Vyriausybės (ir valstiečių, ir konservatorių) komunikavo taip netikusiai, lyg tai darytų pirmą kartą gyvenime, prisigalvojo dalykų iš lempos, išsisukinėjo, kartais atvirai kalbėjo nesąmones, paskui pasitaisydavo, ir ore tvyrojo toks daugeliui nepakeliamas jausmas, kad kiekvienas pats už save ir niekas kitas tau nepadės.
Gyvenime šiaip taip ir yra: ramiai gyvena tik tas, kas nieko nesitiki iš aplinkos ir visą atsakomybę prisiima sau. Bėda yra tik tokia, kad daugybė žmonių negali tokios situacijos pakęsti, nes jie tikisi kitaip.
Mūsų šalyje gyvena labai daug žmonių, kurių amžius įvairus (kartais – visai jaunas, kartais – labai garbus), ir jie įstrigę amžinoje paauglystėje, kur visa aplinka visą laiką kalta dėl visko.
Agresija prieš Ukrainą, prasidėjusi 2022 metų vasarį, nepridėjo nei aiškumo, nei ramybės, be to, daugeliui pradėjo aiškėti papildomos atsakomybės sferos: rimtai rūpintis savo pačių saugumu ir dar pagal galimybes padėti sąjungininkams.
Ypač daugelį šokiravo tai, kad Lietuva turi auginti savo karinę galią. „O tai NATO mūsų negins, kaip čia išeina?“, klausinėjo išvertę akis.
Žinoma, NATO kariuomenė mus gins. Visa Lietuvos kariuomenė ir yra NATO kariuomenė. Kiekvienas Lietuvos karys ir karininkas, kiekvienas šaunamasis ginklas ir kiekvienas šarvuotosios technikos vienetas ir yra NATO, ir, beje, turi prievolę ginti ne tik savo žemę, bet ir visą aljanso teritoriją, jei taip būtų sutarta – nuo Portugalijos iki Suomijos ir nuo JAV Ramiojo vandenyno pakrantės iki Turkijos.
Labai daugelis buvo pasipiktinę („mes taip nesitarėm!“), kaip ir tada, kai anksčiau sužinodavo, kad jeigu kažką stato „iš Europos lėšų“, tai yra ne tik vokiečių ir ispanų, bet ir mūsų lėšos, kurias mes patys ir sumokame į bendrą Europos kasą.
Ir, beje, jeigu „Europa skolinasi“, tai skolinamės ir mes, ir grąžinti turėsim ir mes irgi.
Ilgai atrodė, kad ta amžina paauglystė, amžinas atsakomybės neigimas, lyg gyvenimas pas tėvus, tęsis amžinai, kur nepilnamečiui visi skolingi ir jis amžinai suirzęs ir visais nepatenkintas.
Juo labiau kad ir Vakaruose – Europoje ir JAV buvo labai panašus vaizdas. Disfunkcinės, pasimetusios visuomenės stenėjo nuo kairuoliškų vėtrų: tai „atimkim iš policijos pinigus“ Amerikoje, tai milijonai nelegalių migrantų, siaubiančių miestus ir bendruomenes abipus Atlanto (JAV kai kur jų nebegalima vadinti nelegalais, reikia sakyti, kad jie „nedokumentuoti“, kad neįsižeistų), tai „baltųjų privilegijos kaltė“ ir „juodaodžių gyvybės svarbios“ (o jei kas pasako, kad visų gyvybės svarbios, tai tuojau pat būna užcenzūruojamas ir gali prarasti darbą ir viešai apibaubiamas, kaip rasistas).
Paskui pasimatė, kad politinio korektiškumo cirkas jau išleido geriausius klounus, kai vaikai, kuriems dar nepardavinėjo cigarečių ir neatidarinėjo banko sąskaitų dėl itin jauno amžiaus, pradėjo rinktis lytį ir niekatrosios giminės įvardžius (ne „jis“ ir ne „ji“, bet „jie“), dėl kurių galėjo nuolatos įsižeidinėti ir puldinėti tėvus, mokytojus ir praeivius, kurie juos pavadindavo ne taip.
Problema, žinoma, yra ne ta, kad žmogus nori rinktis lytį ar gyventi su bet kokios lyties žmogumi ar save identifikuoti kaip tik nori, gali nors ir barsuku ar kaktusu save laikyti, ir tai tik tavo reikalas. Situacija buvo komiška todėl, kad daugumas teturėjo vieną tikslą: pasijusti auka, persekiojamu ir visuomenės gniuždomu, o reiškia – nusipelnančiu ypatingo dėmesio ir spaudos puslapių ir TV eterio minučių.
