Tie skaitytojai manęs visus metus maldavo, kad nustočiau rašyti, sakė, kad išsijungia kompiuterį, vos pamatę mano knyslę, domėjosi, kaip mane užblokuoti naujienų sraute. Tai visada tie patys žmonės, kurie turi vieną vienintelė bėdą: jie įsitikinę, kad jų gyvenimas yra blogas dėl kitų kaltės. Net ne įsitikinę: tai jų būdas matyti pasaulį.
Tiems, kas nemano, kad jų gyvenimas yra geras, turtingas potyrių ir puikus, su džiaugsmu pranešu, kad geras gyvenimas yra tik jūsų nuopelnas. Ne aplinkybės, ne gimimo vieta, ne zodiako ženklas, o tik jūs patys pasidarėte visą gyvenimą tokį, kokį turite.
Aną savaitę, prieš šventes, jau pagalvojau, kad man šios skilties rašyti nebereikės. Buvau šokiruotas, nes DELFI autorė Fausta Marija Leščiauskaitė parašė tekstą, pavadintą „Lietuvoje nėra skurdo“, kuriame buvo žodžiai, kuriuos galėčiau pats kur nors iškalti aukso raidėmis.
„Žmonės niršta girdėdami, kad jų gyvenimas – tai jų pasirinkimas. Žmonės taip nepyksta pavadinti galvijais, kvailiais ir atmatomis, kaip jie pyksta girdėdami, kad jų gyvenimas – tai jų pasirinkimų suma. Ne aplinkybių, kurios juos užklupo neteisingai, o kitus – per sėkmingą atsitiktinumą.“
Taip, mus labiausiai siutina akivaizdūs, paprasti dalykai, apie kuriuos mums nepatinka galvoti. Taip, skurdo Lietuvoje nėra, ir tie, kas skundžiasi Lietuvoje skurdu, skundžiasi tik savo tinginyste, neveiklumu ir blogais pasirinkimais.
Tai, kad Lietuvoje yra maisto bankai, nakvynės namai, profesionalūs depozitinės taros medžiotojai ir pridavėjai, socialiniai darbuotojai, grūstis prie pigesnių prekių, susidomėjimas prekybos akcijomis, įvairių kainos kategorijų parduotuvės, nemokamos studijų vietos aukštosiose mokyklose ir eilės prie valstybinės draudiminės medicinos paslaugų reiškia ne skurdą, o vis geriau veikiančią sistemą, kurioje kiekvienas turi priimtinų variantų ir niekas nėra priverstas mirti gatvėje arba badauti arba pardavinėti savo vaikus organų pirkliams.
Visų šių dalykų, beje, yra ir turtingesnėse pasaulio šalyse, ir ten irgi nėra skurdo, tik turtinė nelygybė, kuri irgi yra priimtina ir natūrali, kol nepasiekia Brazilijos lygio, kur didmiesčiuose žmonės rakina ne tik namų duris, bet ir grotas ir šiaip pėsti vengia vaikščioti gatvėmis, nes pakankamai yra tokių piliečių, kuriems nėra ką prarasti ir kurie gali jus nugalabyti vien tam, kad atimtų iš jūsų sportbačius.
Lietuvoje nėra gyvenimas ir toks, kaip dabar centriniame Londone, kur svečiams nepataria segėti brangių laikrodžių ir papuošalų, nes vidury dienos juos iš praeivių atima jaunimo gaujos. Policija pataria atiduoti ir nesiginčyti, kas yra prasmingas, bet liūdnas patarimas. Dar geresnis patarimas būtų važiuoti kur nors kitur, o ne į Londoną.
Skurdas yra ne tai, kai jums per brangus jūsų svajonių butas arba kai automobilis ne toks naujas, kokio norėtumėt. Tai, kad gydymui negalite įpirkti geriausių pasaulyje vaistų arba praleisti tiek laiko klinikoje, kiek jums būtų patogiausia, irgi yra ne skurdas.
„Gerai gal tik Vilniuje, o tu pažiūrėk, kaip yra mažuose miestuose ir miesteliuose“. Kai paskutinį kartą domėjausi, Lietuvoje nieko per prievartą nelaiko jo gyvenamojoje vietoje. Jeigu migrantai iš Uzbekistano ar Pakistano, nemokantys lietuviškai (ir jokios kitos kalbos beveik nemokantys, išskyrus gimtąją) sugeba pasirinkti tokią gyvenamąją vietą Lietuvoje, kuri jiems užtikrina darbą ir pakankamas pajamas, tai gal ir žmonės iš Žiežmarių ar Skuodo gali įveikti keliasdešimt ar kelis šimtus kilometrų?
