Lietuviai periodiškai irgi prisimena savo pačių herojinį mitą: kaip motina savo vaiką gynė nuo pabaisų. Nuo užsieniečių (padavimas apie Ingą Rinau ir vokiečių piktadarius). Nuo klano, antstolių, psichotropinės kaldrutės ir aštuonių rankų (violetinio klonio oratorija). Nuo monstrų, kurie neleidžia pliaukšėti vaikui per kombinezoną („STOP vaikų atiminėjimui“, toks serialas).
O jei kūdikėlis Jėzus būtų gimęs ne prieš du tūkstančius metų, o mūsų laikais? Ir ne Artimuosiuose Rytuose, o Lietuvoje?
Kur nors tarp Alytaus ir Garliavos (tarp jų – apie pusšimtis kilometrų): sakykim, Prienuose, Birštone ar Balbieriškyje?
Atvykus Marijai su Juozapu į autobusų stotį Kūčių dieną, paaiškėtų, kad nėra miestelio viešbučiuose vietų. Visgi ryt Kalėdos, daug kas iš darbuotojų laisvadienius pasiėmė, o kiti – po parduotuves laksto. Kas į Kauną ar į Vilnių, į didžiuosius prekybcentrius išvyko, kiti nuolaidas šaudo arčiau namų, o dar kiti – anksčiau iš darbo atsiprašė, reikia Kūčias ruošti. Todėl viešbučių kambariai nesutvarkyti. Kaimo turizmuose – tas pats.
Ir tik viename veikiančiame kaimo turizme „Raganos klėtis“, pastatytame už europinių fondų lėšas, degė šviesos: kalėdinį korporatyvą šventė Greitųjų kreditų asociacija ir Moteriškumo mokyklėlių savininkių unija. Visi kambariai buvo užimti, kai kurie – net labai (iš jų aidėjo aistros garsai), todėl Marijai su Juozapu pasiūlė karšto vandens kubilą, o paskui – klojime ant šieno pernakvoti.
Gyvulėlių kaimo turizmo sodyba nelaikė, todėl klojime nebuvo nei asilėlio, nei ėriuko, bet pasieniais buvo tvarkingai sudėtos dėžės su neišpakuotu vandens siurbliu, kietojo kuro katilu ir nauja sulčiaspaudė, ir po vidurnakčio jos prakalbo žmogaus balsu.
Čia ir gimė kūdikėlis Jėzus.
Netoliese prie vietinės reikšmės kelio automobilį bandė užvesti trys jaunuoliai: nebe pirmus metus nuo techninės apžiūros slapstę automobilį, dabar nerimavo, kad jis atidavė Dievui dūšią visiems laikams.
Bet pasirodė jiems Viešpaties angelas gražiu politiko veidu, kaklaraištį pasirišęs ir kostiumą apsivilkęs, ir jie didžiai išsigando, kad čia gali būti nemalonumų: iš Sodros, policijos ar veterinarinės. Bet angelas tarė: „Nebijokite. Noriu paskelbti džiugią naujieną. Šiandien kaimo turizme gimė Mesijas! Išsijunkite mobiliuosius telefonus ir sekite paskui mane, o automobilio šio jums daugiau nebereikės.“
Nuskubėję paskui angelą, jaunuoliai atėjo į sodybą ir, neklausydami paliepimo, viską mobiliaisiais telefonais filmavo ir į socialinius tinklus kėlė. O žmonės, pamatę džiugią žinią apie Išganytoją, spaudė „patinka“, ir rašė komentaruose „domina“ ir „kaina?“.
Bet dar daugiau buvo komentuojančių, kad ne taip vaiką reikia gimdyti, ne taip į vystyklus supti, ir kad Juozapas stovi, kaip kelmas, ir nieko neveikia. Visi vyrai tokie, sakė komentatorės, profilio nuotraukas žiedų puokštėmis pasipuošusios.
Nepaisydamos, kad laikas jau vėlyvas buvo ir viskas uždaryta, kai kurios tą filmuotą medžiagą kaip mat e-policijai persiuntė ir net Strasbūrui, su prierašu „genocidas“.
O tuo metu į dangų pakilo petardos, ryškios, kaip Betliejaus žvaigždė.
Ir pamatė petardas ir griausmą jų išgirdo išminčiai toli rytuose, Vilniuje, ir suprato, kad gimė Išganytojas, ir išsiruošė kelionėn, pavežėjus iškvietė, nes jau patys vairuoti negalėjo: buvo pradėję vaišintis, o visur keliuose reidai šventinę naktį.
Buvo tie trys išminčiai, dar trimis karaliais vadinami, įgalioti visagalės valdžios atstovai: vienas iš vaiko teisių, antras – iš antstolių kontoros, trečias – iš Seimo.
Pakeliui norėjo išminčiai kūdikėliui dovanų nupirkti, bet viskas buvo jau uždaryta, net degalinės nebeveikė, o maisto kurjeriai taip toli picas vežti atsisakė, be to, kurjeriai buvo iš Uzbekistano ir sakė tų vietų prie Nemuno nepažįstą.
Todėl įteikė dovanų kūdikio tėvams tik vaikų teisių sprendimą trimis egzemplioriais, vykdymo raštą iš teismo ir lankstinuką iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos „Ar pažįsti tarmes?“.
Bandant kūdikį paimti iš mamos ir duoti tėvui Juozapui į rankas palaikyti, kilo konfliktas ir apsikumščiavimai, nes Seimo narys šaukė, kad nereikia vykdyti teismo sprendimo, jeigu jis prieš motinas nukreiptas, girdėjosi šūksniai už tradicinę šeimą, be to, jau daug buvo susirinkę gyventojų iš aplinkinių kaimų ir miestelių, ir visi apie tai nuomonę turėjo, televizija viską filmavo, o korporatyvo dalyviai tame kaimo turizme pamanė, kad čia viskas yra programos dalis, todėl džiugiai šūkavo ir švilpė.
Kūdikėlis Jėzus žiūrėjo į visą tą sumaištį su didžiu liūdesiu. Atsidusęs pamanė: „Žinau, kad čia dar ne sunkiausia, ką man teks patirti, ir jei man teks būti nukryžiuotam po trisdešimt trejų metų, tai, prašau, ne šiame krašte, kur visi viską filmuos ir kels į internetą, ir dar komentuos minia, kad ne taip reikia vinim prie kryžiaus kalti.“
Galiausiai, lyg iš dangaus, pasirodė policija, kurią iškvietė gretimo baro darbuotojai, nes per tą triukšmą, sklindantį iš kaimo turizmo, lankytojai negalėjo muzikantų girdėti ir linksmintis, kaip sumanę buvo. Policija surašė protokolą ir liepė visiems skirstytis, palinkėdama gerų metų ir daugiau taip neprisivartoti, kad Jėzus klojime matytųsi.
