie atvažinės savaitgaliui ir eis valgyti, dabar pamatė, kad šeimos atvažiuoja savaitgaliui ir valgo namie.
Koncertų ir festivalių industrijoje nėra linksma: žmonės jau šį rudenį rinkosi geriau nemokamus pažintinius takus už miesto, negu savaitgalius su trenksmu. Šampaną pakeitė alus (žinoma, neskatinu gerti nei vieno, nei kito), o brangius sušius – šašlykai savo kepsninėje.
Sunkmečio ženklai visur: prekybos centruose akcijos ir nuolaidos tokios, lyg šventės būtų jau pasibaigę. Kadangi vis tiek širdyje esu žurnalistas, neseniai padariau eksperimentą ir pažiūrėjau, ar galiu, nedarydamas kompromisų kokybei ir pirkdamas įprastinius prekių ženklus, vienoje parduotuvėje, per tą patį apsipirkimą, supirkti absoliučiai viską, ko man reikėjo namams – nuo jogurto, duonos, kavos ir laisvai lakstančių vištų kiaušinių iki skalbimo skysčio – su nuolaida. Ką jūs manote? Pavyko be jokio vargo.
Mažėjantis ir pingantis vartojimas, žinoma, turės pasekmes. Ekonomika lėtės, čia nereikia būti specialistu, kad nuspėtum. Užtenka būti vidutinių gabumų rašytoju.
Neigiančių, žinoma, yra ir dabar – kaip buvo ir prieš pat krizę tais laikais, kai Andrius Kubilius buvo premjeras. Gyvenau ne Lietuvoje, ir grįžęs Kalėdoms girdėjau kliedesius iš optimistiškai nusiteikusių, bet ne itin gerai susivokiančių aplinkoje giminaičių. „Kokia krizė, viskas čia bus gerai, pažiūrėk, „Akropolyje“ pilna žmonių, nieko čia mums nebus“.
Prekybos centruose ir dabar pilna žmonių, kurie vaikšto ir neperka, arba perka labai mažai. Tai mūsų nacionalinis fenomenas: parduotuvės yra daliai žmonių pramogų zona, į prekybos centrą važiuoja, nes ten smagu, o ką daugiau veiksi, negi į teatrą ar galeriją eisi?
Tačiau politikai nieko neneigia ir neteigia. Jau visi ruošiasi rinkimams, o ar girdėjote ką nors kalbant apie tai, ką jie darys per sunkmetį? Baikit, čia nėra tokia tema, kuria jie norėtų kalbėti. Politikai apskritai nemėgsta tokių klausimų, kur nėra lengvų atsakymų.
Todėl politikai arba kalba apie tai, kas rūpi tik marginalams (tradicinių šeimų gynimas arba Kalėdų eglučių dizainas), o naujų idėjų turi tik tose srityse, kur jų niekas neprašė.
Geriausi pavyzdžiai: visų nekenčiamo kilpinio eismo stulpeliai Vilniaus Senamiestyje patyliukais nuimti. Pabrukus uodegą, grąžinamos žaliosios papildomos posūkio rodyklės prie šviesoforų, nors dar taip neseniai buvo aiškinama, kokia gera mintis buvo jų atsisakyti.
Pamatysite, ateis nauji metai ir nauji savivaldybės biudžetai, Šimašiaus gatvių siaurinimai Vilniuje bus brangiai atplatinti atgal.
Tačiau mano mėgstamiausias pavyzdys, kuo užsiima valdžia, yra sprendimas negražius lietuviškus automobilių numerius marginti Vyčio herbu dabar jau privalomai (visiems naujai registruojamiems automobiliams), kad tie numeriai būtų dar negražesni. Pakeitimas neturi jokios prasmės (numeris ir taip jau pažymėtas raidėmis LT), neneš jokios papildomos informacijos, estetikos jame tiek pat, kiek būtų, apibarsčius šiukšlių konteinerius blizgučiais, ir vairuotojas tikrai nuo to nepasijus didesnis patriotas.
Supraskite: iš savo valdžios dažniausiai galite tikėtis tik labai nedaug. Geriausia nesitikėti nieko. JAV prezidentas Ronaldas Reaganas kažkada sakė, kad baisiausi žodžiai yra: „Aš esu valdžios atstovas ir aš atėjau jums padėti.“
Todėl geriausias naujametinis pažadas šiemet bus tikriausiai apie tai, kad turėsite pratintis pasitikėti vien savo jėgomis. Valdžia jums gali nebent priklijuoti lipduką, ir tai už jūsų pinigus.