Tinkamos gyvenamosios vietos pasirinkimas yra natūralus žmogaus gebėjimas ir jo adaptyvumo įrodymas. Prieš du-tris dešimtmečius visi tie, kas važiavo uždarbiauti į užsienį, nes jiems tai buvo patraukliau, ne visi buvo klasės pirmūnai, švelniai tariant. Tačiau bent jau sugebėjo pasirinkti, kad jei kitur geriau, tai reikėtų ne sėdėti ten, kur blogai, o judintis. Žmogus – ne grybas, bet net ir grybai, nesugebantys vaikščioti, auga ten, kur jiems palankiausia aplinka.
Apskritai, jei manai, kad tavęs netenkina aplinka, kurią kaltini dėl savo nepatenkinamo gyvenimo, keisk aplinką. Nepatinka pajamos – didink pajamas. Nepatinka darbas, keisk darbą. Nepatinka miestas – kraustykis į kitą. Sunku patikėti, kad reikia tokius dalykus aiškinti. Čia lyg aimanuoti, koks blogas automobilis, nes baigėsi benzinas. Tavo pasirinkimas: gali įsipilti benzino, o gali eiti į internetą ir rašyti, kokius blogius automobilius gamina ir apskritai prie ko Landsbergis privedė šalį.
Man dažnai taip pat sako, kad geras gyvenimas ir pasirinkimai galioja tik tiems, kas dirba, ir įjungiamas mitas apie „badaujančius pensininkus“ (tuos mitus jau esu tiek gliaudęs, kad nusibodo jau ir man: ir apie tai, kad Lietuva yra skurdžiausia šalis Europos Sąjungoje, ir apie tai, kad Lietuvoje brangiausias valstybės administravimas pasaulyje, ir kad Lietuvos korupcijos lygis yra kaip Afrikoje į pietus nuo Sacharos, ir apie tai, kad beveik visi dirba už minimumą – jei kartojate visa tai, su jumis niekas nesiginčys, tiesiog ignoruos, nes čia kaip su skiepų priešininkais kalbėtis).
Realybėje apie badaujančius pensininkus visada rašo arba tie, kas patys nėra pensininkai, o jei ir yra pensininkai, tai akivaizdžiai nebadauja, arba taip rašo tiesiog kraujuojančios širdys iš Vilniaus, kurie rašo apie tą reiškinį taip pat teoriškai, kaip apie 5G radiacijos grėsmes.
Palaukite, dar ne viskas. „Visą gyvenimą sąžiningai dirbau, o ką dabar turiu?“ Jie dažniausiai turi galvoje darbą sovietinėje Lietuvoje, nors tokių, kurių visas darbo stažas prabėgo iki 1990 metų, turbūt nėra daug. „Tokie laikai buvo, ką mums reikėjo daryti?“.
Turbūt geriau buvo dirbti ne „sąžiningai“ (ką tai reiškia – laiku ateiti į darbą ir išbūti aštuonias valandas?), o gerai, produktyviai, protingai ir teisingus darbus, nes dabar jūsų sąžiningo įdirbio nelabai matyti: baisūs namai su trupančiais balkonais, keliai ir tiltai, kuriuos reikia visus remontuoti, pramonė, gaminusi neįtikėtino klaikumo drabužius, kuriuos matome jūsų jaunystės nuotraukose, ir maistas ir medicina, po kurių daugumas žmonių baigdavo žemiškąją kelionę vos sulaukę pensijos, ir kur penkiasdešimtmečiai atrodė kaip senukai. Visa tai – jūsų nuopelnas. O kieno gi dar?
O jei buvot pedagogai, tai ką apie jūsų sako mokiniai, kuriems mokykla buvo keiksmažodis ir kalėjimas, ir jie prisimena vieną kitą gerą mokytoją?
Atsakant į klausimą, ką jums reikėjo daryti, kai tokie laikai buvo, galiu pasakyti tik tiek, kad ne laikai tokie buvo, o jūs tokie buvote. Laiką kuria tie, kas jame gyvena.
O reikėjo, tikriausiai, geriau mokytis mokykloje, daugiau skaityti, galvoti, kokius pasirinkimus darote, įjungti kritinį mąstymą, netikėti propaganda (kaip ir darė daugelis žmonių, tada gyvenusių – žinau, nes labai daug tokių sutikau), ir rezultatai būtų kitokie. Nebūtinai dabar turėtumėt milijonines santaupas arba smarkiai dažniau pirktumėt australišką jautieną (nors ką gali žinoti), bet tikrai dabar suvoktumėt kontekstą ir jums tikrai neatrodytų, kad jus gyvenime nuskriaudė.
Atvirkščiai, tada suvoktumėt, kad dabar gyvenate žymiai geriau, linksmiau ir su daugiau pasirinkimų, negu tuomet, jei būtų pasilikusi ta santvarka ir ta šalis, kurią prisimenate su tokia naivia nostalgija.
Naujieji metai bus tokie, kokius patys pasirinksite matyti.