Kaip ir tie paaugliai, kurie prisižiūri TikTok socialiniame tinkle filmukų ir patys sau diagnozuoja įvairius asmenybės sutrikimus, dažniausiai – aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADHD), kuris yra rimta problema, tačiau ją nustato gydytojas, o ne internetas. Jaunimui madinga liga, dar ir užsienietiškai vadinama, yra kaip naujasis #metoo – čia buvai niekas, o čia jau tu esi naujiena ir gali jaustis išskirtiniu.
Dabar dalykai pradėjo keistis.
Vis labiau aišku, kad Amerikoje, kuri ketvirtus metus yra prižiūrima labai seno ir labai pavargusio žmogaus, akivaizdžiai nebegalinčio tinkamai atlikti net elementarių viešų prezidento pareigų, ko gero, lapkričio mėnesį bus išrinktas naujas šalies vadovas. Ir tas vadovas, ko gero, bus Donaldas Trumpas, kuris atrodo jau nebesustabdomas. Švelniai tariant, tai ne visų mėgstamas politinis veikėjas, tačiau, kaip ir prieš aštuonerius metus, nieko stipresnio ir geresnio neatsirado.
Net kairioji žiniasklaida (Amerikoje tai – beveik visa didžioji žiniasklaida) pradėjo nenorom ruoštis tam, kad Trumpas vėl bus prezidentas, ir suprato, kad klykti užsimerkus ir užsikimšus ausis nėra gera taktika, kaip ir grasinti, kad jei jį išrinks, visi emigruosime į Kanadą (prieš aštuonerius metus daugelis taip žadėjo, bet nė vienas bauginęs taip ir neemigravo).
Pasikeitimai JAV gali būti gana radikalūs, net iki tokio lygio, kad vietos valdžia bus priversta laikytis galiojančių įstatymų dėl nelegalių migrantų, o migracijos pareigūnai galės ne visus svečius iš Meksikos, Gvatemalos ir Salvadoro įleisti į šalį. Siaubas, kai pagalvoji: turės būti paisoma galiojančių įstatymų.
O tai kas dabar pasikeitė Lietuvoje? Buvo nuostabus Velykų savaitgalis ir ne vien todėl, kad orai atšilo ir populiariausiuose pažintiniuose takuose aplink Vilnių žmonių buvo tiek, kiek jų vaikšto sostinės Senamiestyje per Kaziuką.
Man labai patiko tai, kad be jokių bausmių ir prievartų, o laisva valia, kaip ir turi būti, buvo Velykų sekmadienį uždaryti didieji parduotuvių tinklai. Man būtų lygiai taip pat patikę, jei jie būtų veikę – aš džiaugiuosi tik tuo, kad viskas vyko savanoriškai, ir vis rečiau pasigirsta tie vaitojimai, kad reikia uždrausti parduotuvėms dirbti savaitgaliais. Nes, girdi, taip yra Vokietijoje, lyg tai kažką reikštų mums.
Lietuvoje draudimo parduotuvėms dirbti sekmadieniais nebus, paminėsite mano žodį. Kaip ir liūdnos reputacijos įstatymo (buvo juk tokį sugalvoję) įpareigoti restoranus nemokamai nešti vandenį ant stalo.
Man tai yra šalies sveikimo požymis, kai neprašyti gelbėtojai nebetaiso kitų žmonių gyvenimo svetima sąskaita. Visi suaugę žmonės renkasi sau profesijas, darbus, darbo valandas ir dienas pagal savo prioritetus. O nemokamas vanduo yra upelyje, tik reikia su savo puoduku ateiti.
Jau esu sakęs, kad jeigu kas nors nori savaitgaliais būti su šeima, gali rinktis tokį darbą, kur visi savaitgaliai yra laisvi. Tokių darbų Lietuvoje yra dauguma. Jeigu pirkėjams gaila darbuotojų, jie gali savanoriškai priimti sprendimą ir savaitgaliais nelankyti parduotuvių: kuo mažiau bus ten pirkėjų savaitgaliais, tuo mažiau reikės savaitgaliais dirbančiųjų, ir ilgainiui padaugės parduotuvių, kurios bus savaitgaliais uždarytos.
Lygiai taip atsitiko su parduotuvėmis, dirbančiomis per visą naktį (prisimenate, tokių buvo Lietuvoje): per mažai pirkėjų, per brangu naktimis prekiauti, ir todėl naktimis parduotuvės neveikia. Nereikėjo jokių draudimų.
Apskritai, kuo mažiau valdžios draudimų verslams, tuo greičiau jie taps atsakingi, nes klausys savo pirkėjų ir klientų. Gero visiems pavasario.
